Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Ar mokydamiesi iš kitų galime stiprinti savą kultūrą?“. Paaiškink bendraamžiui savo požiūrį, remdamasis pateiktu tekstu ir aiškiai įvardyta įsivaizduota kasdiene situacija.

Man, norinčiam, gerbiamas ir mielas Skaitytojau, ką nors gera savo tėvų šaliai padaryti ar kuo nors jai pagelbėti, atiteko ir mano luomui priderantis, ir mūsų garsiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje paplitusiai Katalikų Bažnyčiai ne tik puikus ir didžiai malonus, bet ir labai reikalingas darbas: jau seniai kunigo Vujeko, mokyto teologo jėzuito, parašytus ir surinktus ir visiems katalikams didelę paslaugą teikiančius, į čekų ir vokiečių kalbas išverstus pamokslus į savąją, mūsų, lietuvių, kalbą išversti ir visiems skaitymui pateikti.

Tikiuosi tuo savo darbu ir patarnavimu ne tik lietuvių Bažnyčiai, bet ir visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiams iš dalies įtiksiąs, kai kuriems duosiąs progos pagalvoti ir pasvarstyti didesnius dalykus ir paskatinsiąs karščiau rūpintis gimtąja kalba ir ją skleisti. Nors, tiesą sakant, retas kuris iš mūsų, ypač prakilnesniųjų, nemoka lenkų kalbos ir negali skaityti lenkiškai rašytų pamokslų, tačiau, mano manymu, daugiausia yra tokių, kurie lenkų kalbos nesupranta arba menkai ją temoka. Žinau, kaip visos tautos vertina, myli ir brangina veikalus, gimtąja kalba rašytus (todėl, manau, visos tautos ir suskato versti knygas iš kitų kalbų į savas), tiktai mūsų lietuvių tauta, besimokydama lenkų kalbos ir ją vartodama, taip yra paniekinusi, apleidusi, kone išsižadėjusi savo kalbos, jog kiekvienas tai aiškiai mato, bet už tai vargu ar kas ją pagirs.

Šaltinis: Mikalojus Daukša, „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, „Šaltinių“ pateiktas vertimas iš lenkų kalbos, PDF p. 1; vertėjas ir spausdinto leidimo duomenys šiame faile nenurodyti.

Pateiktos dvi pirmosios ištisos prakalbos pastraipos. Daukša aiškina, kodėl išvertė Jokūbo Vujeko pamokslus į lietuvių kalbą. Luomas čia siejamas su dvasininko pareigomis. Toliau prakalboje autorius aiškiai skiria gimtosios kalbos apleidimo kritiką nuo kitų kalbų mokėjimo smerkimo.

Ar mokydamiesi iš kitų galime stiprinti savą kultūrą?

Mokydamiesi iš kitų susiduriame su mintimis ir būdais, kurių patys dar neatradome. Jie gali paskatinti daugiau nuveikti savo aplinkoje. Savą kultūrą stipriname tada, kai suprantame perimamą patirtį ir suteikiame jai prasmingą vietą savo kalboje bei gyvenime. Tam reikia ir atvirumo, ir savarankiško pasirinkimo.

Mikalojaus Daukšos „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ gimtosios kalbos puoselėjimas siejamas su vertimu. Autorius pateikia lietuviškai Jokūbo Vujeko pamokslus, jau išverstus į čekų ir vokiečių kalbas. Vadinasi, svarbus religinis veikalas keliauja tarp skirtingų bendruomenių. Daukša savo darbą pristato kaip paslaugą Bažnyčiai bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiams. Lietuvių kalba suteikia vietą iš kitur atėjusiam turiniui ir leidžia juo naudotis daugiau skaitytojų. Kartu autorius tikisi paskatinti didesnius svarstymus bei rūpestį kalba. Vertimas čia numatomas kaip tolesnio kultūrinio veikimo pradžia. Šis pavyzdys parodo, kad savojo pasaulio stiprinimas gali prasidėti nuo vertingo kito darbo atpažinimo ir pastangos jį perteikti saviems žmonėms.

Perimtą pavyzdį svarbu pritaikyti tam, kas iš tiesų rūpi savo bendruomenei. Įsivaizduokime mokinius, perskaičiusius kitos šalies bendraamžių parengtą gyvenamojo rajono istoriją. Jiems patiktų būdas sujungti seną žemėlapį su vietos žmonių pasakojimais. Mokiniai galėtų panašiai tirti savo gatvę: pakalbinti gyventojus, patikrinti pastatų datas ir pasižymėti, kurie vietovardžiai pasikeitė. Užsienio darbo metodas padėtų užduoti naujus klausimus, o turinį sukurtų jų pačių aplinkos pažinimas. Parengę tekstus lietuviškai, jie galėtų išsaugoti ir paaiškinti senelių vartotus vietinius žodžius. Šioje įsivaizduotoje situacijoje mokymasis iš kitų pažadintų savarankišką veiklą. Vien svetimo teksto perrašymas tokio rezultato neduotų, nes neatskleistų, ką mokiniai suprato apie savo vietą.

Taigi iš kitų perimta patirtis gali stiprinti savą kultūrą, kai tampa suprasta ir kūrybiškai pritaikyta. Daukšos vertimas atveria svarbų veikalą gimtąja kalba, o įsivaizduotas gatvės tyrimas užsienio pavyzdį paverstų vietos pažinimo paskata. Atvirumas duoda vaisių tada, kai skatina patiems mąstyti ir kurti.

Rašinys išskiria dvi kryptis: vertinga kitų mintis gali papildyti gimtosios kultūros veiklą, o jos pritaikymas reikalauja savarankiško darbo. Daukša pristato religinio veikalo vertimą ir jo numatomą poveikį. Gatvės istorijos tyrimas yra aiškiai įsivaizduotas mokinių atvejis.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. 250–300 žodžių apimtis ir keturios pastraipos yra šios mokomosios užduoties modelis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.

Prie kiekvieno argumento parašyk, kas perimama iš kitų ir kas padaroma savarankiškai. Daukšos numatytą skaitytojų reakciją atskirk nuo paties atlikto vertimo.