Užduotis. Parašyk vieną išplėtotą 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip kartojimas susieja buvimą su rūpesčiu?“ Palygink pasikartojančius „Aš esu“, „Jei esu“ ir „tebūnie“, susiek juos su kvietimu kitam žmogui.

Aš esu. Mano siauras šešėlis
naktimis, lyg tiltas per nušviestą gatvę
lenkias ir laukia –

Tu gali sustoti ant jo ir žiūrėt
pro rėmus ramiai mėlynų šakų,
kaip mėnuo, tartum aureolė
sukas viršum tavęs ir kitų,
stovinčių tyliai tamsoj,
prie vielom išpintų tvorų,
į narvais panašių.

Jei esu, mano siauras šešėlis,
tebūnie naktimis, lyg tiltas per gatvę
tau ir kitiems,
kurių kojos negali priprasti,
prie medinių grindų –

Aš esu. Mano siauras šešėlis,
dienomis nekantrus, lyg jaunas medis,
ir stiebias aukštyn –

Tu gali jo pavėsy sustot ir klausyt,
kaip skamba susitikimai greiti,
ir ilgai nuaidi kiekvienas sudie,
kurių neturi nei tu, nei kiti,
suskirdusias lūpas kaitroj
atsargiai delnais dengdami,
ir visuomet vieni.

Jei esu, mano siauras šešėlis
tebūnie dienomis, lyg augantis medis
tau ir kitiems,
kurių tylinčias lūpas skaudžiai
pažymėjo kaitra –

Šaltinis: Liūnė Sutema, „Tebūnie tarytum pasakoj“, knygoje „Sugrįžau: poezijos rinktinė“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009; ISBN 978-9986-39-582-9. Pateikto PDF p. 9–10; spausdinti puslapių numeriai nematomi..

Pateikiamas visas eilėraštis. Jo kalbančiojo šešėlis lyginamas su tiltu ir medžiu; kreipimasis į kitą žmogų bei pageidavimai leidžia svarstyti ryšį su kitu žmogumi.

Kaip kartojimas susieja buvimą su rūpesčiu?

Sutemos eilėraštyje kartojami sakiniai buvimą susieja su noru suteikti kitam atramą. Iš pradžių „Aš esu.“ skamba kaip aiškus savęs patvirtinimas, tačiau po jo kalbama apie siaurą šešėlį, kuris lenkiasi ir laukia. Todėl dėmesys krypsta į tai, kam žmogaus buvimas galėtų pasitarnauti. Vėliau sakoma „Jei esu“, ir ankstesnį tvirtinimą pakeičia sąlyga. Šis pokytis leidžia klausti apie buvimo prasmę santykyje su kitais. Po jo einantis „tebūnie“ išreiškia pageidavimą: šešėlis turėtų tapti tiltu adresatui ir kitiems žmonėms. Antroje eilėraščio pusėje ta pati sakinių seka grįžta, tik tiltą pakeičia augančio medžio vaizdas. Pasikartojimas sujungia naktį su diena, žiūrėjimą su klausymusi ir rodo tęstinį atsigręžimą į žmogų. Abu kartus pasakymas „Tu gali“ palieka jam pasirinkimą sustoti. Tai siūloma galimybė, todėl negalima teigti, kad jis jau pasinaudojo prieglobsčiu. Pasikartojantis „tau ir kitiems“ išplečia rūpesčio ratą: atskiro žmogaus kvietimas susiejamas su platesne vienišų žmonių patirtimi. Šešėlio siaurumas dėl to įgyja naują prasmę: ribota atrama siejama su platesne žmonių bendruomene. Pabaigoje lūpos tebėra skaudžiai pažymėtos kaitros. Ši detalė padeda suprasti kartojimo reikšmę: kalbantysis savo buvimo nenori atskirti nuo rūpesčio kitais, net kai jų sunkumas lieka neišnykęs.

Pastraipos mintį plėtoja sakinių grįžimas ir jų reikšmės kaita. Tinka pasirinkti vieną ryšį tarp buvimo, jo sąlygos ir kitam skiriamos vietos.

Teiginį apie kartojimą pagrįsk dviem tiksliais pasakymais ir paaiškink jų santykį. Vien pakartojimų sąrašas dar neparodo, kaip iš jų atsiranda rūpesčio prasmė.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Viso PUPP darbo taškai ir jo apimties nuoskaitos šiai pratybai netaikomi.