Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių išplėtotą pastraipą klausimu „Kaip kreipinys į skaitytoją keičia eilėraščio prasmę?“ Paaiškink, kaip nuo gamtos vaizdų pereinama prie knygos, skaitytojo ir scenos. Pasirinktas citatas susiek su kalbėjimo tono kaita.

JAUNYSTĘ žaliąją užnuodino
Ne smakras, akys, ne plaukai,
O šilas mėlynom anodijom,
Malonia šypsena laukai.

Gal negerai, ir gal be reikalo
Šiandieną liūdnas ir graudus,
Bet akimis, širdim papaikėle
Aš įžiūrėjau tiek žiedų...

Ir pamilau tą pievą nykiąją,
Tas žydro ilgesio marias -
Tai gal nors dalį to čia, knygoje,
Manau, ne vienas įžiūrės.

Nebūk naivus, brangus skaitytojau,
Nebūk naivus ir neieškok daugiau:
Kaip ant dangaus, giedrai išlytojo,
Nėr debesų, taip čia - žmogaus.

Ir kokia ji? ir kur gyveno ji?
Ar buvo taip sau, ar graži?
Kas tau? Ar nežinai, jog scenoje
Taip įprasta rankas grąžyt.

Šaltinis: Vartotojo pateiktas „Antologijos“ poezijos atrankos tekstinis nuorašas; konkretaus jo spaudos leidimo duomenys ir puslapis nežinomi. Visas eilėraštis ir penki posmai sutikrinti su „Šaltinių“ PDF p. 11–12; pateikto nuorašo žodžiai, raidžių dydis ir skyryba išlaikyti.

Žodžiai. Prologas – įžanga. Anodija – eterio ir spirito mišinys; čia šis žodis priklauso vaizdingam gamtos poveikio nusakymui. Rankas grąžyt – reikšti sielvartą. Prie eilėraščio pateiktame nuoraše nurodyta: Kaunas, 1930.I.7. Tai atskira kūrinio data, ne šio tekstinio nuorašo spaudos leidimo metai.

Kaip kreipinys į skaitytoją keičia eilėraščio prasmę?

Jono Aisčio eilėraštyje „Prologas“ kreipinys į skaitytoją išpažintį paverčia pokalbiu apie pačią poeziją. Pradžioje kalbantysis prisimena jaunystę, kurios liūdesį sieja su šilu ir laukais. Greta žodžio „užnuodino“ pasirodantys žiedai bei maloni laukų šypsena neleidžia šios patirties suprasti vien kaip nelaimės. Gamtos grožis traukia ir kelia ilgesį. Trečiame posme dėmesys pasisuka į knygą: kalbantysis viliasi, kad skaitytojas joje ką nors įžiūrės. Veiksmažodis „įžiūrės“ siejasi su ankstesniu „įžiūrėjau“: patirtas vaizdas perduodamas kitam jau kūrinyje. Tačiau pakartotas „Nebūk naivus“ tą kvietimą patikslina. Skaitytojui siūloma pastebėti sukurtą pasaulį, o ne ieškoti pažodinės kiekvieno išgyvenimo istorijos. Švelnus „brangus skaitytojau“ skamba greta griežto perspėjimo. Paskutinio posmo klausimai apie numanomą moterį parodo, kokių biografinių smulkmenų galėtų tikėtis smalsus skaitytojas. Pabaigos klausimų virtinė skamba tarsi suvaidintas smalsuolio balsas, o trumpas „Kas tau?“ staigiai nutraukia jo klausinėjimą. Atsakymą pakeičia scena ir rankų grąžymas. Teatre sielvartą galima išreikšti atpažįstamu gestu, o eilėraštyje išgyvenimas įgauna žodinį pavidalą. Tai nepanaikina pradžioje juntamo liūdesio, bet parodo jo meninę raišką. Kreipinys pakeičia skaitymo kryptį: svarbūs tampa pasirinkti vaizdai ir kalbėjimo būdas, o numanomos moters vardas ar gyvenamoji vieta lieka už kūrinio ribų.

Pastraipos mintį veda kalbėjimo posūkis. Pirmieji vaizdai leidžia pajusti liūdesį ir grožį, o kreipinys ragina kitaip pažvelgti į jų pateikimą kūrinyje. Taip viename argumente išlaikomi ir jausmas, ir jo meninė raiška.

Pabaiga grįžta prie kreipinio poveikio skaitymui. Meninė raiška padeda nagrinėti išsakytą liūdesį; ji nepaverčiama įrodymu, kad žmogaus jausmai netikri. Eilėraščio balsas taip pat nesutapatinamas su patikrinta poetui nutikusių įvykių seka.

Vienos mokomosios pastraipos savitikra. 170–195 žodžiai yra šios užduoties pasirinkimas. Viso PUPP darbo taškai ir jo apimties nuoskaitos vienai pastraipai netaikomi.