Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip pasakotojo elgesys patikslina jo žodžius?“ Remkis Merso atsakymais Mari ir pasivaikščiojimo pabaigos detalėmis. Paaiškink, kaip pirmasis asmuo padeda suprasti jo reakcijas.

Netrukus mane išsikvietė viršininkas, ir tą akimirką aš net išsigandau, pagalvojęs, kad jis man lieps mažiau šnekėti telefonu, o daugiau dirbti. Bet jis kalbėjo visai apie kitką. Jis pasakė norįs supažindinti mane su vienu, dar ne visai aiškiu projektu ir išgirsti mano nuomonę tuo klausimu. Jis ketina atidaryti savo filialą Paryžiuje ir ten, vietoje, tiesiogiai vesti derybas su stambiomis bendrovėmis,—jis nori žinoti, ar aš ten sutikčiau važiuoti. Tai man duotų galimybę gyventi Paryžiuje ir dalį laiko keliauti. „Jūs jaunas ir, man atrodo, toks gyvenimas jums turėtų patikti“. Taip, atsakiau, bet iš esmės man vis tiek. Tada jis paklausė, nejaugi aš nenorėčiau pakeisti savo gyvenimo. Atsakiau, kad gyvenimo niekad nepakeisi, kad ir kaip gyventum, gyvenimas yra visur tas pats, ir kad manasis man visai patinka. Jis atrodė nepatenkintas ir prikišo man, kad aš niekuomet neatsakąs tiesiai į klausimą, kad neturįs ambicijos, ir tai kenkią darbui. Aš grįžau prie savo stalo. Geriau jau nereikėjo jo pykinti, bet aš nemačiau priežasčių keisti savo gyvenimą. Gerai pamąsčius, aš juk nesu koks bėdžius. Studijuodamas turėjau daugybę ambicingų svajonių. Bet, priverstas nutraukti mokslą, greitai supratau, jog jos iš tikrųjų neturi jokios reikšmės.

Vakare pas mane atėjo Mari ir pasiteiravo, ar nenorėčiau jos vesti. Atsakiau, kad man vis tiek, bet jeigu ji nori, galime susituokti. Tada ji panoro sužinoti, ar aš myliu ją. Aš atsakiau, kaip jau buvau sakęs vieną kartą, kad tai neturi jokios reikšmės, bet tikriausiai nemyliu. „Tai kam tada ruošies mane vesti?“ — paklausė ji. Aš pakartojau, kad tai neturi jokios reikšmės, ir jeigu ji to nori, mes galim susituokti. Be to, juk pasisiūlė jinai, o aš tik sutikau. Tada Mari pareiškė, kad vedybos —rimtas dalykas. „Ne“,—atsakiau aš. Valandėlę ji tylėdama žiūrėjo į mane. Paskui pradėjo kalbėti. Ji sakėsi tenorinti žinoti, ar aš priimčiau tokį pasiūlymą iš kitos moters, su kuria mane sietų tokie patys saitai. „Žinoma“,—atsakiau. Tada ir ji suabejojo, ar mylinti mane, o aš tuo labiau šito negalėjau žinoti. Dar kiek patylėjus ji sumurmėjo, kad aš esu keistas, kad ji, be abejo, dėl to mane ir myli, ir kad turbūt vieną dieną dėl tos pačios priežasties aš jai tapsiu atgrasus. Kadangi aš tylėjau, neturėdamas ką pridurti, ji šypsodamasi paėmė mano ranką ir pareiškė, kad nori ištekėti už manęs. Aš atsakiau, kad mes taip ir padarysim, kai tik ji panorės. Paskui aš jai papasakojau apie viršininko pasiūlymą, ir Mari pasakė, kad norėtų pamatyti Paryžių. Aš pasakiau, jog ten gyvenau kurį laiką, ir ji paklausė, kaip jis atrodo. Aš atsakiau: „Nešvaru. Daug balandžių ir tamsių kiemų. Žmonių oda balta“.

