Užduotis. Parašyk vieną išplėtotą 170–195 žodžių pastraipą klausimu: kaip kreipimasis „tu“ įtraukia skaitytoją? Pagrįsk mintį bent dviem konkrečiomis pasakojimo vietomis ir paaiškink, kuo svarbus pabaigos pasikeitimas.

Naktinė lempelė mėgsta knygas. Daugybę jų yra perskaičiusi, žvelgdama man per petį. Bet retsykiais galima iš jos atimti šį malonumą, pliaukštelti jungikliu ir tamsoje stebėti, kaip už lango virš Molėtų gatvės švyti pilnavidurė raidė O. Netekstualiniai kaimynai vadina ją pilnatimi, jos vedami vaikšto stogų karnizais, o kantorius Bachas kadaise skaitydavo mėnesienoje. Pilnatis buvo jo naktinė lempelė ir mėgo jo partitūras.

Iš ryto, kai pilnatis jau nuskriejo šviesti amerikonams, žiovaujančios damos atidaro kavines ir galima eiti tenai, skandinti cukrų puodelio akivare ir jausti, kaip po blakstienom tirpsta paskutiniai sapno likučiai. Viskas tam sapne buvo ne iki galo: pakilai nuo žemės, bet neišskridai, turėjai moterį, bet nepamylėjai, baubai tave gaudė, bet nepagavo. Vieną ilgą sekundę dar sukasi sąmonėj koksai blyksnis iš to sapno, sakinio nuotrupa, tačiau žaibiškai virsta dulsvu mauduliu ir pranyksta. Šmaukšt. Priešais tave vėl stabilių kontūrų stalo briaunos bei kavos kartumo pasaulis – ryto kavinė yra viso likusio pasaulio konsulatas, užkarda, muitinė. Kilk ir eik, ir dairykis orientyrų.

Eiti nesinori, noro eiti veltui ieškotum, tarsi kavoje ištirpusio cukraus ar sieloje – sapno, sėdi ir rūkai jau ketvirtą cigaretę, o pilnatis vis tolsta nuo Lietuvos, šiuo metu turėtų būti kažkur virš Karibų. Įsiklausęs galėtum išgirsti Karibų marimbas iš tos pusės, tačiau tuo metu ateina Jis, Kitas. Kitas irgi užsisako kavos, sėdasi prie tavo stalelio, rūko Rothmans ir akyse dilina sapno palaikus. Viskas jo taip pat, net batai odiniais padais, kadaise gal net esate mylėję tą pačią moterį – mažame mieste visi myli tas pačias moteris, – tačiau jisai sėdi priešais tave ir tyli. Jis yra Kitas, ne tu, ir visi sutapimai meluoja.

Jo žvilgsnis drumstas, panagėse gedulo juostelės, kvėpavimas trūkčioja – sloga. Jam reikia nosinės, o tu turi tik e nosinę savo varde. Jo kišenės kiauros ir iš ten byra paparčio žiedlapiai, užsilikę nuo Joninių nakties. Tu jam nieko nepasakysi – kavos puodelyje nuskendo tavo žodžiai.

Atrodo, daug tų kitų, jų pilna įvairiaveidė minia, jų pavardės visuose rejestruose, suvestinėse, telefonų knygose, tačiau Kitas dažniausiai būna vienas. Jis nėra kiti, jis žengė žingsnį tavo pusėn. Minia visada pasisukusi į tave profiliu, tuo tarpu Kitas yra en face, jo akys tiria tave, jo žvilgsnyje tu lyg auksinis dublonas tarp pinigų keitėjo dantų. Tu esi tikras, ne falsifikatas, ir jis mato tai.

Mąstai apie Kito gyvenimą, baisu, jog yra svetimų gyvenimų su tau nebūdinga patirtim, su įpročiais, kurių tu niekad nesuprasi. Kito gyvenimas tarsi apriboja tavąjį, tampantį nebebūtiną, nebe vienintelį, pasislenkantį arčiau statistikos bei paralelinių biografijų. Kiekvienas grakštus Kito judesys guldo tavo gyvenimą ant menčių: gal tavoji patirtis per menka, nesubrandinusi tokios elegancijos? Gal Kitas vaisingai išnaudojo tavo pražiūrėtas galimybes?

Kitados skaitydavai knygas, ir popieriniai numirėliai kažką kalbėjo tavo sielai. Kartais būdavo nejauku nuo jų kitoniškumo, tačiau knygą visada galėjai užversti, padovanoti savo priešui arba nugalėti kita knyga. Knyga visad buvo tik fragmentas, priebalsių spragsėjimas, vienas iš daugelio atvejų. Tuo tarpu Kitas ateina pas tave būdamas vientisas, susirankiotas ir suveržtas, grakščiajam jo judesy glūdi visas gyvenimo grakštumas. Jam gali atsakyti tiktai kitu gyvenimu – savuoju.

Štai jisai sėdi priešais tave, vedžioja pirštu islandiškas runas staliuko dulkėse, o pilnatis švilpdama skrieja kažkur virš Karibų. Mieste jau atsikėlė minia, ji čiauška pro šalį, išsipusčiusi, milas milą ėda, anot liaudies, ir gatvė panaši į pravirą drabužių spintą. O jos fone tėra vienintelė tau būtina figūra – Kitas. Jei jis pakiltų ir išeitų, netektum pusės savojo buvimo.

