Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Ar pripažinimas visada suteikia pasitenkinimą?“ Vieną argumentą pagrįsk pateiktu apsakymu, kitą – aiškiai įsivaizduota konkrečia kasdiene situacija. Atskirk kitų įvertinimą nuo asmens lūkesčių.

Nuūžus Klontarfo mūšiui – jame norvegų puikybė buvo sutramdyta – Didysis Karalius kreipėsi į poetą, tardamas:

– Net ryškiausi žygiai, neįkūnyti žodžiais, pamažu išblėsta. Aš noriu, kad apdainuotum mano pergalę ir giesme mane pašlovintum. Aš būsiu tavo Enėjas, tu – mano Vergilijus. Ar manaisi galįs atlikti tokią užduotį, po kurios tapsim nemarūs?

– Taip, Karaliau, – atsakė poetas. – Esu olamas. Dvylika žiemų aš mokiausi eiliavimo meno. Mintinai moku tris šimtus šešiasdešimt temų, sudarančių tikros poezijos pamatą. Mano arfos stygose glūdi Alsterio ir Mansterio sagų ciklai. Man leidžiama vartoti pačius seniausius žodžius ir pinkliausias metaforas. Įvaldžiau slaptuosius rašmenis, apsaugančius mūsų meną nuo smalsių tamsuomenės akių. Galiu apdainuoti meilę, arklių vagystes, jūros keliones, karus. Žinau visų Airijos karališkųjų namų mitologinius protėvius. Perpratau žolių savybes, astrologiją, matematiką ir kanonų teisę. Nugalėjau savo varžovus viešose varžybose. Įgudau tarti piktažodžius, sukeliančius odos ligas, tarp jų – raupsus. Moku valdyti kardą ir tai įrodžiau tavo mūšyje. Tik viena dar nesu patyręs: dėkingumo už dovaną, kurią man duosi.

Karalius, greit pavargdavęs nuo ilgų ir svetimų kalbų, su palengvėjimu tarė:

– Ji laukia tavęs. Man ką tik pasakė, kad Anglijoje jau suokia lakštingala. Kai nustos lyti ir snigti, kai iš pietinių kraštų vėl grįš lakštingala, tu man perskaitysi savo šlovinamąją giesmę dvaro ir poetų kolegijos akivaizdoje. Duodu tau metus laiko. Galėsi nudailinti kiekvieną raidę ir kiekvieną žodį. O atpildas, kaip žinai, bus vertas mano karališkųjų įpročių ir tavo dvasingų darbo naktų.

– Karaliau, regėti tavo veidą – man geriausia dovana, – atsakė poetas, kuris kartu buvo ir dvariškis.

Žemai nusilenkęs, poetas išėjo jau miglotai nujausdamas eiles.

Praėjo metai, kupini epidemijų ir maištų; poetas perskaitė savo šlovinamąją giesmę. Jis deklamavo lėtai ir ryžtingai, nežvilgčiodamas į rankraštį. Karalius pritardamas linksėjo galva. Visi mėgdžiojo jo gestą, netgi tie, kurie susigrūdę prie durų, nesuprato nė žodžio. Pagaliau Karalius tarė:

– Aš priimu tavo kūrinį. Tai dar viena pergalė. Kiekvienam žodžiui tu suteikei tikrąją prasmę, o kiekvienam daiktavardžiui – epitetą, kurį jam davė pirmieji poetai. Visoje giesmėje nerasi nė vieno įvaizdžio, kurio nebūtų pavartoję senieji poetai. Mūšis – puikus karių kilimas, kraujas – kalavijo vanduo. Jūra turi savo dievą, o debesys pranašauja ateitį. Išmoningai susitvarkei su rimais, aliteracijomis, asonansais, ilgaisiais ir trumpaisiais skiemenimis, mokslingos retorikos rezginiu, meistriška metrų kaita. Jei visa Airijos poezija staiga žūtų – omen absit – ją būtų galima be nuostolių atkurti iš tavo klasikinės giesmės. Trisdešimčiai raštininkų liepsiu perrašyti poemą dusyk.

Kiek patylėjęs jis tęsė:

– Viskas gerai, bet niekas nepasikeitė. Kraujas nepradėjo greičiau tekėti gyslomis, rankos nepasigedo lanko, žmonės neišblyško. Niekas nesušuko karo šūkio, neatstatė krūtinės vikingams atremti. Praėjus metams, mes plosime kitai tavo šlovinamajai giesmei, poete. Imk šitą sidabrinį veidrodį kaip mūsų pritarimo ženklą.

