Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Ar rūpestis artimaisiais ugdo atidą svetimam?“ Vieną argumentą pagrįsk eilėraščio pagalbos ir tolimojo stebėjimo vaizdais, kitą – aiškiai įsivaizduota kasdiene situacija. Paaiškink, kada pažįstama patirtis padeda atliepti naują poreikį.

žiemos vakarais, kai močiutė
eidavo triūstis
nešdavau prieky liktarną
jai pašviesti

didžiulės pusnys, abiejose tako pusėse
Grįžulo ratai, Šiaurinė žvaigždė, mėnulis
ir žmogus, kuris ten gyvena
vaikščioja su liktarna, jam šalta ir liūdna

jis žiūri
į šviečiančius mūsų langus
į degančias žvakutes, ant eglutės
į mano akis, mieguistas

Šaltinis: Nijolė Miliauskaitė, „Širdies labirintas: poezijos rinktinė“, sudarė Janina Riškutė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, p. 146; ISBN 978-9986-39-864-6.

Eilėraštis be pavadinimo. Atpažįstamas pagal pradžią „žiemos vakarais, kai močiutė“. Po tekstu leidinyje nurodyta data – 1986.

Žodžiai. Triūstis – darbuotis; liktarna – žibintas; prieky – priekyje.

Ar rūpestis artimaisiais ugdo atidą svetimam?

Rūpindamiesi artimaisiais išmokstame pastebėti nedidelius kasdienius poreikius. Šis įprotis gali padėti elgtis atidžiau ir su mažai pažįstamu žmogumi. Tačiau tam reikia suprasti, kad jo sunkumas gali būti kitoks. Mano manymu, pagalba artimiesiems ugdo atidą svetimam, kai pažįstamą patirtį naudojame kaip paskatą pasidomėti kitu.

Miliauskaitės eilėraštyje kalbantysis prisimena priekyje nešdavęs žibintą, kad pašviestų močiutei. Pagalbos tikslas nusakytas aiškiai: vieno veiksmas palengvina kito kelią. Vėliau žibintas pasirodo įsivaizduojamo žmogaus mėnulyje rankose. Šiam žmogui šalta ir liūdna, jis žvelgia į šviečiančius namų langus. Pažįstamas daiktas leidžia rasti ryšį su visai tolima figūra. Vis dėlto turėti žibintą jam nepakanka bendrystei patirti. Taigi rūpinimosi močiute prisiminimas eilėraštyje išsiplečia į dėmesį kitokiai būsenai. Apie mėnulio žmogaus išgelbėjimą nepasakojama; reikšmingas pats jo pastebėjimas ir savo namų pamatymas iš toli.

Įsivaizduokime mokinį, kuris padėtų rajono šventės informacijos punkte. Namuose jis būtų įpratęs seneliui išskleisti smulkiai atspausdintą kelionės planą ir kartu surasti reikiamą stotelę. Renginyje pamatęs žmogų, keliskart vartantį vietovės schemą, mokinys galėtų prisiminti šį darbą. Tačiau iš karto aiškinti viso maršruto nereikėtų: lankytojui galbūt būtų neaiškūs tik sutartiniai ženklai. Paklausęs, ko jis ieško, savanoris galėtų parodyti didesnę schemą ar paaiškinti vieną žymėjimą. Tada namuose įgytas dėmesingumas padėtų atpažinti progą pasiūlyti pagalbą, o atsakymas leistų ją pritaikyti. Svetimas žmogus nebūtų laikomas tiksliu senelio atitikmeniu. Tokia atida remtųsi ir patirtimi, ir smalsumu.

Vadinasi, rūpestis artimaisiais gali išplėsti mūsų dėmesį, jei leidžiame kitam turėti savų poreikių. Eilėraščio žibintai susieja skirtingas būsenas, o įsivaizduota situacija parodo, kaip pastebėjimą galėtų pratęsti klausimas. Atida auga tada, kai pažįstamas veiksmas padeda pradėti naują santykį, kurio eiga dar nežinoma.

Pirmas argumentas nagrinėja, kaip pažįstamas rūpesčio veiksmas išplečia dėmesį. Antras parodo, kaip tokia patirtis galėtų paskatinti klausimą naujame susitikime.

Mėnulio žmogaus išgelbėjimas nepapasakotas, o informacijos punkto įvykis aiškiai sukurtas ir reiškiamas tariamąja nuosaka. Iš pavyzdžių išvedama sąlyga: pagalba artimajam tampa atida kitam, kai paliekama vietos jo atsakymui.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Visam PUPP tekstui nustatytas 200 žodžių minimumas. Šios mokomosios užduoties apimtis – 250–300 žodžių, sandara – keturios pastraipos.

Iš viso – iki 30 taškų. Lentelėje pateikti maksimumai, pavyzdys neįvertintas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo; sukurtas kasdienis atvejis yra mokymosi atrama ir savaime tokio įverčio neužtikrina.