Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Ar kūrybai būtina tiksliai atkartoti tikrovę?“ Vieną argumentą pagrįsk pateiktu eilėraščiu, kitą išplėtok aiškiai įvardyta įsivaizduojama kasdiene situacija. Paaiškink, ką pasirinktas vaizdavimo būdas leidžia suprasti.

JAUNYSTĘ žaliąją užnuodino
Ne smakras, akys, ne plaukai,
O šilas mėlynom anodijom,
Malonia šypsena laukai.

Gal negerai, ir gal be reikalo
Šiandieną liūdnas ir graudus,
Bet akimis, širdim papaikėle
Aš įžiūrėjau tiek žiedų...

Ir pamilau tą pievą nykiąją,
Tas žydro ilgesio marias -
Tai gal nors dalį to čia, knygoje,
Manau, ne vienas įžiūrės.

Nebūk naivus, brangus skaitytojau,
Nebūk naivus ir neieškok daugiau:
Kaip ant dangaus, giedrai išlytojo,
Nėr debesų, taip čia - žmogaus.

Ir kokia ji? ir kur gyveno ji?
Ar buvo taip sau, ar graži?
Kas tau? Ar nežinai, jog scenoje
Taip įprasta rankas grąžyt.

Šaltinis: Vartotojo pateiktas „Antologijos“ poezijos atrankos tekstinis nuorašas; konkretaus jo spaudos leidimo duomenys ir puslapis nežinomi. Visas eilėraštis ir penki posmai sutikrinti su „Šaltinių“ PDF p. 11–12; pateikto nuorašo žodžiai, raidžių dydis ir skyryba išlaikyti.

Žodžiai. Prologas – įžanga. Anodija – eterio ir spirito mišinys; čia šis žodis priklauso vaizdingam gamtos poveikio nusakymui. Rankas grąžyt – reikšti sielvartą. Prie eilėraščio pateiktame nuoraše nurodyta: Kaunas, 1930.I.7. Tai atskira kūrinio data, ne šio tekstinio nuorašo spaudos leidimo metai.

Ar kūrybai būtina tiksliai atkartoti tikrovę?

Skaitydami kūrinį kartais norime sužinoti, ar viskas iš tiesų taip nutiko. Tačiau pažįstamą patirtį galima atskleisti ir išgalvotais vaizdais. Manau, kūrybai nebūtina tiksliai atkartoti tikrovės: neįprastas žvilgsnis gali padėti suprasti jausmą ar pastebėti tai, pro ką kasdien praeiname.

Jono Aisčio eilėraštyje „Prologas“ pats kalbantysis stabdo skaitytojo norą kūrinyje ieškoti vien gyvenimo faktų. Pradžioje minimi jaunystė, šilas ir laukai atrodo asmeniškos išpažinties dalis. Žodis „užnuodino“ susipina su žiedais ir laukų šypsena: patirtis jau perteikiama vaizdais, kuriuose dera grožis ir liūdesys. Toliau pakartotas kreipinys „Nebūk naivus“ perspėja neskubėti vaizdų sutapatinti su pažodine istorija. Klausimai, kokia buvo ir kur gyveno numanoma moteris, lieka neatsakyti. Vietoj biografinių žinių pasirodo teatro scena ir sielvartą reiškiantis gestas. Toks posūkis leidžia suprasti, kad jausmas perteikiamas pasirinkta menine raiška. Rankų grąžymas scenoje išreiškia išgyvenimą, nors savaime nepasako aktoriaus gyvenimo istorijos. Panašiai ir eilėraščio liūdesį galima suprasti nesužinojus, kas slypi už kiekvieno jo vaizdo.

Naujas žvilgsnis praverstų ir kuriant klasės tekstų rinkinį. Įsivaizduokime mokinę, kuri parašytų pasakojimą iš daugiabučio lifto perspektyvos. Ji pasirinktų pažįstamą vaizdą: kaimynai stovėtų greta, tačiau kiekvienas žiūrėtų tik į savo telefoną. Pasakojantis liftas suskaičiuotų, kiek žmonių pakėlė, bet neprisimintų nė vieno jų pasisveikinimo. Ši išmonė galėtų išryškinti žmonių svetimumą ten, kur jie kasdien susitinka. Tas pats trumpas kilimas liftu įgytų kitą reikšmę. Mokinės pasirinktas balsas leistų pamatyti skirtumą tarp buvimo šalia ir bendravimo. Išgalvotas pasakotojas padėtų tiksliau įvardyti įprastą, dažnai nepastebimą patirtį.

Kūrinio vertę gali lemti tai, ką jis leidžia pamatyti, net kai jo vaizdai išgalvoti. Aisčio eilėraštis atkreipia dėmesį į jausmo raišką, o įsivaizduotas pasakojimas parodytų kasdienio bendravimo stoką. Tikslios įvykių kopijos abiem atvejais neprireiktų minčiai perteikti.

Rašinys atskiria įvykio atkartojimą nuo jo meninio vaizdavimo. Pirmasis argumentas nagrinėja, kaip pats eilėraštis keičia skaitytojo lūkestį. Antrasis aiškina, ką neįprastas pasakotojas galėtų parodyti pažįstamoje kasdienėje aplinkoje.

Sukurtame atvejyje tariamoji nuosaka atskiria įsivaizduojamą mokinę ir jos tekstą nuo tikrų įvykių. Abu argumentai siejami pagal vaizdavimo paskirtį: eilėraštyje kalbantysis keičia skaitytojo lūkestį, o sąlyginis lifto pasakotojas galėtų naujai parodyti pažįstamą situaciją. Meninė raiška leidžia nagrinėti perteikiamą patirtį ir jos prasmę.

Remiamasi NŠA PUPP rašymo kriterijais ir kalbų PUPP aprašo lietuvių kalbos ir literatūros dalimi.

Viso lietuvių kalbos ir literatūros PUPP kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šios užduoties 250–300 žodžių ir keturių pastraipų pasirinkimas padeda mokytis komponuoti rašinį. Aukščiausiems argumentavimo taškams reikia tvirtų literatūros ar kultūros žinių. Sukurtas kasdienis atvejis moko išplėtoti kitą mintį; vien jo įtraukimas negarantuoja maksimalių taškų.

Redaguodamas prie kiekvieno pavyzdžio parašyk, ką leidžia suprasti jo vaizdavimo būdas. Patikrink, ar iš jausmo meninės raiškos nepadarei išvados, kad jausmas netikras. Lifto situacijoje išlaikyk tariamąją nuosaką. Pabaigoje sujunk abu argumentus apie vaizdavimo paskirtį, nepridėdamas naujos istorijos.