– Dėkoju ir suprantu, – atsakė poetas.

Dangaus šviesuliai apskriejo savo šviesų ratą. Kai poetas pasirodė su savo rankraščiu, tik šįsyk trumpesniu, saksų miškuose vėl suokė lakštingala. Jis nedeklamavo iš atminties, o skaitė neryžtingai, praleisdamas kai kurias eiles, tarytum jas nevisiškai suprastų ar nenorėtų išniekinti. Poemos turinys buvo sudėtingas: tai buvo ne mūšio aprašymas, tai buvo pats mūšis. Puslapių karinėje sumaištyje šmėkščiojo Dievas, Trejybė viename asmenyje, mūšio apsėsti Airijos pagonys ir kariai, kurie šimtmečiais vėliau kausis Vyresniosios Edos pradžioje. Giesmės forma taip pat buvo neįprasta. Daiktavardžio vienaskaita valdė veiksmažodžių daugiskaitą. Prielinksniai skyrėsi nuo įprastinių. Šiurkštumą keitė švelnumas. Metaforos buvo atsitiktinės ar bent taip atrodė.

Karalius persimetė keliais žodžiais su jį supančiais literatūros žinovais ir prabilo taip:

– Apie tavo pirmąją giesmę buvo galima teigti, kad ji – laimingas sąvadas visų giesmių, kada nors užgimusių Airijoje. Ši pralenkia visas ankstesnes ir jas sunaikina. Ji stulbina, stebina ir akina. Neišmanėliai nėra jos verti, o žinovai – tuo labiau. Dramblio kaulo dėžutė saugos vienintelį jos egzempliorių. Bet iš plunksnos, parašiusios tokią didingą poemą, mes galbūt sulauksime dar didingesnio kūrinio.

Nusišypsojęs jis pridūrė:

– Mes esame legendos herojai, o legendose, kiek menu, svarbiausias skaičius – trys.

Poetas drįso sumurmėti:

– Trys stebuklingos dovanos, triados ir, žinoma, Trejybė.

Karalius tęsė:

– Paimk šitą auksinę kaukę kaip mūsų palankumo liudijimą.

– Dėkoju, aš supratau, – pasakė poetas.

Praslinko metai. Rūmų sargyba pastebėjo, kad poetas nieko neatsinešė. Su nuostaba stebėjo jį Karalius: poetas atrodė visai kitoks. Kažkas kitas – ne laikas – išvagojo jo veidą ir pakeitė bruožus. Žvilgsnis tarsi neregio žvelgė kažkur labai toli. Poetas paprašė Karaliaus pasikalbėti akis į akį. Dvariškiai pasišalino.

– Neparašei giesmės? – paklausė Karalius.

– Parašiau, – liūdnai atsakė poetas. – Geriau jau mūsų Viešpats Kristus man būtų užginęs ją parašyti.

– Gali perskaityti?

– Nedrįstu.

– Mano drąsos užteks mums abiems, – paragino jį Karalius.

Poetas perskaitė poemą. Ją sudarė viena eilutė.

Poetas ištarė ją garsiai, be įkvėpimo, bet ir jam, ir Karaliui eilutė nuskambėjo tarsi kokia slapta malda ar šventvagystė. Karalius nustebo ir suglumo ne mažiau nei poetas. Abu išbalę susižvalgė.

– Kai buvau dar jaunas, – pasakė Karalius, – aš išplaukiau į vakarus. Vienoje saloje mačiau, kaip sidabriniai kurtai mirtinai nuvarė auksinius šernus. Kitoje malšinome alkį stebuklingų auksinių obuolių aromatu. Trečioje aš mačiau ugninius mūrus. Pačioje tolimiausioje iš dangaus išsirietusi lanku krito upė, jos vandenimis plaukiojo žuvys ir laivai. Tai buvo stebuklai, bet jie neprilygsta tavo poemai, kurioje kažkaip glūdi visa, kas yra. Kokiais burtais ji tau apsireiškė?

– Kartą auštant, – atsakė poetas, – nubudau tardamas žodžius, kurių iš pradžių nesupratau. Tie žodžiai ir buvo poema. Jaučiu, kad nusidėjau, ir šiai nuodėmei turbūt nėra atleidimo.

– Tai, prie ko mes prisilytėjome, – sušnibždėjo Karalius, – vadinama Grožiu ir užginta žmonėms. Nūnai mūsų laukia atpildas. Jau dovanojau tau veidrodį ir auksinę kaukę; štai trečioji – paskutinė – dovana.

