Užduotis. Parašyk vieną išplėtotą 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip pokalbis prie slenksčio atskleidžia veikėjų santykį?“ Susiek vietos detalę, kalbėjimą per dukterį ir Boleslovo gestus su tuo, kaip vyrai elgiasi vienas su kitu.

Tą dieną, kai gaisras nušvietė padanges, man sprogo užpūliavęs apendiksas ir užliejo visą pilvą. Mane paguldė ant stalo po didele lempa ir paklausė:

– Andriau Šatai, ar jūs mokat skaičiuot?

– Jeigu labai reikia, galiu suskaičiuot iki dešimt, – pasakiau ir ėmiau stropiai skaičiuot, bet susipainiojau ir vėl pradėjau iš naujo.

O tuo tarpu Kaminskų tvartas jau liepsnojo ir ugnis laižė dangų. Mano tėvo brolis Boleslovas Šatas nebuvo nei gaisrininkas, nei ugnies inspektorius, tačiau jis pirmas pasistatė švarko apykaklę ir šoko į liepsnos nasrus. Tą dieną aš įkvėpiau chloroformo ir nė nemirktelėjau, kai man išpjovė apendiksą ir ėmė valyti pilvą. Mano tėvo brolis Boleslovas Šatas nebuvo gaisrininkas, tačiau jis išgelbėjo nuo mirties vieną iš penkių paršiukų. Jam apsmilko švarkas ir nudegė antakiai, ir jis droviai, lyg teisindamasis ir gėdydamasis savo išsišokimo prieš visą miestelį, apgulusį tvoras, pasakė:

– Kai vagis vagia – nors sienos lieka, bet kai ugnis – ničnieko nelieka.

Ir tikrai, kai grįžau namo be apendikso, iš Kaminsko tvarto bebuvo likę vien prisiminimas ir pamatai. Bet vakare, tą pačią dieną, kai tebesmilko degėsiai, mano tėvo brolis Boleslovas nedrąsiai pasibeldė į Kaminsko namo duris. Jis tik norėjo paklausti, ar neatsirado jo akiniai, kuriuos jis pametė per gaisrą, nes be akinių kaip be rankų. Tačiau nepaklausė, nes visa Kaminskų šeima – Kaminskas, jo žmona Kaminskienė, gražiausia ir tyliausia miestelio moteris, ir jų vaikai Liuka ir Peliūkštis – sėdėjo už stalo ir išprakaitavę valgė Boleslovo išgelbėtą paršiuką. Kaminskas nepakvietė Boleslovo prie stalo, tik įpylė degtinės ir paliepė Liukai:

– Nunešk, Liucina, tam žmogui!

Ir Boleslovas išgėrė degtinę ant slenksčio.

– Paduok, Liucina, tam žmogui kaulą užsikąst, – tada įsakė Kaminskas.

Liuka prunkštelėjo ir vėl nutapeno prie slenksčio.

– Vaikeli, negi aš toks juokingas be akinių? – paklausė Boleslovas.

– Nežinau, – pasakė Liuka.

Mano tėvo brolis nepaėmė kaulo, tik paglostė Liukos galvą ir pažiūrėjo savo liūdnom be antakių akim į Kaminską:

– O aš maniau, kad tamsta žmogus.

– Aš irgi maniau, – nusijuokė išprakaitavęs Kaminskas. – Aš gi ir neprašiau nė vieno šokt į ugnį.

Ir užtrenkė duris prieš Boleslovo nosį.

Kai grįžau iš ligoninės, gaisro pelenai seniai jau buvo atšalę ir vėjo išpustyti, ir man buvo labai skaudu, kad negalėjau matyt degančio tvarto, kuriame kažkada pastipo mano senelio Kaminskams parduota karvė.

Ir sugrįžus buvo tikra vasara, tokia, kokia daugiau nepasikartoja gyvenime, ir nors paskui tau būtų dar šimtas vasarų, visos jos atrodo netikros, palyginti su ta vienintele. O kodėl – velniai žino. Kaip šiandien prisimenu ryškią ir saulėtą dieną, riebų ir nustebusį katiną, slystantį įkaitusiu skardiniu stogu, stiklinę ant palangės su juodais barzdos šeriais ir muiluotu vandeniu, panašiu į vakarykščią baltintą kavą. Aš gulėjau hamake tarp dviejų klevų, apmuturiuotas žieminiu paltu ir vilnoniu šaliku, ir jaučiausi atlikęs kažkokį labai svarbų darbą, nes visi man kartojo, kad esu plėšte išplėštas iš šaltų mirties nagų. Mano tėvo brolis Boleslovas ta proga buvo apsivilkęs baltais be apykaklės marškiniais su dryželiais. Tą dieną atrodė, jog visas pasaulis šypsosi man ir džiūgauja, ir tėvo brolis Boleslovas užkabino man ant žieminio palto tris savo medalius ir ordiną. Jis sūpavo hamaką ir grojo lūpine armonikėle, o katinas tuo tarpu slydo miauksėdamas įkaitusia skarda, paskui išsigandęs pažiūrėjo į mus, ir aš ėmiau juoktis visa gerkle. Mano tėvas su motina išėjo pasižiūrėt į prieangį, kaip aš juokiuos. Jie pagalvojo, kad mane pagaliau sugebėjo prajuokint tiktai Boleslovas, ir skatindami jį nulinksėjo galvom.

