Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Ar žmogus gali pakeisti savo požiūrį į praeitį?“ Vieną argumentą pagrįsk pateiktu eilėraščiu, kitą – aiškiai įsivaizduota konkrečia kasdiene situacija. Atskirk įvykusį faktą nuo vėlesnio jo vertinimo.

Aš rašiau tau juodus laiškus,
Nerašiau baltų.
Gyvenau kaip žvėrys baikštūs
Tarp medžioklių tų,

Kur raudonom vėliavėlėm
Aptveria girias.
Plukdė metai meilės gėlę
Į mirties marias.

Betgi liko tos pakrantės,
Tie žali šilai,
Kur dainuodavom po šventės
Vakare vėlai.

Ir dabar, nors oras šaltas
Ir vienam gūdu,
Aš rašau tau laiškus baltus,
Nerašau juodų.

Šaltinis: Jonas Strielkūnas. „Lyrika: rinktinė: du tomai“, II tomas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, p. 85. ISBN 978-9986-39-578-2.

Po eilėraščiu leidinyje nurodyta data: 1992.I.20. Tai teksto datavimas, ne 2009 m. rinktinės leidimo metai.

Raudonos vėliavėlės medžioklės vaizde žymi aptvertą plotą; eilėraščio palyginimas savaime nėra tikro autoriaus medžioklės aprašymas.

Ar žmogus gali pakeisti savo požiūrį į praeitį?

Praeities įvykių pakeisti negalime, tačiau galime kitaip suprasti jų reikšmę. Iš pradžių dėmesį dažnai užvaldo skaudžiausia ar labiausiai nuvylusi patirties dalis. Vėliau atsiradęs atstumas leidžia pastebėti ir tai, kas tada liko nuošalyje. Toks žvilgsnio pokytis nepanaikina sunkumo, bet praplečia jo vertinimą.

Jono Strielkūno eilėraštyje „Laiškai“ kalbantysis prisimena rašęs juodus laiškus ir gyvenęs tarsi medžiojami žvėrys. Tačiau žodis „Betgi“ atveria išlikusias pakrantes, žalius šilus ir bendro dainavimo atmintį. Šie prisiminimai suteikia pagrindą kitokiam kalbėjimui: dabar rašomi balti laiškai. Pakartota pradžios sandara su sukeistomis spalvomis leidžia aiškiai pastebėti pokytį. Vis dėlto oras tebėra šaltas, o vienatvė išlieka. Taigi pasikeitęs požiūris nėra visų ankstesnių sunkumų išnykimas. Kalbantysis atranda galimybę neapsiriboti vien tamsia savo patirties puse. Buvęs bendrumas tampa dabartinio kreipimosi atrama. Prisiminimas įgyja kitą emocinį atspalvį, nors dabarties aplinkybės nėra staiga pagerėjusios.

Įsivaizduokime mokinį, kuris su astronomijos būreliu vyktų stebėti žvaigždžių. Dėl debesų stebėjimas nepavyktų, todėl grįžęs jis vakarą laikytų beprasmišku. Po kurio laiko ruošdamasis kitam susitikimui mokinys prisimintų, kad tada išmoko pastatyti teleskopą ir naudotis dangaus žemėlapiu. Jis galėtų atskirti du dalykus: laukto vaizdo nepamatė, tačiau pasirengimo patirtis liko. Toks vertinimas nepaverstų debesuoto vakaro giedru. Vis dėlto prisiminimas pasikeistų, nes jame atsirastų ir konkreti įgyta patirtis. Kitą kartą mokinys galėtų ja remtis, užuot ankstesnį bandymą laikęs vien nesėkme. Ankstesnio vakaro prasmę padėtų pastebėti konkretus pasirengimo veiksmas: kitą kartą mokinys jau žinotų, kaip sudėti stovo dalis ir kur rasti žemėlapio sutartinius ženklus.

Vadinasi, požiūrį į praeitį galima pakeisti, kai įvykį vertiname iš kelių pusių. Svarbu išsaugoti tai, kas iš tikrųjų nutiko, ir pastebėti anksčiau neįvertintas detales. Tuomet sunkus prisiminimas gali turėti daugiau prasmių, net jei jo priežastys lieka nepakitusios.

Astronomijos būrelio situacija aiškiai įsivaizduota; ji nėra tikras autoriaus prisiminimas.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Viso PUPP kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių; šios klasės pratybos numato 250–300 žodžių ir keturias pastraipas.

Iš viso – iki 30 taškų. Tai kriterijų maksimumai, modeliui taškai neskirti. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui būtinas tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas; įsivaizduotas kasdienis atvejis moko konkretinti mintį ir savaime tokio įvertinimo neužtikrina. Keturių pastraipų sandara yra mokymosi atrama, ne nacionalinis reikalavimas visiems tekstams.