Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Ką išgirstame nesitikėdami vieno atsakymo?“ Vieną argumentą grįsk apsakymu, kitą – aiškiai įsivaizduota kasdiene situacija. Tai mokymosi apimtis ir sandara.

Dagnė įėjo į klasę.

Praktikos vadovė, sėdinti paskutiniame suole, tuoj palinko prie savo bloknoto, ir Dagnė suvokė, kad per tas kelias akimirkas turbūt jau spėjusi pasielgti ne taip, kaip reikia („dienyną ant stalo reikia padėti tyliai“, „mokytoja klasėje neturi dėvėti ryškių papuošalų…“).

Dagnė iš įpratimo sukiojo ant piršto žiedą su didžiuliu akmeniu ir keistai rami žiūrėjo į vaikus.

– Atidarykite langą, – paprašė ji angliškai.

– Langai užklijuoti, – jai atsakė kažkas.

– Gaila, – pasakė Dagnė ir paaiškino: – Mes kalbėsimės apie jūrą, ir aš bijau, kad mums bus tvanku uždaroje klasėje.

– Tai eikime į lauką! – pasiūlė kažkas.

„Nedorėlis“, – pamanė Dagnė ir negalėjo jam nenusišypsoti.

Praktikos vadovė vėl kažką užsirašė į savo bloknotą, – buvo pats laikas pradėti pamoką.

Dagnė atsivertė „Senį ir jūrą“.

– Visi perskaitėt?

– Visi! – pranešė Nedorėlis. – Visi žinome tą senio istoriją: „Gyveno kartą trys seserys: žuvis ir dvi mano rankos.“

– O kas autorius – žinote?

– Taip, – atsakė Nedorėlis, atlaidžiai šypsodamasis.

– Gerai, – tarė Dagnė ir žvilgtelėjo į laikrodį: – Tada mes negaišime laiko. Perskaitysiu keletą ištraukų, ir pamėginsime angliškai pasikalbėti.

Dagnė pradėjo. Planas kažkur prapuolė, ir ji netikėtai ėmė skaityti apie paukštį:

– „Pasilik mano namuose, jei tau patinka, paukšti.“

Ne tai. Senis turi kalbėtis su žuvimi, su žuvimi!

Dagnė skaitė, staiga vėl nurimusi.

Ir planas atsirado, gulėjęs visai po ranka. Dagnė peržvelgė jį: „Senio pralaimėjimas – tai ir jo pergalė.“ Vaikai turėjo taip suprasti Senį.

Ji ištarė pirmąjį klausimą, paprastą ir aiškų:

– Ką sakė Senis žuviai?

Atsistojo mergaitė padaužiškom akim:

– Don’t jump, fish, don’t jump.

Dagnė suglumo: tikrai, Senis prašė: „Nešokinėk, žuvie, nešokinėk“, bet argi tik tai įstrigo?

Ji mėgino padėti:

– „Žuvie, aš labai tave myliu ir gerbiu. Bet užmušiu tave, dar nepasibaigus šiai dienai.“

Klasė klausėsi ir tylėjo.

– Na, kalbėkite, – paprašė Dagnė. – Papasakokite apie Senį jūroje.

Ji atsisuko į Nedorėlį, ir tas tingiai pakilo:

– Senis sakė sau: „Būk ramus ir tvirtas.“

Ir vėl visi tylėjo.

Dagnė išsigando, – jie nesuprato! Jų neįmanoma išjudinti, tų baisių dešimtokų.

Skubėdama ji vėl atsivertė knygą:

– „Bet kas gi mane nugalėjo? Niekas. Aš tiktai per toli buvau nuplaukęs į jūrą.“

Klasė atkakliai tylėjo. Atrodė, ji laukia kažko, bet Dagnė nebedrįso nieko klausti. Gėdydamasi ir net neapkęsdama savęs, ji nusisuko į lentą ir užrašė naujus žodžius.

Paskui ji ėmė pildyti dienyną.

– Aš noriu pasakyti pagrindinę kūrinio mintį, – staiga atsistojo atviro, gero veido berniukas.

– Sakyk, – pavargusi Dagnė žiūrėjo į langą.

– Senis galvojo: „Gerai, kad mes nemėginame žudyti nei saulės, nei mėnulio, nei žvaigždžių…“

Ir Nedorėlis pašoko iš vietos:

– „Įsivaizduok, kad žmogus kasdien mėgina užmušti mėnulį! O mėnulis bėga nuo jo. Bet įsivaizduok, kas būtų, jei žmogui kasdien tektų persekioti saulę? Ką gi, mums dar pasisekė.“

Berniukas aiškiai puikavosi savo atmintimi ir ne tuoj atsisėdo – norėjo ginčytis, ginti tai, ką suprato ir priėmė iš Senio, bet Dagnė nė žodžio nepasakė prieš: visa nušvitusi, skubėdama valė lentą. Truputį nusivylęs, jis atsisėdo: „Kokia keista mokytoja. Būta čia ko taip džiaugtis!.. O tam seniui laikas į pensiją, nes kitąsyk, ko gero, ir nebegrįš iš jūros…“

– Nutrynė lentą, o aš nespėjau nusirašyti visų žodžių! – nudžiugęs pranešė kažkoks atsilikėlis.

– Nespėjai? – Dagnė net susijuokė. – Nesvarbu.

Praktikos vadovė barė Dagnę, o ji išsiblaškiusi sukiojo ant piršto žiedą.

