Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Ar gražūs prisiminimai visada nuramina?“ Vieną argumentą pagrįsk pateikta Mačernio vizija, kitą – aiškiai įsivaizduojama kasdiene situacija. Atskirk prisiminimo teikiamą atramą nuo išspręsto dabarties rūpesčio.

Kai išbundu vidunakty klaikiam ir ima širdį plakti,
O smilkiniais tiksent kančia,
Vėl pamiršti vaizdai lyg pelkių šviesos rudeninę naktį
Praeina pro mane.

Ir aš matau gimtinį šiaurės kelią
Į saule degančius namus...
Ten pats vidudienis. Mergaitė skambina pietums varpeliais,
O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus.

Tokia tyla! Ji lyg kančios pribrendęs lašas
Į kaitrą sunkias pamažu.
O saulės spinduliai ant klevo lapų laša
Ir lyg medus nutyška ant šakų.

Bet vakaruos antai jau temsta skliautas,
Kažkur toli dundėjimus girdžiu.
Ateina vandenys ant medžių kritusių šviesų nuplauti
Ir atgaivint laukų.

Po orą vaikosi perkūnijos oželiai,
Ištiesę giedančius sparnus;
Gėlės taurėj miegojęs vėjas keliasi,
Ir ima medžiai bust.

Ir jau pirmi lašai šiušena lapais -
Gainioja viesulas liūtis sodrias.
O nuo stogų tartum mergaitės čiurkšlės plepa,-
Upeliai sriūva į valkas.

Melsvi žaibai vagoja skliautus, dunda debesys ir šniokščia žemė,
Ir nebaigia trenksmai aidėt...
Bet pamažėl prašvinta pašaliai sutemę,
Ir audros tyla tartum vandenų išsekusi versmė.

Iš debesies suspindi saulė vėl, ir vyturėliai juokias.
Rasotom pievom atbrenda pavakarys;
Ir ežero melduos pablūdusios lakštutės suokia,
Ir garsina sodus strazdų daina skambi...

Greit vakaras. Iš lauko grįžta tėvas į namus, kiemu atbėga šunes,
O vakarienės dūmai iš raudono kamino jau driekias pažemiais,
Linguoja vėjas obelų viršūnėm,
Ir krypstančių langų stikluos jau paskutinės šviesos baigia žaist.

Ramu jau tėviškėj. Mėnulis pro klevus į kiemą žiūri;
Naktis graži ir dieviškai skaisti.
Tik pas mane tamsus vidunaktis, tik pelenuos maža ugnelė gūri,
Ir baisiai daužosi širdis.

Šaltinis: Vytautas Mačernis, „Vizijos“, „Pirmoji“. Vartotojo pateikta 10 p. skaitmeninė PDF kopija, p. 1–2; spaudinio metai ir leidėjas kopijoje nenurodyti.

Žodžiai. Vizija – vaizduotėje iškylantis regėjimas. Valkos – lietaus vandens balos. „Perkūnijos oželiai“ – paukščiai perkūno oželiai, skrydžiu skleidžiantys mekenimą primenantį garsą. „Gūri“ siejamas su tarmišku „gūrėti“ – kiurksoti, tūnoti; eilėraštyje taip nusakoma pelenuose likusi maža ugnelė.

Ar gražūs prisiminimai visada nuramina?

Prisiminimuose galime sugrįžti į vakarą, kai jautėmės laukiami ir saugūs. Pažįstami garsai ar namų daiktai primena žmones, su kuriais buvo gera. Tačiau ši šiluma nebūtinai pakeičia dabartinę savijautą. Gražus prisiminimas gali suteikti atramą, o konkretus rūpestis vis tiek likti neišspręstas.

Mačernio ciklo „Vizijos“ pirmojoje dalyje vidurnakčio nerimą patiriantis kalbantysis regi gimtinės dieną. Saulės šviesa lyginama su medumi, skamba pietų varpeliai, po lietaus vėl pasigirsta paukščiai. Vakare į namus grįžta tėvas, pasirodo vakarienės dūmai. Šios detalės leidžia pajusti artimą, gyvą pasaulį. Vis dėlto eilėraščio pabaigoje ramios tėviškės vaizdas atskiriamas nuo paties kalbančiojo: jo vidunaktis lieka tamsus, širdis stipriai daužosi. Vadinasi, regėjimas išsaugo ryšį su namais, bet tekstas nepatvirtina galutinės jo ramybės. Malonius vaizdus svarbu skaityti drauge su šia pabaiga.

Paprastesnį rūpestį įsivaizduokime devintokui pirmą kartą vienam ruošiantis autobusu vykti į kito miesto stovyklą. Vakare jis galėtų prisiminti keliones su seneliu: prie lango dalytą sumuštinį ir kartu ieškotą reikiamą stotelę. Prisiminimas galėtų kelti šiltus jausmus, tačiau neatsakytų, iš kurios aikštelės rytoj išvyks autobusas. Jei mokinys liktų tik prie pažįstamo vaizdo, praktinis neaiškumas neišnyktų. Prisiminęs, kaip senelis prieš išvykdamas perskaitydavo maršrutą, jis galėtų pats patikrinti bilietą, susirasti aikštelės numerį ir susitarti, kam paskambintų prireikus pagalbos. Tuomet artimo žmogaus atmintis suteiktų paskatinimą veikti. Šio atvejo rūpestis konkretus ir lengviau sprendžiamas negu eilėraštyje išgyvenamas nerimas. Todėl abiejų patirčių poveikio nereikėtų sutapatinti.

Taigi gražūs prisiminimai leidžia išlaikyti artumo jausmą, tačiau visiškos ramybės neužtikrina. Eilėraščio pabaiga palieka nerimo įtampą, o įsivaizduotoje kelionėje prireiktų ir dabartinių veiksmų. Prisiminimas gali padėti rasti kryptį tada, kai pastebime, ką jis suteikia ir ko dar trūksta.

Rašinys atskiria dvi prisiminimo galimybes: išsaugoti artimo pasaulio vaizdą ir paskatinti konkretų veiksmą. Žodis „visada“ verčia riboti išvadą.

Redaguok. Įsivaizduotoje situacijoje atskirai pabrauk malonų vaizdą ir veiksmą, kuris spręstų rūpestį. Išvadoje abiejų poveikį apibūdink tiek, kiek leidžia pateikti argumentai.

Remiamasi NŠA PUPP rašymo kriterijais ir kalbų PUPP aprašo lietuvių kalbos ir literatūros dalimi.

Viso lietuvių kalbos ir literatūros PUPP kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šiai mokomajai užduočiai pasirinkta 250–300 žodžių ir keturių pastraipų sandara. Aukščiausiems argumentavimo taškams reikia tvirtų literatūros ar kultūros žinių; vien įsivaizduoto kasdienio atvejo įtraukimas maksimalaus įvertinimo negarantuoja.

Patikrink žodžius „gali“, „galėtų“ ir „visada“. Ar galimybės nepavertei garantija? Įsivaizduotos kelionės pasekmes išlaikyk sąlygines, o eilėraščio kalbančiajam nepriskirk diagnozės ar tekste neparodyto nusiraminimo.