Paskui mes išėjom pasivaikščioti ir klaidžiojom didžiausiomis miesto gatvėmis. Moterys buvo gražios, ir aš paklausiau Mari, ar ji tai pastebi. Mari atsakė, kad pastebi ir kad supranta mane. Kurį laiką tylėjome. Tačiau aš dar nenorėjau skirtis su ja ir pasakiau, kad galėtume drauge pavakarieniauti pas Selestą. Ji būtų mielai sutikusi, bet turėjo reikalų. Buvome nebetoli mano namų, ir aš atsisveikinau. Ji pažvelgė į mane: „Tau neįdomu, ką aš veiksiu?“ Man buvo įdomu, bet aš stačiai nepagalvojau apie tai, ir dabar ji žiūrėjo į mane lyg priekaištaudama. Tačiau matydama, kaip aš suglumau, ji vėl nusijuokė, visu kūnu prisiglaudė prie manęs ir atkišo lūpas.

Šaltinis: Alberas Kamiu, „Svetimas; Krytis: romanai“, iš prancūzų kalbos vertė Laima Rapšytė. Vilnius: Vaga, 1991. Pirmos dalies V skyriaus ištrauka, pateikto PDF p. 47–48; ISBN 5-415-00698-2.

Kontekstas. Pirmuoju asmeniu pasakoja Merso. Prieš pokalbį su viršininku jam į darbą skambino pažįstamas Reimonas. Ištraukoje pateikiami viršininko ir Mari pasiūlymai bei pasakotojo atsakymai.

Žodžiai. Filialas – įmonės padalinys kitoje vietoje; ambicija – siekis ko nors pasiekti; bėdžius – neturtingas žmogus.

Kaip pasakotojo elgesys patikslina jo žodžius?

          Merso elgesys patikslina jo žodžius, nes pasivaikščiojimo scena atskleidžia artumo norą, kurio neparodo atsainūs atsakymai apie vedybas. Paklaustas apie meilę, pasakotojas taria „tikriausiai nemyliu“, o tuoktis sutinka, jeigu to nori Mari. Taip iniciatyva paliekama jai, ir sutikimas dar netampa jo paties troškimo paaiškinimu. Vis dėlto vėliau jis prisipažįsta nenorėjęs skirtis ir pasiūlęs pavakarieniauti drauge. Konkretus kvietimas parodo, kad bendro laiko pratęsimas jam reikšmingas. Panašiai patikslinamas ir paskutinis pokalbio nesusipratimas. Mari klausia, ar jam neįdomūs jos planai; Merso paaiškina, kad įdomūs, tik nepagalvojęs paklausti. Išorėje matomas tylėjimas ir pasakotojo įvardytas susidomėjimas čia nesutampa. Žodis „tikriausiai“ jau ankstesniame atsakyme palieka nevisiško tikrumo ženklą. Vėlesnės detalės šią abejonę pratęsia, bet nepaverčia jos pažadu ar galutiniu pasakotojo jausmų apibrėžimu. Jo suglumimas dar sustiprina skirtumą tarp nejautraus įspūdžio ir sudėtingesnės reakcijos. Pirmasis asmuo leidžia skaitytojui išgirsti šį patikslinimą iš paties veikėjo. Todėl žodžiai apie abejingumą nepaaiškina viso santykio: šalia jų išlieka kvietimas pabūti, sutrikimas ir Mari atsakymas prisiglaudžiant. Šios detalės nesuteikia aiškaus meilės patvirtinimo, bet praplečia veikėjo paveikslą. Pritarimas vedyboms ir noras kartu praleisti vakarą yra skirtingi dalykai, kuriuos pasakojimo eiga padeda atskirti.

Pastraipa aiškina vieną skirtumą: atsainūs atsakymai apie ateitį dar neapibendrina visų dabartinių veikėjo reakcijų.

Žodis „tikriausiai“ išlaiko abejonę. Nei vestuvės, nei vėlesnis santykių nutrūkimas šioje ištraukoje neįvyksta. Analizuojamas pasakotojas Merso, ne rašytojo asmeninis gyvenimas.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Ji nevertinama viso PUPP darbo taškais ar jo apimties nuoskaitomis.