Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Ar grožis visada pradžiugina?“ Vieną mintį pagrįsk pateiktu eilėraščiu, kitą – konkrečia aiškiai įsivaizduota kasdiene situacija.

JAUNYSTĘ žaliąją užnuodino
Ne smakras, akys, ne plaukai,
O šilas mėlynom anodijom,
Malonia šypsena laukai.

Gal negerai, ir gal be reikalo
Šiandieną liūdnas ir graudus,
Bet akimis, širdim papaikėle
Aš įžiūrėjau tiek žiedų...

Ir pamilau tą pievą nykiąją,
Tas žydro ilgesio marias -
Tai gal nors dalį to čia, knygoje,
Manau, ne vienas įžiūrės.

Nebūk naivus, brangus skaitytojau,
Nebūk naivus ir neieškok daugiau:
Kaip ant dangaus, giedrai išlytojo,
Nėr debesų, taip čia - žmogaus.

Ir kokia ji? ir kur gyveno ji?
Ar buvo taip sau, ar graži?
Kas tau? Ar nežinai, jog scenoje
Taip įprasta rankas grąžyt.

Šaltinis: Vartotojo pateiktas „Antologijos“ poezijos atrankos tekstinis nuorašas; konkretaus jo spaudos leidimo duomenys ir puslapis nežinomi. Visas eilėraštis ir penki posmai sutikrinti su „Šaltinių“ PDF p. 11–12; pateikto nuorašo žodžiai, raidžių dydis ir skyryba išlaikyti.

Žodžiai. Prologas – įžanga. Anodija – eterio ir spirito mišinys; čia šis žodis priklauso vaizdingam gamtos poveikio nusakymui. Rankas grąžyt – reikšti sielvartą. Prie eilėraščio pateiktame nuoraše nurodyta: Kaunas, 1930.I.7. Tai atskira kūrinio data, ne šio tekstinio nuorašo spaudos leidimo metai.

Ar grožis visada pradžiugina?

Grožis gali pradžiuginti, tačiau kartais gražus vaizdas tik aiškiau primena, ko ilgimės. Mūsų reakcija priklauso ne vien nuo matomos vietos ar daikto. Svarbu ir tai, ką tuo metu išgyvename bei su kuo vaizdą siejame. Todėl gražios aplinkos ir džiaugsmo negalima laikyti savaime sutampančiais dalykais.

Jono Aisčio eilėraščio „Prologas“ pradžioje jaunystę užnuodija šilas ir maloniai besišypsantys laukai. Netikėtas gretinimas neleidžia aplinkos grožio suprasti vien kaip paguodos. Kalbantysis prisimena daug žiedų, bet šiandien yra liūdnas ir graudus. Jis taip pat pamilęs nykią pievą: patrauklumas susipina su ilgesiu. Tai rodo, kad gražus vaizdas gali sutelkti sudėtingą jausmą. Eilėraščio kalba nesuteikia pagrindo išgalvoti konkrečios nelaimės ar numanomos moters biografijos. Pakanka pastebėti, kaip malonūs vaizdai susitinka su skausmą reiškiančiais žodžiais. Grožis išlieka juntamas net tada, kai žmogui neramu.

Įsivaizduokime mokinę paskutinį vakarą vasaros stovykloje. Prie ežero būtų iškabintos spalvotos vėliavėlės, o ant vandens siūbuotų baidarių atspindžiai. Pirmą dieną šis vaizdas jai žadėtų naujus nuotykius. Dabar, žinodama, kad rytoj draugai išvažiuos į skirtingus miestus, ji galėtų pajusti liūdesį. Vėliavėlės nebūtų tapusios mažiau gražios: pasikeistų jų ryšys su jos patirtimi. Bendraklasė galėtų nustebti, kodėl tokį vakarą draugė tyli. Atsakymas, kad viskas baigiasi, padėtų suprasti, jog tylėjimas nėra nepasitenkinimas stovykla. Mokinė galėtų ir džiaugtis praleistu laiku, ir nenorėti atsisveikinti. Tuomet aplinkos grožis išryškintų abiejų jausmų artumą, o ne vieną iš jų paneigtų. Ji galėtų paprašyti draugės kartu dar sykį apeiti ežero taką, neskubindama atsisveikinimo.

Vadinasi, grožis ne visada sukelia vien džiaugsmą. Eilėraščio prieštaringi vaizdai ir įsivaizduota atsisveikinimo situacija leidžia matyti, kaip įspūdį keičia žmogaus patirtis. Verta išklausyti šią patirtį, užuot reikalavus gražioje vietoje būtinai jaustis laimingam.

Stovyklos scena įsivaizduota. Eilėraščio kalbantysis nesutapatinamas su konkrečia autoriaus gyvenimo istorija.

Remiamasi PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Viso kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šios pratybos apimtis – 250–300 žodžių, keturios pastraipos.

Iš viso – iki 30 taškų. Tai maksimumai, ne šiam modeliui skirti balai. Aukščiausiam argumentavimo įverčiui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo; įsivaizduotas atvejis savaime jo neužtikrina. Keturios pastraipos yra mokymosi atrama, ne nacionalinė visų žanrų kvota.