Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Ar dalyvauti reiškia būti dėmesingam?“ Vieną argumentą pagrįsk pateiktu apsakymu, kitą – aiškiai įsivaizduota konkrečia kasdiene situacija. Paaiškink, kokie veiksmai rodytų dėmesį.

Senosios Onos mirtis paskutinįkart surinko į krūvą giminę. Taip susiklostė gyvenimas, kad ji visus tuos vyrus ir moteris, sėdinčius dabar čia, prie jos karsto, buvo nors po truputį auginusi – ir net jų vaikus, ir vaikų vaikus buvo švarinusi ir glosčiusi tomis savo minkštomis didelėmis rankomis, kurios dabar, mėlynos ir subadytos, ant krūtinės, lyg mažame kiemelyje saugodamos nuo vėjų ir liepsnų, laikė šventą paveikslą.

Giminė garbingai atlaikė laidotuves. Pritilę ir susimąstę pastovėjo prie kapo, paskui visi nuvažiavo į mažą restoranėlį ant upės kranto šermenų pietų. Netrukus su neslepiamu palengvėjimu visi ėmė skirstytis, ir senosios Onos duktė kiekvienam pasakė: „Tai aštuntą valandą užsakytos mišios Mikalojaus bažnyčioje.“

Paupiais, paupiais visi išsivaikščiojo atskiromis šeimomis. Senosios Onos netikroji duktė pasijuto stovinti viena su kažkieno įsprausta į ranką šimtine. Aplinkui buvo žalių krūmų siena. Ji ką tik stebuklingai sugėrė gyvus žmones, kaip kilimas sugeria nusikaltėlių žingsnius.

Paupiais, paupiais ir ji ėmė eiti miesto link. Apdujusia galva ji visą laiką galvojo, kas galėtų būti tas senis su vaikiškais sandalais, kuris iš pradžių, tik atvykęs, norėjo viską tvarkyti, o paskui buvo nušalintas energingesnių giminaičių. Bet argi ne vis tiek, kas jis. Svarbu, kad sužinojo, atvažiavo ir ištikimai sėdėjo, degiojo žvakes ir verkė mažomis, smulkiomis senioko ašaromis.

Senosios Onos netikroji duktė brovėsi pro krūmus, ėjo narkomanų ir valkatų išmintais takeliais, jie čia pat skardinėse virė valgį, tačiau jos niekas neužkabino – tokių moterų, atidžiau pažiūrėjus, neliečia, net jei jos laiko rankoje suspaustą šimtinę… Parėjusi namo į keistai tuščią butą, ji ėmė tvarkytis, tačiau daugiau sėdėjo ant mirusiosios lovos, sunėrusi rankas skreite. Paskui, susigriebusi, kad gali pavėluoti, išskubėjo į bažnyčią.

Ten buvo pagyvėjimas. Kairioji suolų pusė buvo visa užimta. Moteris, įkaitusiais skruostais, ką tik atlikusi išpažintį, kažką negarsiai aiškino savajam giminių ratui. Išpuoštos, kaip lėlės, ant atlasinių pagalvėlių sėdėjo dvi mažos mergytės.

Senosios Onos netikroji duktė prisiminė, kad mišios bus laikomis iškart už du asmenis. Ji nekantriai laukė savo giminių, tačiau nė vienas neatėjo. Onos provaikaičiai, studentai, abu ilgais juodais apsiaustais, tarp savęs nesutariantys, tačiau abu Onos išauginti, – ne-a-tė-jo…

Pasirodė kunigas ir švelniu balsu pasakė: „Pasimelskime už Leokadiją ir Oną…“ Tuoj Leokadijos giminių pusėj kilo sambrūzdis: nualpo moteris, ir ją išnešė laukan du galingi jauni vyrai, tikriausiai Leokadijos vaikaičiai…

Senosios Onos netikroji duktė taip sugniaužė kumščius, kad net nagai įsmigo į mėsą. Valdykis, įsakė sau, tavęs nebus kam išnešti… Jai kraujas ūžė ausyse, ir pro tą krioklį negirdėjo, ką kalba kunigas. Skaitinėjo kažkokį užrašą ant sienos, ir ašaros nesulaikomai sruvo per jos melsvus skruostus… Ir dar ji vis žvilgčiojo į anuos gimines, tarsi beviltiškai ieškodama tarp jų savo artimųjų… Leokadija ir Ona – vėl pakartojo kunigas.

O juk senoji Ona pažinojo vieną Leokadiją. Ji buvusi jos jaunystės geriausia draugė. Leokadija ištekėjo už vyro, kuris jai buvo neištikimas jau antrąją vestuvių dieną… Paskui prasidėjo karas, Leokadija su vyru pasitraukė į Vakarus, atsidūrė Argentinoje ir retkarčiais vis parašydavo savo draugei Onai. Visuose laiškuose Leokadija skųsdavosi savo vyru. Jis nepasikeitė, turi kitų moterų. Ona baisiai išgyvendavo, kad ten, Argentinoje, Leokadijos vyras Valentinas nepareina namo nakvoti…

– Ar taip gali būti, kad Leokadija grįžo mirti į Lietuvą? – fantazavo senosios Onos netikroji duktė. – Kažin.

