Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Kada pokštas padeda išgirsti vienam kitą?“ Vieną argumentą pagrįsk brolių scena, kitą – aiškiai įsivaizduota kasdiene situacija. Tai šio modelio mokymosi apimtis ir sandara.

ALEKSANDRAS (rodydamas į skrynelę su knygomis ir rankraščiais)
Darbo tai čia įdėta!

SIMONAS
Kad tai tik darbo – meilės, vilčių kiek! Prisipažinti gėda: verkiau ar porą sykių prie šito rankraščio sėdėdamas. Įmanytum, rodos, kitaip pakreiptum savo istoriją, pro karus ir nelaimes pravestum, laisvėmis, šviesa ir turtais jos piliečius apdalytum, muziejais ir mokslinyčiomis visą kraštą nusagstytum... Bet nieko tu čia nepakeisi, nieko nepataisysi. Tegu sau širdis vaitoja ar džiaugiasi, o ranka privalo darbą dirbti. Lygiai kaip tu, kai kokį sopulį žmogui gydai, šunvotę iš jo kūno rauni. Abu mes, brolau, daktarai: tu mokaisi gydyti žmogų, aš visos tautos siekiuosi. Tu visokiais vaistais, lašais, tepalais ir milteliais, aš – istorija, laisvę ir žygius primindamas, praeitį pašlovindamas, nuo bėdų ir nelaimių pasergėdamas... Turėjau, taigi, dar sykį išgyventi visa tai. Supranti, istorija yra tik tada, kai ji gyvena mumyse, kai mumyse savo namus suranda... Ko mes ieškome istorijoje, ko? Patvirtinimo, kad esam. Pabrėžiu: esam, o ne buvom. Istorija reikalinga dabar, o ne vakar. Kol savo istoriją žinai, tol esi.
Klausyk, kaip tau visa tai pasirodė? Tas rankraštis, ta mano istorija. Tiesiai sakyk, kaip brolis broliui.

ALEKSANDRAS
Čia vienas nusirašyti nori.

SIMONAS
800 puslapių?

ALEKSANDRAS
Turtingas. Pasamdys pulką raštininkų – per savaitę atpils. Apie save pasakysiu: nušvito akys mano, atsivėrė. Net šiurpas per nugarą nuėjo. Supranti, aš gi nieko nežinojau. Na, vieną kitą faktelį: Gediminas, Vytautas, Žalgiris... Ir tie kaip pasaka atrodė. Tolimi, fantazijos dūmeliu aptraukti, numigloję kaip lanka šiltą vasaros vakarą, kai negali net suprasti, kas gumšo tolumoj: krūmokšnis, šieno kaugė ar besiganantis arklys. (Susijaudinęs) Pirmąsyk pajutau, kad visa tai mano, kad negaliu gyventi toliau be to, kas yra mano. Supranti, tartum apsivilkau marškinius – senus, išblukusius, sulopytus, kruvinus marškinius, kuriuos verpė, audė, siuvo ir nešiojo mūsų protėviai. Karta po kartos, karta po kartos... Gal jie man ir per platūs, gal rankovės per ilgos, gal po kaklu veržia. Bet jie apglėbia mane visą, sušildo, jie arčiausiai mano kūno... kaip kokie šarvai – jie ir saugo, ir gina... drąsą ir viltį kelia. Žadina, supranti? Stiprus tavo žodis. (Numojęs ranka) Nemoku aš pasakyti.

SIMONAS (apkabindamas brolį)
Žmogau, tu labai gerai pasakei. Geriau nepasakysi. Matau ir suprantu, kad tu jau vyras: atsakomybę pajutai. Be jos nėra vyro, Aleksandrai (šyptelėjęs priduria) Makedonieti!

ALEKSANDRAS (ištrūkęs iš brolio glėbio, plačiai atsistoja viduraslyje)
Pradėk!

SIMONAS (taip pat plačiai atsistodamas)
Tu pradėk!

ALEKSANDRAS
Simas – mėšlo vežimas.

SIMONAS
Aleksandras,
kaip koks gandras,
baloj varlinėja.

ALEKSANDRAS
Mūsų magistras prie mergų nebistras.

SIMONAS
Olesiuk, Olesiuk:
klynas kiauras – užsisiūk!

ALEKSANDRAS
Ne veltui žodžio meistras – geriau išeina. Visus kaimo piemenis nuveiktum.
Tai pulk!

SIMONAS
Tu pulk!

ALEKSANDRAS
Simanai, Simanai,
plikę nusisvilinai.

SIMONAS
Aleksandras
baisiai mandras:
tartum caro
liūlys karo.

ALEKSANDRAS
Ak tu! Aš tau parodysiu caro liūlį, ponas titulini patarėjau!

Broliai susikimba imčių. Kurį laiką grumiasi viduraslyje, kol Aleksandras parverčia Simoną ant lovos

Valio! Pirmą sykį pargrioviau.

SIMONAS
Pasiduodu. Stiprus tu.

ALEKSANDRAS
Vilniaus duona gera.

SIMONAS
O, kokia saldi Vilniaus duona! Jaunystės duona... Ar tebedainuojat šitą?

Simonas pradeda tyliai, Aleksandras tuoj pat prisijungia. Gieda abu iškilmingai – kaip himną

Mačiau Vilnių šaunų miestą,
Seną mokslų gyvenimą,
Nuo žemaičių beapsėstą
Ir jų tikrą sutarimą.

