Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Ar humoras padeda kalbėti apie bauginančius dalykus?“ Vieną argumentą pagrįsk Navako ištrauka, kitą – aiškiai įsivaizduota konkrečia kasdiene situacija. Paaiškink, ką juokas pakeistų ir kokio tolesnio veiksmo dar reikėtų.

Šiąnakt aš numiriau.

Nieko čia antgamtiško, gamta visus nužudo, nemirtingi tik akmenys, bet vis tiek kažkaip neįprasta. Gyveni sau, gyveni, staiga tik plest – ir po velėna. Nemėgstu tokių staigių permainų, be to, esu skaitęs, kad numirti – ne visada į naudą net ir literatūriniu požiūriu.

Apsidairau ir nepamatau nei rojaus, nei šv. Petro su visrakčiu, esu atsidūręs nedideliame tamsiame kambary, kur sienų nesimato, tiesiog įžiūrimas grindų plotas plastiškai pereina į neperregimą tamsą. Kambaryje stalas ir dvi kėdės, ant stalo dega lempa, o už jo sėdi Maria Casarès. Ir ne ta, kuri Carné „Rojaus vaikuose“, o ta, kuri Cocteau „Orfėjuje“, tik kažkokia nušiurusi ir susibaigusi. Štai tau ir rojus, galvoju, o kur pažinimo medis? Kur visi kiti numirėliai? Nejau visi nuėjo į pragarą ir aš čia būsiu vienintelis rojaus portugalas?

Nepatinka ir tai, kad Casarès, kaip žinome, labai jau tiesiogiai asocijuojasi su mirtimi. Mirtis ir šiaip didelis likimo chamizmas, o čia dar prieš akis riebaluotais pirštais nučiupinėtos kinematografo enciklopedijos trys šimtai šešiasdešimt antras puslapis. Gal aš norėjau, kad už stalo, o dar geriau – ant stalo sėdėtų Bardotkė trumpu sijonu, tai jau būtų beveik rojus, o šita kūtvėla pernelyg panaši į valgyklos kasininkę, kad keltų katarsį po katarsio.

Kalbėsiu trumpai, sako Casarès, ir tai šiek tiek guodžia. Iškart tampa aišku: kalbės trumpai.

O kas čia per įstaiga? – klausiu. – O kur visi kiti? Aš suprantu, kad čia mano eterinis kūnas, šiek tiek kvepiantis Turino drobule, o kur žemiškasis?

Norite pažiūrėti? – klausia Casarès. – Tai žiūrėkite.

Ir duria pirštu į neįžiūrimą sieną. Atsiveria nedidelė skylaitė, į ją ir sukišu savo smalsią akį. Padūmavusioje tolumoje įžiūriu, kaip giminės ir kaimynai kiša mane po velėna. Ligi šiol nemaniau tokių personų apskritai turintis, tačiau tokia proga jie visi išlenda iš neidentifikuotų pakrūmių. Po to vaizdas blyksteli ir štai matau visus jau sėdinčius prie šermenų stalo ir kažką ryjančius. Aplinkui laksto kaimynų šuo Skorsezė ir visus uosto, lyg jie būtų blauzdas išsitrynę barsuko taukais. Viskas man aišku. O čia (t. y. ten) visi staiga kad užgiedos! Ir ne kokį „Viešpaties angelą“, o Hugo Wolfo Feuerreiter, dėl to mano nuostaba pasiekia beveik 451° Farenheito.

Na, viskas aišku? – klausia dama.

Ne viskas. Kur mano draugas Šmulė, miręs užpernai? Kur Johnas Lennonas?

Čia tik mūsų priimamasis, sako Casarès, visi kiti visai kitur. O tamsta miręs dar ne iki galo.

Kaip ne iki galo? – nesuprantu. – Gi mačiau, kaip mane palaidojo.

Tai tik iliuzija, trūkteli pečiais dama, kaip ir viskas tamstos gyventame pasaulyje. Tamsta ir gyvenote iliuzijomis, fantazijomis ir sapnais, bent jau pastaruoju metu. Mes viską žinome, čia viskas surašyta.

Ir išsitraukia iš stalčiaus kuo storiausią dokumentų segtuvą. Kas čia dabar, rojuje jie net kompų neturi? Nenustebčiau, jei tie užrašai būtų lotyniškai, kaip kokioje vaistinėje ar paukščiukų parduotuvėje. O stebėti mane jiems, žinoma, paprasta – praduri pirštu tą sieną ir stebėk įvalias.

Jūs buvote mums labai neaiškus, vartydama dokumentus murma Casarès, todėl mes negalime dėl jūsų apsispręsti. Be to, nežinome, ar jūsų nepasiims konkurentai.

