Užduotis. Parašyk 170–195 žodžių vientisą mokomąją pastraipą klausimu „Kaip profesoriaus kalba atskleidžia jo santykį su pažinimu?“ Aptark bent du kalbos vaizdus ir paaiškink jų ryšį su Žiobro siekiu paveikti klausytoją. Atskirk veikėjo įsitikinimus nuo jų teisingumo įrodymo.

– Perskaityk, kuo ten baigiau.

– „Ir kai mes stebim sunkius akmenis mūsų senovės pastatuose, rūstūs granito luitai mums tampa gyvi ir byloja: kalba jie, kad vienos rankos, vienas žmogus negalėjo jų sukrauti, kad tam darbui reikėjo taikos, reikėjo draugės, reikėjo gyvenimo krūvoj, ir iš to mes regim mūsų tėvus ir protėvius, susiglaudusius bendruomenėmis jau mūsų tautos aušroje...“

– Gerai.

Ir jis diktavo toliau. Jo balsas sklido iškilmingai ir didžiai, liejosi ilgais sakiniais, kuriems jis pritarė, palengvėle siūbuodamas galva. Kambaryje ir namuose buvo tylu. Vien tik šitie gūdūs žodžiai kilo aukštyn ir nyko kertėse. Pro langą plaukė baltas debesėlis, padūmavęs apačioje. Įlėkė širšė, apsuko ratą ir vėl nuskrido. Senelis pamiršo savo užrašus, jo mintys blaškėsi, jis kūrė galingus regėjimus, iš kapų kėlė ramybės ištroškusius, leido jiems dar kartą keliauti raistais, kautis su žvėrimis, kopinėti bites ar grįžti į savo kiemus. Ant jo kaktos išsimušė pora raudonų dėmių.

– Pailsėk, – tarė jis.

– Ne taip greitai pailstu.

– Nieko, nieko... Perskaityk, ką parašei.

Antanas nusikosėjo. Žinojo, kad senelis mėgsta klausytis savo raštų: jis klausėsi, tarsi stebėdamasis, kad štai iš jo galvos ištryško tos netikėtos mintys, visa šita nerimstanti srovė. Tarpais nutraukdavo, taisydavo susipainiojusį periodą – jis jautė silpnybę tiems ilgiems sakiniams, kurie vilnija, daro vingius ir užuolankas, bėga pirmyn, tai vėl grįžta atgal ir baigiasi staigiu atsidūsėjimu.

– Kaip tau atrodo?

– Aš visados mąsčiau, kad einat geru vieškeliu.

– Būtent?

– Jūs juokiatės iš negyvų tiesų.

– Gerai pasakei, sūnau. Tiesą reikia gerti kaip vyną, o ne kalti sausais įrodinėjimais kaip vinį į sieną. Ir aš visai neįrodinėju: aš teigiu, aš skelbiu – tik šitaip žmonėms ir perduodami dideli dalykai. Taip, aš juokiuos iš sustirusių, sudžiūvusių ir nuo sausros girgždančių smegenų. Aš noriu, kad mano žodžiai apimtų visą žmogų, patrauktų ir neštų jį, perlytų jį ligi paskutinio siūlo nelyginant audros srautai. Aš noriu, kad jie praplėstų kūdikio nustebusias akis, pavergtų jaunuolį žydinčiuos jo metuos, būtų paguoda suaugusiam ir ramybė seniui. Dėl to aš savo mokslo darbams keliu tokius reikalavimus kaip menui. Mano darbas sunkesnis negu dailininko ar rašytojo: aš derinu du dalyku, dvi teisybes. Ir tu, mano vaike, suprasi, kad dėl šito derinimo aš nesu objektyvus: aš sakau ne visų mokslą, bet savo mokslą, savo tiesas. Jeigu reikia, aš jas darau galingesnes, labiau žėrinčias. Ir aš noriu, kad mano mokslu tikėtų, jį mylėtų, sudėtų ir kiti į jį savo jausmus ir aistras. Aš nekenčiu tų, kurie vedžioja nosimi po pergamentus, po geltonus senų laikų popierius ir nieko daugiau nemato kaip pergamentą ar popierių. Aš už kiekvienos raidės, už kiekvieno taško regiu kraują, regiu tūkstančius alsavimų ir mirčių. Šaltas mokslas yra nusižengimas. O jūs, išminties boseliai, kurie tarškėdami riedate ir giriatės: mes suskaitom tūkstančius skruzdės akių, mes ištiriam uodo sparnelį, mes žinom daugel gerų dalykų! Bet aš sakau: kas iš tų jūsų gerų ir negyvų žinių, jeigu jos neatgyja visų mūsų kančioje ar džiaugsme, jeigu tuos nugrubusiuos tyrinėjimuos nebuvo galvota apie visos žmonijos troškulį ar paguodą. Jūs, pageltę protai, kurie nuplikote dvidešimt metų sulaukę, aš jūsų gailėjausi, savo širdyje verkiau dėl jūsų ir nekenčiau...

