Užduotis. Parašyk vieną išplėtotą 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip kalbos dalys tampa veikėjais?“ Susiek gramatikos imperijos vaizdą, epitetus ir kalbos dalių veikimą su žmogaus patirtimi.

Kiekvienas žodis,
Ištartas tuštumai, mus slegia
Pasaulio sukūrimo vienatve –
Milijonais metų, laiko
Ironija ir nebūtim;
Gimsta ir gyvena
Savo būties komediją: kovoja,
Sąmokslauja ir išduoda,
Apnuogina arba pridengia,
Liudija ir miršta
Kankinio mirtim.

Galingoji Gramatika, žodyno
Imperija, kur viešpatauja
Kilnus Veiksmažodis, nutukęs
Būdvardis ir nuogas
Daiktavardis,
Kur telpa visas mūsų
Skausmas ir pasaulio
Istorija – turėti, būti, pavadinti,
Klausimo laisvė ir sprendimo
Prievarta (nėra būties
Be klausimo), balandžio
Lietaus fonetika ant tavo lūpų, vėjo
Sintaksė ir sniego alfabetas, –
Vienintelė būtis prieš laiko
Antplūdį, vienintelė būtis turėti
Prasmę ir būti be prasmės,
Kaip mirti už tėvynę ir išlikti
Mirtim, nes žodis
Yra daugiau nei kūnas, nes nėra
Daiktų, yra tik žodžiai:
Dievas ir žmogus.

Šaltinis: Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Eilėraščiai. 1937–1996“. Vilnius: Baltos lankos, 1996 (autorinių teisių data). ISBN9986-813-26-3. „Ars poetica“, pateikto PDF p.280–281.

„Ars poetica“ – lotyniškas poezijos meno pavadinimas. Eilėraštis pateikiamas visas: 112 žodžių, 32 eilutės, du posmai. Žyma „Baltimore, 1959“ priklauso kūrinio datavimui, ne 1996 m. rinktinės ar 2014 m. OCR failo datai. Kalbos dalys įasmeninamos; gamtos garsai nusakomi fonetikos, sintaksės ir alfabeto vaizdais. Išsaugotos originalios eilutės ir didžiosios raidės.

Kaip kalbos dalys tampa veikėjais?

Nykos-Niliūno eilėraštyje „Ars poetica“ kalbos dalys tampa veikėjais, nes gauna kūną primenančius požymius ir vietą valdžios tvarkoje. „Galingoji Gramatika“ įvardijama kaip žodyno imperija, todėl skaitytojas įsivaizduoja valdomą pasaulį. Gramatikos ir Veiksmažodžio didžiosios raidės išsiskiria eilutės viduryje. Taip sąvokos primena atskiras figūras, kurių būdus galima lyginti tarpusavyje ir atpažinti jų skirtumus. Šioje imperijoje „viešpatauja“ „Kilnus Veiksmažodis“: veiksmą ar būseną reiškiančiai kalbos daliai suteikiama valdovo laikysena. Šalia jo pasirodo „nutukęs“ būdvardis. Šis epitetas gali kelti ironišką perteklinio apibūdinimo įspūdį, tarsi kalba būtų persisotinusi požymiais. Daiktavardžio epitetas „nuogas“ leidžia jį įsivaizduoti atvirą, pažeidžiamą, be puošmenų. Skirtingi įasmeninimai leidžia pajusti, kad žodžiai vienas kitą papildo ir kartu nevienodai įsitvirtina sakinyje. Įprastos mokyklinės sąvokos taip įgyja vaidmenis, o kalbos sandara primena žmonių bendrabūvį. Svarbus ir išvardijimas „turėti, būti, pavadinti“: žmogui esminiai veiksmai atsiduria šioje gramatinėje erdvėje. Čia telpa skausmas ir istorija, todėl įasmeninimas susieja žodžių tvarką su gyvenimo patirtimi. Vėlesnė „Klausimo laisvė“ parodo, kad imperijos galia nėra užbaigta: joje lieka galimybė abejoti pavadinimu ar sprendimu. Kalbos veikėjų savybės padeda svarstyti, kaip žodžiais kuriame savo pasaulį ir kokią laisvę jame išsaugome.

Pastraipos teiginį pagrindžia vienas raiškos ryšys: kalbos sąvokos įgyja veikėjų savybių, o šios savybės leidžia svarstyti žmonių gyvenimą kalboje.

Įasmeninimas aiškinamas iš konkrečių epitetų ir veiksmažodžio, o išvada grįžta prie kalbos galios. Poetinis vaizdas nepaverčiamas mokykline taisykle, kad viena kalbos dalis visada moraliai geresnė už kitą.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Pilno PUPP darbo taškai ir jo apimties nuoskaitos šiai pratybai netaikomi.