– Gali, gali, – sakė kažkoks balsas už nugaros, tarsi ten, ant kupros, ją apžergęs, sėdėtų koks visažinis žmogeliukas…

Baigėsi mišios. Ir teberaudodama, visai nusilpusi senosios Onos netikroji duktė išėjo iš savo kampo ir prasibrovė prie tos jaunos gražios moters, kurios veidas buvo toks dvasingas po išpažinties, ir tiesiai paklausė:

– Ar ponas Valentinas liko Argentinoje?

– Ponas Valentinas mirė pirmas, – maloniai atsakė moteris. – Ak, jiedu su Leokadija nugyveno tokį gražų ir ilgą gyvenimą…

Leokadijos giminė visa susėdo į mašinas. Nurūko, nuvažiavo. Ir senosios Onos netikroji duktė dar kartą šią dieną liko viena. Stovėjo šventoriuje po dideliais medžiais. Nedrąsiai pakėlė akis į begalinį, aukštą dangų – tikėjo, kad ten, prie dangaus vartų, stovi dvi draugės, susikibusios už rankų – jaunos žydinčios merginos – o gal dvi pavargusios senutės, kurių kelionė žemėje pagaliau laimingai baigėsi.

Šaltinis: Bitė Vilimaitė, „Leokadija ir Ona“, kn. „Papartynų saulė“. 2012 m. skaitmeninis leidinys, PDF p. 466–469, ISBN 978-5-430-05886-9. Skaitmeninta iš: Vilnius, Tyto alba, 2002; fizinio spaudinio puslapiai nepatikrinti.

Netikroji duktė – taip pasakotojas įvardija gedinčią moterį; konkreti jos teisinė ar biologinė giminystės istorija nepaaiškinta.

Šermenys – atsisveikinimo su mirusiuoju papročiai; šventorius – erdvė prie bažnyčios.

Išlaikyti originalūs „laikomis“ ir „ne-a-tė-jo…“. Nurodyti puslapiai priklauso 2012 m. skaitmeniniam PDF, ne patikrintam 2002 m. fiziniam leidiniui.

Ar dalyvauti reiškia būti dėmesingam?

Dalyvavimas bendrame susitikime suteikia progą parodyti dėmesį, tačiau jo dar neįrodo. Žmogus gali atlikti įprastą veiksmą ir nepastebėti, kaip jaučiasi šalia esantysis. Todėl manau, kad dėmesingumas atsiskleidžia gebėjimu atsiliepti į konkretų poreikį ir skirti jam laiko.

Bitės Vilimaitės apsakyme „Leokadija ir Ona“ Onos giminė dalyvauja laidotuvėse ir prie kapo stovi susimąsčiusi. Tačiau vėliau į mišias nė vienas jos giminaitis neateina, o netikroji duktė pasijunta visai viena. Matydama, kaip nualpusią kitos giminės moterį išneša jauni vyrai, ji pati įsako sau valdytis, nes pagalbos nesitiki. Šis epizodas leidžia atskirti viešo susitikimo atlikimą nuo nuoseklaus rūpesčio. Vis dėlto pasakojime matomas ir kitoks elgesys: nepažįstamas senukas nuoširdžiai verkia ir degioja žvakes. Jo tapatybė neaiški, tačiau veiksmas moteriai svarbus. Taigi svarbu pastebėti konkretų dalyvavimo būdą, o ne vien suskaičiuoti atėjusius žmones.

Įsivaizduokime mokinių parengto mokyklos žemėlapio bandymą. Keli draugai gautų užduotį pagal jį surasti biblioteką, tačiau vienas tik dirstelėtų į lapą ir tuoj pasakytų, kad viskas aišku. Kitas pastebėtų, kad laiptai nepažymėti, ir paprašytų autorių parodyti kelią į antrą aukštą. Tada kartu pereitų nurodytą maršrutą ir sutartų, kur pridėti trūkstamą ženklą. Abu draugai būtų atėję į tą patį susitikimą, tačiau antrasis skirtų darbui tikro dėmesio. Jis parodytų, kad mokinių pastangos vertos atidaus išbandymo. Pritarimas būtų pagrįstas supratimu, o ne noru greičiau baigti bendrą veiklą. Tokį dėmesį būtų galima atpažinti iš klausimo, kantrybės ir kartu nueito kelio. Pastebėjimą papildytų konkretus veiksmas, padedantis kitiems lengviau naudotis žemėlapiu.

Vadinasi, dalyvauti ir būti dėmesingam nėra savaime tas pats. Susitikimas tampa prasmingesnis, kai žmogus pastebi, kas kitam svarbu, ir prie to prisideda. Tuomet buvimas drauge įgyja aiškų turinį, kurį parodo elgesys, o ne vien pats atėjimo faktas.

Kasdienis pavyzdys sąlyginis; jis nėra tikras mokinio prisiminimas.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Viso PUPP kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių; šios klasės pratybos numato 250–300 žodžių ir keturias pastraipas.

Iš viso – iki 30 taškų. Tai kriterijų maksimumai, modeliui taškai neskirti. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui būtinas tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas; įsivaizduotas kasdienis atvejis moko konkretinti mintį ir savaime tokio įvertinimo neužtikrina. Keturių pastraipų sandara yra mokymosi atrama, ne nacionalinis reikalavimas visiems tekstams.