Užduotis. Parašyk keturių pastraipų rašinį tema „Ar kiekviena priegloba tampa namais?“. Aptark našlaičių darbą ir poilsį, paskui – jų santykį su šeimininkų šeima. Abi mintis pagrįsk ištrauka.

Ir prasidėjo mažučiams vargo dienelės; prasidėjo gyvenimas kaip visų tų, kurie neturi kam pasiguosti, už kuriuos niekas neužstos!..

Globėja iš pirmos dienos pasirūpino, kad vaikai neišdykautų, ir katram paskyrė darbą.

Petriukas kapojo virbus, paskui sukapotus vilko vidun; nešiojo vandenį; vakarais skuto bulves arba apvarčius vijo ir botagus.

Ligu nuvargusiose rankose sustodavo urzdėti klebetas, šeimininkė tuoj šaukė:

– Apsnūdai jau, tinginių pasamone! Prie dubens jis tik vikrus: ryja kaip smakas pakulas. Darbelį kokį ligu paima, tuoj užmiega. Oi, verkia duonelė, dykai ėdama!

Petriukas nieko nesakė: klebetas vėl brūzgėjo, nors ant plaušų biro graudžios našlaičio ašaros.

Petriukas bent nakties laiku galėjo pailsėti. Kitaip buvo su Katriuke: ji, per dieną nusišliaužiusi, turėjo nakties laiku prie vaiko budėti. Pas lopšį pasimesdavo dryžą pakulinę gūnią ant aslos ir taip, lopšio kilpos neišleisdama iš rankų, snaudė. Dažnai tekdavo vaiką nešioti, žadinti, dainuoti, o rytui išaušus, plauti skaras, aslą šluoti, mazginius mazgoti ir bulves skusti.

Akyse ėmė nykti vaikai. Mergelė išblyško; didelės mėlynos jos akys tartum geste užgeso, liūdnai žiūrėjo į žmones. Jos lūpos niekad nepragarsėjo smagiu, nevaržomu vaiko juoku, nei linksmos dainelės gaida nesuskambėjo; pasidarė baugi kaip laukinis žvėriukas; bėgo, žmogų pamačiusi, kiekviename savo žudytoją matydama.

Petriuką, priešingai, vargas sustiprino ir užgrūdino. Plūstamas jis jau nebeverkė, sugniauždavo savo juodus, liesus, gyslotus kumščius ir murmėjo sau:

– Nebeilgai, nebeilgai mumis žudysite!..

Prieš šeimininkę kibti nesiryžo Petriukas: žinojo, kad nepergalės; bet vaikus pamokyti jau keletą sykių buvo pašokęs jam noras, tik vis dar savo pajėgomis nepasitikėjo.

Šeimininkų vaikai nuo pirmos dienos apsėdo našlaičius; įgrisdavo jiems, kaip tik įmanė. Tai, jiems bevalgant, pripildavo pelenų į putrą, tai, pro šalį eidami, „grūšią“ duodavo, tai vėl, Petriukui su virbų glėbiu einant, staiga katras koją pakišdavo, o Petriukui asloj išsitiesus, kvatojo visi:

– Ot nevėkšla, gaišena, kojų, žiūrėk, tingi kelti!

Kvatojo tėvai, tokį prašmatnų vaiką turį, kvatojo vaikai, tėvų giriami, ir naujus „juokus“ galvojo.

– Jau kito tokio vaiko, kaip mūsų Stapis, turbūt skersai ir išilgai svietą perėjęs, nerasi; toks kad užaugs, tai ar prie vestuvių, ar šiaip per nibres bus kaip medus varžomas! – iki ašarų juokdamasi, kalbėjo Strypeikienė.

Stapis buvo vyriausiasis ir vienturtis sūnus, užtat, ko nepadarė, tai buvo gerai.

Stapiui visada buvo baltesnis viralas ir šiaip kąsnis pakišamas; miegojo paprastai iki dvylikos, o atsikėlęs šlaistėsi per dieną. Atrodė kaip gerai nupenėtas paršiukas: toks pastatytas, toks paguldytas, arba kaip kiti sako: tasia skersio, tasia ilgio.

Vieną sykį, Petriukui vandenį benešant, Stapis grėbliakotį po kojų pakišo; Petriukas išsitiesė, ir abu kibirai pasiliejo. Tėvų troboj nebuvo. Petriukui akyse prašvito, tartum troboj sužaibavo. Atsikėlė nuo žemės ir nesitikėjusiam Stapiui įsivėlė į čiuprą. Paduskino ir pargriovė į klaną.