– Aš stebiuosi! – kartojo praktikos vadovė. – Angliškai tokią mokytoją galima pavadinti offhand.

Dagnė klausiamai pažiūrėjo į ją ir, kaip iš žodyno skaitydama, pasakė:

– Offhand – improvizuotas, be ceremonijų, nesivaržąs, ekspromtu.

Vadovė linkčiojo ir, neslėpdama paniekos, žiūrėjo į didžiulį Dagnės žiedo akmenį.

– Tikiuos jums aišku ir tai… – pradėjo ji.

– Taip, – sutiko Dagnė, – žiedas… Bet tas akmuo kartais – kaip samanos miške…

Praktikos vadovė valandėlę piktai žiūrėjo į ją, paskui numojo ranka ir atsivertė bloknotą.

– Pamoka pravesta nepatenkinamai. Klasė… – Ji kalbėjo ilgai ir karštai. Paskui susigriebusi paklausė: – Ar jūs klausotės?

Dagnė šypsojosi sau viena – nerimas, o paskui džiaugsmas – tai svarbiausia. Ji apžiūrėjo savo žiedą – dabar akmuo buvo panašus į žuvies akį.

Šaltinis: Bitė Vilimaitė, „Improvizacija“, rinktinėje „Papartynų saulė“. Tikras pateikto PDF kreditas: skaitmeninta iš knygos Vilnius: Tyto alba, 2002; pažodžiui nurodyta ISBN 978-5-430-05886-9. Elektroninio ugdymo projekto 2012 m. versija, PDF p. 45–49. Tai nėra patvirtinti 2002 m. spausdintos knygos puslapiai ar jos faksimilė; ISBN perrašytas iš kredito, atskirai netvirtinta jo bibliografinė atitiktis.

Offhand čia vartojamas vertinant improvizuotą, nesivaržantį elgesį. Mokytojos, vadovės ir mokinių vertinimai tekste skiriasi. Žodžiai „Nedorėlis“ ir „atsilikėlis“ priklauso literatūriniam pasakojimui; jie nėra siūlomas mokinių apibūdinimas.

Ką išgirstame nesitikėdami vieno atsakymo?

Klausdami kartais jau būname pasirengę išgirsti vieną tinkamą atsakymą. Tada lengva nepastebėti kitokios, bet prasmingos minties. Atsisakę tokio skubėjimo galime geriau pažinti ir pašnekovo supratimą, ir jo kasdienę patirtį. Vis dėlto klausytis atvirai reiškia domėtis tuo, ką žmogus sako, bei prašyti jį paaiškinti savo mintį.

Bitės Vilimaitės „Improvizacijoje“ Dagnė laukia išvados apie Senio pergalę bei pralaimėjimą. Mokinių pasirinktos citatos jai iš pradžių atrodo nepakankamos, todėl ji išsigąsta, kad klasė nesuprato kūrinio. Vėliau atviro veido berniukas pasiūlo mintį apie žmogų, nesivaikantį saulės ir žvaigždžių, o Nedorėlis ją pratęsia. Dagnė nušvinta, nors Nedorėlis pats dar norėtų ginčytis. Ši scena rodo, kad mokiniai turi savą skaitymo patirtį, kuri pasirodo jiems prabilus. Mokytojos džiaugsmas kyla iš atradimo, net jei praktikos vadovė pamoką įvertina neigiamai.

Įsivaizduokime mokinę, mokyklos laikraščiui kalbinančią autobuso vairuotoją. Paklaususi, kas darbe labiausiai patinka, ji tikėtųsi išgirsti apie keliones ar patogią transporto priemonę. Tačiau vairuotoja galėtų papasakoti apie kasryt įlipančius žmones ir jų pasisveikinimą. Jei mokinė iškart pereitų prie kito klausimo, ši detalė liktų beveik neišgirsta. Paprašiusi paaiškinti, kuo svarbus toks įprastas susitikimas, ji galėtų sužinoti apie žmones, kurie trumpu žodžiu padeda vieni kitiems pradėti dieną. Tada straipsnyje atsirastų ir jai pačiai netikėta darbo pusė: nuolat kuriamas ryšys. Rašydama ji galėtų tiksliai perteikti pašnekovės žodžius ir paaiškinti, kodėl pati šios detalės nebūtų iš anksto numačiusi. Atsakymas pakeistų iš anksto įsivaizduotą pokalbio kryptį.

Taigi nesitikėdami vienos formulės išgirstame daugiau žmogaus patirties. Mokiniai gali pasiūlyti savą kūrinio mintį, o pašnekovas – parodyti netikėtai svarbią kasdienybės detalę. Atidus papildomas klausimas padeda suprasti, kodėl tai reikšminga. Taip pokalbis išlieka tikras susitikimas, kuriame turime galimybę ir patys ką nors atrasti.

Pasirinktas kasdienis atvejis plečia klausimą iš literatūros pamokos į žmogaus darbo patirtį. Jo negalima pateikti kaip įrodymo, kad visi netikėti atsakymai savaime teisingi.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Nacionalinis viso kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šio mokomojo modelio atrama – 250–300 žodžių, keturios pastraipos.

Iš viso – iki 30 taškų. Tai kriterijų maksimumai, ne šio modelio balai. Aukščiausiam argumentavimo įverčiui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo; kasdienis atvejis pats maksimalaus balo nesuteikia. Keturių pastraipų sandara nėra nacionalinė visiems tekstams privaloma kvota.