Šlovė visus sujudino
Gera tėviškei daryti,
Ir, ką amžiai pagadino,
Čėsas yra sutaisyti.

SIMONAS (po pauzės)
Man sako: Lietuva – užgesus žvaigždė. Nėra jos pasaulio skliaute. Bet aš regiu jos šviesą. Kodėl aš regiu jos šviesą, Aleksandrai? (Patylėjęs) Tiktai galvodama apie save, tiktai apmąstydama save, tauta gali gyventi. Išsaugoti save. Išlikti. (Kalba tartum pats sau, lyg save įtikinėdamas; įsikarščiavęs vis greičiau vaikšto po gryčią, skubėdamas paskui savo mintį) Istorija yra atmintis. Pasergėjimas. Perspėjimas. Be atminties nėra žmogaus. Gyvulys, ir tas atsimena. Sako, kad net augalai turi atmintį. Atmintis – tai gyvybė. Užmušti atmintį – tai kaip ir nužudyti. Kodėl niekas nebaudžia už tokį nusikaltimą? Tyli, pasaulis tyli. Užtat aš ir sakau: privalai visu savo gyvenimu pratęsti, bent viena diena prailginti atmintį. Tautos atmintį.

ALEKSANDRAS
Reikia turėti ką atsiminti.

Šaltinis: Justinas Marcinkevičius, „Daukantas“, kn. „Trilogija ir epilogas: poetinės dramos ir draminė apysaka“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 404–408. ISBN 9986-39-374-4. „Daukantas“ tomo antraštėje vadinamas dviejų dalių dramine apysaka; nemaišomas su to paties tomo kitais kūriniais.

Simonas ir Aleksandras – broliai. „Mokslinyčios“ – mokslo įstaigos, „čėsas“ – laikas. Kalba apie du „daktarus“ gretina gydymą ir istorijos darbą: Aleksandras mokosi medicinos, Simonas istorija siekia padėti tautai. Dialogas yra literatūrinė istorinių veikėjų interpretacija, ne dokumentinė pokalbio stenograma.

Kada pokštas padeda išgirsti vienam kitą?

Pokštas gali palengvinti įtemptą pokalbį, tačiau gali ir užgožti tai, ką žmogus mėgina pasakyti. Jo vertė priklauso nuo situacijos ir dalyvių reakcijos. Manau, juokas padeda išgirsti vienam kitą tada, kai remiasi artumu ir palieka vietos rimtam atsakymui. Svarbu pastebėti, ar kartu juokiasi abu.

Justino Marcinkevičiaus „Daukanto“ ištraukoje broliai apie istoriją kalbasi labai asmeniškai. Aleksandras pasakoja, kaip rankraštis jį sujaudino, o Simonas apkabina. Netrukus prasideda abipusis pasierzinimas: abu atsako pravardėmis, ragina vienas kitą pradėti. Net iškilmingas titulas įtraukiamas į žaidimą. Tai leidžia Simoną pamatyti kaip artimą brolį, galintį trumpam atsipalaiduoti. Imtynes laimi Aleksandras, ir Simonas šį pralaimėjimą pripažįsta. Toliau kalba pasuka į jaunystės duoną bei bendrą dainą. Vadinasi, žaisminga akimirka nenutraukia prasmingo bendravimo. Ji padeda patirti ryšį, iš kurio vėl kyla rimta mintis apie atmintį.

Panašų pokšto poveikį įsivaizduoju šeimai tariantis dėl savaitės darbų. Jeigu ant stalo gulėtų ilgas sąrašas, o visi būtų pavargę, paauglys galėtų neplautų indų krūvą pavadinti indų Everestu. Toks juokas galėtų sumažinti įtampą, ypač jei jis pats pasiūlytų tą krūvą įveikti ir pradėtų plauti. Šeimos nariai išgirstų, kad jis supranta darbų naštą. Tačiau nuolat kartodamas pokštą ir vengdamas savo dalies jis tik erzintų kitus. Dar skaudžiau būtų, jeigu juokautų apie pavargusio artimojo lėtumą. Todėl tinkamas pokštas turėtų būti nukreiptas į bendrą sunkumą ir lydimas dėmesio žmogui. Tokį skirtumą parodytų kitų reakcija bei paties paauglio veiksmai.

Taigi pokštas gali suartinti, kai padeda kartu pažvelgti į rūpestį ir nenustumia kito balso. Brolių dialoge juoką pratęsia daina, o įsivaizduotoje šeimos situacijoje jį turėtų lydėti pagalba. Vien šmaikštumo neužtenka: norint išgirsti žmogų reikia pastebėti, kaip jis jaučiasi, ir prireikus pakeisti toną.

Tikrink, ar abu dėstymai pagrindžia vieną atsakymą į temos klausimą. Scenos nereikia sutapatinti su visų šeimų santykiais.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Nacionalinis viso kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šio mokomojo modelio atrama – 250–300 žodžių, keturios pastraipos.

Iš viso – iki 30 taškų. Tai kriterijų maksimumai, ne šio modelio balai. Aukščiausiam argumentavimo įverčiui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo; kasdienis atvejis pats maksimalaus balo nesuteikia. Keturių pastraipų sandara nėra nacionalinė visiems tekstams privaloma kvota.