– Še tai tau, še tau! – šnibždėjo murdydamas jam nosį purvyne. – Še tau, žinok manęs neužkabinti! Žinok, kad ir aš ne kelmas! Bėda man buvo, kol vieko neturėjau; dabar aš jumis visus išmokysiu!

Dar Petriukas, Stapio galvą apžergęs, tebemurdė jį purvyne, kaip staiga durys atsidarė, ir Strypeikienė įpuolė. Žinoma, pasikėlė didelis triukšmas, ir Petriukas gavo uodegon, bet vis dėlto Stapiui, ką įdėjo, tai ir pasiliko.

Šaltinis: Lazdynų Pelėda, „Motulė paviliojo“, ištrauka knygoje: Elena Degutienė, „Iš raštijos versmių“, 2 dalis. Punskas: „Aušra“, 2017, p. 77–79.

Ištraukos situacija. Motinai žuvus, Katriukė ir Petriukas gyvena pas Strypeikienę. Stapis yra jos sūnus.

Žodžiai. Apvartis – virvelė naginėms raukti; klebetas – įrankis virvėms vyti; plaušas – pluošto skaidulas; gūnia – audeklas užsikloti; mazginiai – plaunami indai; putra – prastas viralas; nibrė – vakaronė; „grūšią“ duoti – suduoti; viekas – jėga. Žodžiai paaiškinti už citatos ribų; kabučių forma suvienodinta į „…“.

Ar kiekviena priegloba tampa namais?

Namais įprasta vadinti vietą, kur žmogus gali pailsėti, pasiguosti ir jaustis laukiamas. Tačiau vien apsigyvenimas po kieno nors stogu šių dalykų neužtikrina. Lazdynų Pelėdos apsakymo „Motulė paviliojo“ našlaičiai atsiduria pas globėją, bet jų patirtis skatina abejoti tokios prieglobos verte. Namų pojūčiui reikia rūpesčio žmogaus poreikiais ir sąžiningo santykio su juo.

Priegloba negali suteikti namų saugumo, jeigu žmogus joje nuolat alinamas. Petriukui tenka kapoti virbus, nešti vandenį ir dirbti vakarais. Katriukė po dienos darbų dar budi prie kūdikio, snaudžia ant aslos, neišleisdama lopšio kilpos. Išvardyti darbai parodo jų gausą, o poilsio trūkumas paaiškina vaikų išsekimą. Ypač skaudus mergaitės pasikeitimas: jos juokas nutyla, žmonės ima kelti baimę. Taip pasakotojas leidžia matyti, kaip aplinka veikia vaiką. Netekusiam motinos žmogui reikėtų vietos atsigauti, tačiau globėjos namuose jis patiria naują vargą. Tokia kasdienybė neleidžia pastogės laikyti pakankama pagalba.

Namams taip pat būtina galimybė būti gerbiamam ir sulaukti užtarimo. Ištraukoje šeimininkų vaikai pila našlaičiams pelenų į maistą, suduoda, pakiša koją. Suaugusiųjų juokas patvirtina skriaudėjų elgesį, o Strypeikienė savo sūnumi net didžiuojasi. Stapis gauna geresnį maistą ir gali ilgai miegoti. Šis skirtumas parodo, kam priklauso šeimos palankumas. Petriuko ir Katriukės nuovargis bei skausmas tampa menkiau svarbūs. Pirmas ištraukos sakinys iš anksto įvardija jų padėtį: nėra kam pasiguosti ir kas užstotų. Vėlesnės detalės šią mintį išplėtoja. Gyvenamoji vieta neprigyja kaip namai, kai jos žmogus negali pasitikėti stipresniojo teisingumu.

Vadinasi, priegloba namais tampa tuomet, kai joje gerbiami žmogaus poreikiai ir orumas. Našlaičių išsekimas atskleidžia rūpesčio stoką, o patyčios ir suaugusiųjų pritarimas – nesaugius santykius. Ši ištrauka moko namų vertę spręsti iš gyvenančiojo patirties: ar jis gali pailsėti, kalbėti ir tikėtis apsaugos.

Dvi kryptys. Pirmas argumentas skirtas kūno poreikiams, antras – santykiams. Pabaigoje jos susijungia į atsakymą apie namų reikšmę. Teisinė globos forma ištraukoje nepaaiškinta; jos kurti nereikia.

Pagal PUPP rašymo vertinimo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Lietuvių kalbos ir literatūros PUPP viso teksto minimumas – 200 žodžių. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis; ši tema nėra oficiali PUPP užduotis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.