Ir jis įdėjo durklą poeto dešinėn.

Apie poetą mums žinoma tiek, kad jis iškart nusižudė išėjęs iš rūmų; apie Karalių – kad atsižadėjo savo karalystės ir tapo elgeta, klajojančiu Airijos keliais, ir daugiau niekad nepakartojo poemos.

Šaltinis: Jorge Luis Borges, „Smėlio knyga: smulkioji proza“. Iš ispanų kalbos vertė ir komentarus parengė Linas Rybelis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, p. 298–301. ISBN 9986-39-432-5.

Olamas – aukšto rango senosios Airijos poetas.

Omen absit – lotyniškas palinkėjimas, kad taip neatsitiktų. Šie žodžiai originale kursyvu; vertėjo išnašų skaitmenys iš literatūrinio kūno pašalinti.

Enėjo ir Vergilijaus vardai padeda Karaliui nusakyti poeto ir jo šlovinamo valdovo santykį. Apsakymo legendinė erdvė nėra tiksli istorinio mūšio kronika.

Ar pripažinimas visada suteikia pasitenkinimą?

Pripažinimas parodo, kad žmogaus pastangos buvo pastebėtos. Pagyrimas gali suteikti drąsos ir patvirtinti ilgai lavintą gebėjimą. Vis dėlto pasitenkinimą lemia ir paties žmogaus lūkesčiai. Kai svarbu atrasti ką nors naujo ar sulaukti tikro supratimo, vien apdovanojimo gali neužtekti.

Borgeso apsakyme „Veidrodis ir kaukė“ pirmoji poeto giesmė sutinkama palankiai. Karalius giria jos meistrystę ir padovanoja sidabrinį veidrodį. Tačiau jo paties vertinime lieka trūkumas: kūrinys nepakeitė klausytojų būsenos. Poetas gauna naują užduotį, todėl pirmas pripažinimas neužbaigia kūrybinio ieškojimo. Vėlesnes dovanas lydi vis sunkesnė susitikimų nuotaika. Trečioji poema sukrečia abu veikėjus, ir įprasto pasitenkinimo atlygiu schema visai suyra. Legendos baigtis leidžia suprasti, kad išorinis įvertinimas neapima visos kūrėjo patirties. Tai konkretaus pasakojimo įtampa, o ne taisyklė, jog apdovanojimai visada žalingi.

Įsivaizduokime mokinį, kuris sukurtų trumpą animaciją ir laimėtų klasės balsavimą. Darbas galėtų patraukti ryškiomis spalvomis bei sklandžiu judesiu, tačiau autorius būtų norėjęs perteikti juokingą veikėjo nesusipratimą. Jei žiūrovai nesuprastų istorijos pabaigos, laimėjimas jo klausimo neišspręstų. Mokinys galėtų paklausti kelių bendraklasių, ką jie pastebėjo, ir išgirsti, kad svarbiausias gestas buvo per trumpas. Tada jis pabandytų pakeisti scenos trukmę. Pagyrimas suteiktų paskatą tęsti, o konkretus atsakas padėtų tikrinti sumanymą. Tokiu atveju pasitenkinimas priklausytų ir nuo to, ar pavyko aiškiau perteikti norimą istoriją. Po pataisos būtų galima dar kartą parodyti tik pakeistą sceną ir paklausti, kaip suprasta veikėjo klaida. Toks bandymas suteiktų konkretesnį pagrindą autoriaus pasitenkinimui.

Taigi pripažinimas gali pradžiuginti ir sustiprinti pasitikėjimą, bet nebūtinai išpildo visus lūkesčius. Žmogui svarbu suprasti, ką jam reiškia gautas įvertinimas. Kai pagyrimas siejamas su galimybe geriau pažinti savo darbą, jis tampa naudinga kūrybinio proceso dalimi.

Animacijos atvejis sąlyginis, ne tikras autoriaus prisiminimas. Legendos tragiška baigtis neprilyginama įprastai mokinio patirčiai.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Viso PUPP kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių; šios klasės pratybos numato 250–300 žodžių ir keturias pastraipas.

Iš viso – iki 30 taškų. Tai kriterijų maksimumai, modeliui taškai neskirti. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui būtinas tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas; įsivaizduotas kasdienis atvejis moko konkretinti mintį ir savaime tokio įvertinimo neužtikrina. Keturių pastraipų sandara yra mokymosi atrama, ne nacionalinis reikalavimas visiems tekstams.