Kokie dar konkurentai? – noriu klausti, bet ji mane aplenkia: – Mes nusprendėme jus sugrąžinti į gyvenimą vienai dienai. Darykite ten, ką norite, jums nebegalioja laikas ir erdvė, būkite, kur norite, bendraukite, su kuo norite, o mes žiūrėsim, kas iš viso to išėjo. Svaikite. Dabar jūs vyno kopija. Beje, turėsit pagalbininką.

Noriu kažką atsakyti, bet staiga ji kad suspiegs! Po to tik suplasnojo visais savo sijonais ir pasijoniais ir nuskrido į tamsą.

Bandžiau dar šūktelti jai pavymui kažką lotyniškai, tačiau kaip tik tą akimirką atsibudau.

Šaltinis: Kęstutis Navakas, „Vyno kopija: romanas“. Vilnius: Tyto alba, 2017, pirmas skyrius, p. 7–9. ISBN 978-609-466-179-2. Autoriaus ir leidyklos copyright eilutėse – 2016.

Katarsis – stipraus estetinio išgyvenimo ar apsivalymo sąvoka. Maria Casarès vaidino filmuose „Rojaus vaikai“ ir „Orfėjas“; kine atpažinti vardai čia persikelia į pasakotojo reginį. Prieš skyrių esantis epigrafas ir jo vertimo kreditas į šią ištrauką neįtraukti.

Ar humoras padeda kalbėti apie bauginančius dalykus?

Bauginantis dalykas kartais atrodo dar didesnis, kai apie jį nedrįstame prabilti. Humoras gali padėti rasti pirmuosius žodžius ir pastebėti, iš ko susideda mūsų baimė. Jo nauda priklauso nuo to, ar juokas leidžia prie klausimo priartėti ir jį apmąstyti, užuot vien nukreipęs dėmesį kitur.

Navako ištraukoje mirties reginį pakeičia keistai pažįstama kasdienybė. Pasakotojas patenka į nedidelį priimamąjį su stalu, kėdėmis ir dokumentų segtuvu. Jis piktinasi staigia permaina, teiraujasi, kas čia per įstaiga, stebisi kompiuterių nebuvimu. Toks kalbėjimas didžiulį nežinomybės klausimą priartina prie įprastų nepatogumų. Skaitytojas gali juoktis iš mėginimo pomirtinę tvarką suprasti pagal savo lūkesčius ir kartu pastebėti, kaip mažai iš tikrųjų paaiškėja. Dama skelbia viską žinanti, bet dėl žmogaus neapsisprendžia. Paskutinis atsibudimas dar labiau suardo tariamą aiškumą. Humorui lieka prasminga užduotis: leisti kalbėti apie nežinomybę, išsaugant klausimą.

Įsivaizduokime mokinį, kuris bibliotekoje supainiotų knygos rezervaciją ir bijotų pasakyti apie klaidą. Prieš pokalbį jis galėtų juokais pavadinti save detektyvu, pametusiu bylos pradžią. Šis mažas vaizdas padėtų sutrikimą įvardyti ir pasirengti konkrečiam klausimui: ar galima patikrinti, kuriam leidimui pateikta užklausa? Tada jis galėtų darbuotojui ramiai paaiškinti, kokį pavadinimą pasirinko ir ką norėjo užsisakyti. Juokas nepataisytų rezervacijos, tačiau galėtų sumažinti gėdą pradėti pokalbį. Toliau reikėtų klausytis atsakymo ir susitarti dėl tikro veiksmo. Būtent toks tęsinys parodytų, kad humoras padeda spręsti nepatogumą, o ne uždengia jo priežastį.

Taigi humoras gali suteikti drąsos kalbėti ir pažvelgti į savo baimę iš šalies. Literatūroje jis atveria neįprastą klausimo vaizdą, kasdienybėje gali parengti pokalbį. Vis dėlto jo vertė išryškėja tuomet, kai po juoko lieka dėmesio pačiam dalykui, atsakymui ir tolesniam veiksmui.

Bibliotekos atvejis sukurtas šiam modeliui; visi jo veiksmai išlaikomi sąlyginiai. Kasdienis nepatogumas nėra prilyginamas mirties patirčiai. Palyginama humoro paskirtis – padėti rasti kalbą ir neišstumti paties klausimo.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Viso PUPP kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių; šios klasės pratybos numato 250–300 žodžių ir keturias pastraipas.

Iš viso – iki 30 taškų. Tai kriterijų maksimumai, modeliui taškai neskirti. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui būtinas tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas; įsivaizduotas kasdienis atvejis moko konkretinti mintį ir savaime tokio įvertinimo neužtikrina. Keturių pastraipų sandara yra mokymosi atrama, ne nacionalinis reikalavimas visiems tekstams.