Užduotis. Parašyk bent 200 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Ar savo poreikiai trukdo rūpintis kitu?“. Remkis pateikta ištrauka ir konkrečia aiškiai įvardyta įsivaizduota kasdiene situacija.

Miuleris išlenda iš palovio su pora lakūnų batų. Tai puikūs angliški batai iš minkštos, geltonos odos, aulai iki kelių, iki pat viršaus suvarstomi,— kiekvienas tokių norėtų. Miuleris negali jais atsigėrėti, jis prideda jų padus prie savo gremėzdiškų batų padų ir klausia:

— Francai, ar tu juos imsiesi?

Mes visi trys galvojame tą patį: net jeigu jis ir pasveiks, jam tereikės vieno bato, vadinasi, jie nereikalingi jam. O dabar tiesiog baisiai gaila, kad jie liks čia: juk vos tik jis numirs, tuoj juos nudžiaus sanitarai.

Miuleris dar kartą klausia:

— O gal tu juos paliksi čia?

Kemerichas nenori. Tai geriausi jo daiktai.

— Mes galėtume juos iškeisti į ką nors,— vėl pasiūlo Miuleris,— čia, fronte, tokie dalykai labai reikalingi. Tačiau Kemerichas neperkalbamas. Aš užminu Miuleriui ant kojos; jis nenoromis kiša gražiuosius batus po lova.

Mes dar truputį pasikalbame, o paskui atsisveikiname:

— Sveik greičiau, Francai!

Aš jam prižadu rytoj vėl ateiti. Miuleris irgi apie tai užsimena: jis vis tebegalvoja apie suvarstomus batus ir todėl nutarė juos pasaugoti.

Kemerichas sudejuoja. Jis turi karščio. Išėję mes susistabdome sanitarą ir įkalbinėjame jį įleisti Kemerichui vieną adatą.

Tas atsisako:

— Jeigu mes kiekvienam duotume morfijaus, reikėtų jo turėti pilnas statines...

— Tu tikriausiai rūpiniesi tik karininkais,— kandžiai sako Kropas.

Aš greitai įsikišu į kalbą ir pirmiausia duodu sanitarui cigaretę. Jis paima. Tuomet klausiu:

— Ar tu iš tiesų turi teisę duoti morfijaus? Jis įsižeidžia:

— Jei netikit, kam klausiat?..

Aš įspraudžiau jam į saują dar keletą cigarečių:

— Būk malonus, padaryk...

— Na, gerai,— sako jis.

Kropas nueina su juo į vidų,— jie nepasitiki sanitaru ir nori pamatyti savo akimis. Mes laukiame kieme. Miuleris vėl ima kalbėti apie batus:

— Jie man tiktų, kaip ant mano kojos siūti. Su šitomis eldijomis aš tik pūsles prisitrinu. Kaip tu manai, ar jis dar ištvers iki ryto, ligi to laiko, kai mes baigsime tarnybą? Jeigu jis numirs naktį, tiek ir tematysim tuos batus...

Šaltinis: Erichas Marija Remarkas, „Vakarų fronte nieko naujo“, I skyrius, iš vokiečių kalbos vertė Jonas Kabelka; vartotojo pateikta 2005 m. skaitmeninė kopija, kurioje nurodytas 1960 m. leidimas, PDF p. 12–13.

Situacija. Pasakoja jaunas kareivis Paulius Boimeris. Jis su Miuleriu ir Albertu Kropu aplanko sunkiai sužeistą Francą Kemerichą, kuris nebeturi pėdos. Pateikta vientisa I skyriaus dalis nuo pokalbio apie batus iki draugų laukimo ligoninės kieme. Skaitmeninės kopijos perrinkimo klaidos sutvarkytos, išlaikant šio liudijimo vertimo redakciją. Morfijus – stiprus nuskausminamasis vaistas; eldijos čia pašaipiai nusako didelius, nepatogius batus.

Ar savo poreikiai trukdo rūpintis kitu?

Rūpindamiesi kitu žmogumi patys turime norų ir pareigų, taip pat pavargstame. Savo poreikius jaučiame ypač aiškiai, kai trūksta laiko ar tinkamų daiktų. Manau, jie gali nukreipti dėmesį į save, tačiau atidumas padeda pastebėti ir šalia esantį žmogų. Rūpestis prasideda savo norus derinant su jo savijauta.

Ericho Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ištraukoje Miuleriui praverstų Kemericho batai. Pasakotojas pripažįsta, kad juos palikti ligoninėje gaila visiems trims draugams. Savo batus Miuleris vadina eldijomis ir sako prisitrinantis pūsles. Vis dėlto jo atkaklūs klausimai užgožia sužeistojo norą batus pasilikti. Paulius judesiu sustabdo prašymą. Vėliau draugui sudejavus jis cigaretėmis įkalba sanitarą skirti nuskausminamųjų. Sanitaras sutinka, o Kropas eina su juo į vidų, nes nori įsitikinti, kad bus padėta. Tuo metu Miuleris vėl kalba apie batus. Ši veiksmų seka atskleidžia susidūrusius poreikius ir skirtingą dėmesį draugui. Praktinis rūpinimasis savimi išlieka greta pastangos palengvinti kito kančią. Visą susitikimą paaiškinti vien daiktų troškimu būtų per siaura.

Daug paprastesnį atvejį galime įsivaizduoti mokiniui skubant iš bibliotekos į autobusą. Draugei tuo metu plyštų krepšio rankena ir išbyrėtų knygos bei pieštukai. Mokinys norėtų suspėti namo, todėl negalėtų ilgai pasilikti. Tačiau galėtų trumpam sustoti, padėti surinkti daiktus ir kartu paprašyti bibliotekininkės maišelio. Jis pasakytų, kodėl turi išeiti, užuot tik nužingsniavęs toliau. Tokia pagalba būtų ribota, bet konkreti. Įsivaizduota situacija parodytų, kaip savo poreikį galima aiškiai pasakyti ir kartu atsiliepti į draugės sunkumą. Užtektų pastebėti, kokio mažo veiksmo jai tą akimirką reikia.

Taigi savo poreikiai gali varžytis su dėmesiu kitam, tačiau žmogus turi galimybę juos derinti. Romano ligoninėje tai parodo greta daiktų troškimo atsirandantys pagalbos veiksmai, o kasdieniame pavyzdyje – trumpas sustojimas. Rūpestį leidžia atpažinti konkretus atsakas į kito savijautą. Jis įmanomas ir nepanaikinus visų savo reikmių.

Literatūrinė pastraipa gretina Miulerio praktinį batų poreikį, Kemericho atsisakymą ir Pauliaus bei Kropo pastangas padėti. Veiksmų seka leidžia kalbėti apie kartu išliekančius skirtingus motyvus. Nuskausminimo siekis atskiriamas nuo jau atliktos procedūros: ištraukoje parodytas sanitaro sutikimas ir Kropo ėjimas su juo. Įsivaizduotas bibliotekos atvejis perkelia dėmesį į ribotą, bet konkretų kasdienį pagalbos veiksmą.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Keturios pastraipos yra šios mokomosios užduoties modelis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.