Kitas yra tavo paties galimybė, laiminga arba siaubinga. Jisai švenčia šventes, kurias galėtumei švęsti tu, geria šampaną vos ne nuo tavo lūpų, jisai nudirba darbus, su kuriais esi fatališkai prasilenkęs, ir žodžiai, kuriuos jis tyli savo moteriai, yra ir tavo žodžiai. Štai jis padaro tavo klaidas, netgi tas, apie kurias nieko nežinojai, jis būva neteisingas, jo savimonė luoša, pinigas padirbtas ir širdžių tūzas kyšo iš jo rankovės. Tu negali pasimokyti iš jo klaidų, tik jomis pasidžiaugti. Jis tik tavo galimybė, niekuomet netapsianti tavimi.

Literatūra siūlo dvi versijas: sielų giminystę ir sielų persikūnijimą. Dėl sielų persikūnijimo gali būti taip, kad Platonas vėl sėdi mokyklos suole ir gauna į kailį už tai, kad nesupranta Platono. Taip kadaise rašė F. Hebbelis. Nė viena šių versijų mūsų atveju negalioja. Tavo siela nesisieja su Kito ir viena nėra kitos tąsa. Viena yra kitos liudininkė. Platonas vėl mokyklos suole, tačiau nesupranta Heraklito.

Šerlokas Holmsas turėdamas atsitiktinę lazdą galėjo parašyti jos šeimininko biografiją. Tad ir mums tenka ieškoti duomenų – kiekviena asmenybė manifestuojasi keisdama aplinkinių daiktų tvarką. Mūsų kambariai yra didžiausi mūsų išdavikai. Net jei mūsų nebūtų, kažkas galėtų mus atkurti pagal jų ženklus. Taip pat ir Kitą išduoda jo kambarys, kurį kartais tau tenka aplankyti. Bėda tik ta, jog tu visur pirmiausia ieškai savęs (tokį stalą turiu... skaičiau šias knygas... aš irgi mėgstu Furtwänglerį... vaikystėj mes irgi rinkom kaštonus...), o tada, kai gali pastebėti šiek tiek kitą daiktų šviesą kambary, tavo siela jau būna pailsusi ir jai reikia raudonojo vyno, pokalbių apie nieką bei šiek tiek visko po truputį. Ji jau nebepervers šio kambario tarsi adata vabzdžio, ir iš jo išsineši tą, ką ir atsinešei, – save. Kitas liks tos dienos paraštėse, kol vieną rytą vėl prisės prie tavo stalelio, gers perskrudintą kavą ir degins savo atvaizdu tavo akies kamputį.

Štai jis dar sėdi, parėmęs smakrą savo delno linijom, nors jo kava jau išsivaikščiojo gyslom, o leisgyvė cigaretė tuoj tuoj užges. Dabar! Tu atsistoji ir išmankštintu žingsniu žengi tolyn – miesto pastatams užtenka kampų praryti tavo siluetą. Spėji pastebėti stiklinį jo žvilgsnį. Tu jam irgi esi Kitas, paslaptis, akibrokštas, ir jis nežino, kur tu eini. Jis visą dieną spėlios.

Šaltinis: Kęstutis Navakas, „Visai kitas žmogus“, kn. „Gero gyvenimo kronikos: esė“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 9–11. ISBN 9986-39-397-3..

Teksto pobūdis. Tai esė: kasdienį kavinės susitikimą pasakotojas jungia su apmąstymais, vaizduote ir literatūrinėmis užuominomis. Kreipimasis „tu“ įtraukia į stebėtojo padėtį; didžiąja raide rašomas „Kitas“ nėra veikėjo vardas.

Kaip kreipimasis „tu“ įtraukia skaitytoją?

          Esė „Visai kitas žmogus“ kreipimasis „tu“ leidžia skaitytojui užimti stebėtojo vietą, o pabaigoje pajusti, ką reiškia pačiam likti kitam paslaptimi. Iš pradžių tiesiogiai nusakomi atpažįstami veiksmai: sėdi prie kavos, stebi priešais prisėdusį žmogų, lygini jo patirtį su savąja. Tokia forma suartina pasakojamą situaciją su skaitytoju, nors neįrodo, kad jis ją iš tikrųjų patyrė. Vėliau klausimai, ar tavo patirtis per menka, įtraukia ir į stebėtojo varžymąsi su Kitu. Skaitytojas kviečiamas pastebėti ne tik svetimą žmogų, bet ir savo vertinimo įprotį. Kambaryje kartojami atpažinimai apie tokį pat stalą ar mėgstamą muziką parodo, kaip lengva svetimoje aplinkoje ieškoti savęs. Tačiau išėjimo scenoje stebėjimo kryptis apsiverčia. Sakiniu „Tu jam irgi esi Kitas“ nueinantis asmuo pats tampa neperprastas: pasiliekantis žmogus nežino, kur jis eina. Įvardis „tu“ šį nežinojimą grąžina skaitytojui. Anksčiau jis galėjo tyrinėti svetimą biografiją, dabar pamato savo gyvenimą iš kito žvilgsnio pusės. Pabaiga neatskleidžia abipusio supratimo, tačiau pakeičia klausimo kryptį: nepakanka klausti, kas yra priešais sėdintysis, reikia pastebėti ir savo atskirumą jam. Todėl kreipimasis sukuria ne tik artumą pasakojimui, bet ir galimybę suabejoti patogia stebėtojo padėtimi.

Kreipimosi poveikį galima parodyti sekant skaitytojui siūlomos vietos pasikeitimą. Pirmiausia jam tenka stebėtojo veiksmai ir spėjimai, paskui – galimybė pačiam būti kitam nepažįstamam.

Pastraipoje susiek dvi vietas priežastiniu paaiškinimu: kodėl tas pats įvardis pabaigoje įgyja kitokią reikšmę? Vien žodžio „tu“ paminėjimas poveikio dar nepaaiškina.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Šiai užduočiai netaikomi viso PUPP rašinio taškai ar apimties nuoskaitos.