– Boleslovai, – pasakiau, – jeigu aš užmirščiau šitą dieną, tu man visados primink.

– Iš tikrųjų graži diena, – pasakė tada Boleslovas žiūrėdamas į saule tvieskiantį skardinį stogą, ištraukė iš kišenės kažkokį nosine apsuktą daiktą ir padavė man.

– Aš nenoriu valgyt, – pasakiau.

Boleslovas papūtė lūpinę armonikėlę ir liūdnai nusišypsojo:

– Kai tu gulėjai ligoninėj, aš pasakiau: „Atstok, mirtie, nuo mano brolio vaiko Andriuko Šato – juk jis dar nevalgė riešutų duonos. Škac, mirtie.“

– Škac! – mostelėjau ranka, ir katinas nuslydo nuo skardinio stogo.

Aš atsikandau traškančios tarp dantų, truputį lipnios ir keistos duonos, ir mano burna buvo pilna riešutų kvapo. Boleslovas užgrojo lūpine armonikėle ir viena ranka įsiūbavo hamaką.

– Škac, škac, – uždainavau supdamasis aukštai virš žemės.

Medaliai žvangčiojo ant žieminio palto, ir lengvas, gaivus riešutų duonos kvapas iš mano burnos užpildė visą padangę virš medžių, gaudžiančių telefono stulpų, ratais išvažinėto kooperatyvo kiemo, Finkelšteino kirpyklos ir žibalo krautuvės – ir visų akys nuo to kvapo iš šaltai mėlynų pasidarė šviesiai rudos su dviem šiltom auksinėm kibirkštėlėm.

Šaltinis: Saulius Šaltenis, „Riešutų duona“, skyrius „Škac, mirtie, škac“. Vartotojo pateiktas lietuviškas EPUB; spausdinto pagrindo leidėjas, metai ir puslapiai kopijoje nenurodyti.

Žodžiai. Škac – sušukimas katei nuvyti; hamakas – tarp atramų pakabintas audinys gulėti; apendiksas – kirmėlinė atauga; kooperatyvas – čia kooperatinės prekybos įstaiga; žibalas – kurui ir apšvietimui naudotas skystis. Išlaikytos šaltinio šnekamosios formos, pavyzdžiui, „skaičiuot“, „ligoninėj“, „akim“.

Kaip pokalbis prie slenksčio atskleidžia veikėjų santykį?

Sauliaus Šaltenio apysakos „Riešutų duona“ pradžioje slenkstis padeda parodyti nelygų Boleslovo ir Kaminsko santykį. Iš gaisro paršiuką išgelbėjęs Boleslovas ateina pasiteirauti pamestų akinių, tačiau šeimininkas nepakviečia jo prie stalo. Boleslovas degtinę išgeria „ant slenksčio“. Ši vietos detalė išryškina atskirtį: šeima valgo viduje, o gelbėtojui paliekama vieta prie durų. Kaminskas dukteriai liepia nunešti gėrimą „tam žmogui“. Apie čia pat esantį svečią kalbama trečiuoju asmeniu, todėl pasiūlymas skamba šaltai. Vėliau pasiūlytas kaulas dar sustiprina pažeminimą. Boleslovas išsaugo santūrumą: jis kaulo nepaima ir paglosto Liukos galvą. Švelnus gestas mergaitei rodo, kad jis neišlieja nuoskaudos ant šeimininko dukters. Tik pažvelgęs į Kaminską pasako: „O aš maniau, kad tamsta žmogus.“ Šiuo sakiniu keliamas žmogiškumo klausimas, nors kalbama apie kasdienišką vaišinimą. Kaminskas atsako neprašęs nieko šokti į ugnį ir užtrenkia duris. Taip jis nutraukia ir pokalbį, ir galimybę priartėti. Iš veikėjų žodžių bei judesių ryškėja, kad materialus pasiūlymas dar neužtikrina pagarbaus priėmimo. Boleslovas atėjo ieškoti akinių, o jo santykį su šeimininku atskleidžia pasiūlymo būdas ir užvertos durys. Pasakotojui nereikia tiesiogiai paskelbti nuosprendžio: slenkstis, atsisakytas kaulas ir paglostyta galva leidžia skaitytojui pačiam palyginti abiejų vyrų elgesį.

Slenkstis išryškina, kurioje vietoje priimamas išgelbėjęs paršiuką žmogus. Žodžiai ir gestai leidžia šią erdvės detalę susieti su veikėjų santykiu.

Redagavimo veiksmas. Rask sakinį, kuriame pasakoji apie slenkstį. Po jo įrašyk, kuo skiriasi šeimos ir svečio vieta. Paskui pažymėk vieną vyro repliką ir vieną gestą: ar abu paaiškinti, ar liko vien paminėti? Liukos paglostymo nepriskirk Kaminskui, o ketinimo teirautis akinių nepaversk jau užduotu klausimu.

Vienos mokomosios pastraipos įsivertinimas. 170–195 žodžių apimtis pasirinkta šiai užduočiai; čia netaikoma viso PUPP darbo taškų lentelė.