Jis purtė galvą, nutilęs stebėjosi savo mintyse ir graudžiai žvalgėsi aplinkui. Antanas gėrėjosi šituo įsisiūbavimu, tuo nekaltu įnirtimu ir savo dvasioj pritarė aliai žodžiui.

Šaltinis: Antanas Vaičiulaitis, „Tavo veido šviesa: novelės, padavimai, romanas“, Vilnius: Vaga, 1989, p. 366–481; „Šaltinių“ skaitmeninis romano tekstas, III skyrius „Senelis“, PDF p. 9–10.

Situacija. Antanas padeda profesoriui Tomui Žiobrui užrašyti jo diktuojamą darbą ir perskaito parašytą tekstą. Profesorių jis ir kiti artimi žmonės pagarbiai vadina seneliu; šis vardas nereiškia jų biologinės giminystės. Pateikta vientisa III skyriaus „Senelis“ rašymo ir pokalbio scena. Žiobras aiškina, kokio savo žodžių poveikio siekia, o Antanas klausosi ir jam pritaria. Profesoriaus teiginiai apie mokslą perteikia jo paties subjektyvų požiūrį.

Žodžiai. Periodas – sudėtingos sandaros išplėtotas sakinys; pergamentas – rašymui paruošta gyvulio oda; aliai žodžiui – kiekvienam žodžiui. Senesnės kūrinio formos citatoje išlaikytos.

Kaip profesoriaus kalba atskleidžia jo santykį su pažinimu?

Profesoriaus Žiobro kalbos vaizdingumas atskleidžia jo norą pažinimą paversti asmeniškai patiriamu dalyku. Antano Vaičiulaičio romano „Valentina“ ištraukoje jis tiesą lygina su vynu, kurį reikia gerti, o sausą įrodinėjimą – su vinies kalimu. Ši priešprieša parodo, kad profesoriui rūpi žmogaus išgyvenimas: žinios turėtų būti priimamos visa esybe. Tokį siekį pratęsia audros palyginimas. Žiobras norėtų savo žodžiais klausytoją perlieti ligi paskutinio siūlo, vadinasi, paliesti jį stipriai ir visapusiškai. Kartojami norai atskleidžia ir skirtingas numatomas auditorijas: nuo nustebusio kūdikio iki ramybės ieškančio senio. Moksliniam darbui profesorius kelia meno reikalavimus, nes nori, kad už raidžių būtų regimi žmonių gyvenimai. Antano skaitomame tekste akmenys prabyla apie juos sukrovusią bendruomenę. Įasmeninimas priartina praeities žmones: jie pasirodo kaip kartu gyvenę ir veikę. Taip apčiuopiamas statinys susiejamas su žmonių pastangomis. Žiobro žodžių poveikis Antanui konkretus: vaikinas gėrisi ir viduje pritaria. Tačiau pats Žiobras pripažįsta esąs neobjektyvus, dėstantis savas tiesas. Ši detalė neleidžia vaizdingos kalbos laikyti savaiminiu teiginių teisingumo įrodymu. Ištraukoje atsiveria įtaigiai kalbantis, savo mintimis užsidegęs žmogus, o skaitytojui lieka galimybė įvertinti jo požiūrį. Taigi vaizdinga kalba padeda suprasti profesoriaus santykį su pažinimu, bet jo įsitikinimų nepaverčia visiems privaloma taisykle.

Palyginimai parodo, kaip Žiobras norėtų perduoti žinias ir kokį klausytojo atsaką įsivaizduoja. Pastraipa seka nuo kalbos detalių prie veikėjo požiūrio, tada atskiria įtaigą nuo įrodymo.

Rašant svarbu išlaikyti kalbėtojus: audros ir vyno vaizdai priklauso profesoriaus kalbai, o jo užsidegimas bei Antano gėrėjimasis parodomi pasakotojo. Iš kapų keliami žmonės priklauso įsivaizduojamai praeičiai; tai ne pasakojimas apie tikrą prisikėlimą.

Vienos mokomosios pastraipos įsivertinimas. 170–195 žodžių apimtis pasirinkta šiai užduočiai. Jai netaikoma viso PUPP rašymo darbo taškų lentelė ar jo apimties nuoskaitos.