Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Ar atsilyginimas visada parodo dėkingumą?“ Vieną argumentą pagrįsk ištrauka, kitą – savo sukurta, aiškiai įvardyta įsivaizduojama kasdiene situacija. Paaiškink, kaip pasiūlymo prasmę keičia elgesys su žmogumi.

Tą dieną, kai gaisras nušvietė padanges, man sprogo užpūliavęs apendiksas ir užliejo visą pilvą. Mane paguldė ant stalo po didele lempa ir paklausė:

– Andriau Šatai, ar jūs mokat skaičiuot?

– Jeigu labai reikia, galiu suskaičiuot iki dešimt, – pasakiau ir ėmiau stropiai skaičiuot, bet susipainiojau ir vėl pradėjau iš naujo.

O tuo tarpu Kaminskų tvartas jau liepsnojo ir ugnis laižė dangų. Mano tėvo brolis Boleslovas Šatas nebuvo nei gaisrininkas, nei ugnies inspektorius, tačiau jis pirmas pasistatė švarko apykaklę ir šoko į liepsnos nasrus. Tą dieną aš įkvėpiau chloroformo ir nė nemirktelėjau, kai man išpjovė apendiksą ir ėmė valyti pilvą. Mano tėvo brolis Boleslovas Šatas nebuvo gaisrininkas, tačiau jis išgelbėjo nuo mirties vieną iš penkių paršiukų. Jam apsmilko švarkas ir nudegė antakiai, ir jis droviai, lyg teisindamasis ir gėdydamasis savo išsišokimo prieš visą miestelį, apgulusį tvoras, pasakė:

– Kai vagis vagia – nors sienos lieka, bet kai ugnis – ničnieko nelieka.

Ir tikrai, kai grįžau namo be apendikso, iš Kaminsko tvarto bebuvo likę vien prisiminimas ir pamatai. Bet vakare, tą pačią dieną, kai tebesmilko degėsiai, mano tėvo brolis Boleslovas nedrąsiai pasibeldė į Kaminsko namo duris. Jis tik norėjo paklausti, ar neatsirado jo akiniai, kuriuos jis pametė per gaisrą, nes be akinių kaip be rankų. Tačiau nepaklausė, nes visa Kaminskų šeima – Kaminskas, jo žmona Kaminskienė, gražiausia ir tyliausia miestelio moteris, ir jų vaikai Liuka ir Peliūkštis – sėdėjo už stalo ir išprakaitavę valgė Boleslovo išgelbėtą paršiuką. Kaminskas nepakvietė Boleslovo prie stalo, tik įpylė degtinės ir paliepė Liukai:

– Nunešk, Liucina, tam žmogui!

Ir Boleslovas išgėrė degtinę ant slenksčio.

– Paduok, Liucina, tam žmogui kaulą užsikąst, – tada įsakė Kaminskas.

Liuka prunkštelėjo ir vėl nutapeno prie slenksčio.

– Vaikeli, negi aš toks juokingas be akinių? – paklausė Boleslovas.

– Nežinau, – pasakė Liuka.

Mano tėvo brolis nepaėmė kaulo, tik paglostė Liukos galvą ir pažiūrėjo savo liūdnom be antakių akim į Kaminską:

– O aš maniau, kad tamsta žmogus.

– Aš irgi maniau, – nusijuokė išprakaitavęs Kaminskas. – Aš gi ir neprašiau nė vieno šokt į ugnį.

Ir užtrenkė duris prieš Boleslovo nosį.

Kai grįžau iš ligoninės, gaisro pelenai seniai jau buvo atšalę ir vėjo išpustyti, ir man buvo labai skaudu, kad negalėjau matyt degančio tvarto, kuriame kažkada pastipo mano senelio Kaminskams parduota karvė.

Ir sugrįžus buvo tikra vasara, tokia, kokia daugiau nepasikartoja gyvenime, ir nors paskui tau būtų dar šimtas vasarų, visos jos atrodo netikros, palyginti su ta vienintele. O kodėl – velniai žino. Kaip šiandien prisimenu ryškią ir saulėtą dieną, riebų ir nustebusį katiną, slystantį įkaitusiu skardiniu stogu, stiklinę ant palangės su juodais barzdos šeriais ir muiluotu vandeniu, panašiu į vakarykščią baltintą kavą. Aš gulėjau hamake tarp dviejų klevų, apmuturiuotas žieminiu paltu ir vilnoniu šaliku, ir jaučiausi atlikęs kažkokį labai svarbų darbą, nes visi man kartojo, kad esu plėšte išplėštas iš šaltų mirties nagų. Mano tėvo brolis Boleslovas ta proga buvo apsivilkęs baltais be apykaklės marškiniais su dryželiais. Tą dieną atrodė, jog visas pasaulis šypsosi man ir džiūgauja, ir tėvo brolis Boleslovas užkabino man ant žieminio palto tris savo medalius ir ordiną. Jis sūpavo hamaką ir grojo lūpine armonikėle, o katinas tuo tarpu slydo miauksėdamas įkaitusia skarda, paskui išsigandęs pažiūrėjo į mus, ir aš ėmiau juoktis visa gerkle. Mano tėvas su motina išėjo pasižiūrėt į prieangį, kaip aš juokiuos. Jie pagalvojo, kad mane pagaliau sugebėjo prajuokint tiktai Boleslovas, ir skatindami jį nulinksėjo galvom.

– Boleslovai, – pasakiau, – jeigu aš užmirščiau šitą dieną, tu man visados primink.

– Iš tikrųjų graži diena, – pasakė tada Boleslovas žiūrėdamas į saule tvieskiantį skardinį stogą, ištraukė iš kišenės kažkokį nosine apsuktą daiktą ir padavė man.

– Aš nenoriu valgyt, – pasakiau.

Boleslovas papūtė lūpinę armonikėlę ir liūdnai nusišypsojo:

– Kai tu gulėjai ligoninėj, aš pasakiau: „Atstok, mirtie, nuo mano brolio vaiko Andriuko Šato – juk jis dar nevalgė riešutų duonos. Škac, mirtie.“

– Škac! – mostelėjau ranka, ir katinas nuslydo nuo skardinio stogo.

Aš atsikandau traškančios tarp dantų, truputį lipnios ir keistos duonos, ir mano burna buvo pilna riešutų kvapo. Boleslovas užgrojo lūpine armonikėle ir viena ranka įsiūbavo hamaką.

– Škac, škac, – uždainavau supdamasis aukštai virš žemės.

Medaliai žvangčiojo ant žieminio palto, ir lengvas, gaivus riešutų duonos kvapas iš mano burnos užpildė visą padangę virš medžių, gaudžiančių telefono stulpų, ratais išvažinėto kooperatyvo kiemo, Finkelšteino kirpyklos ir žibalo krautuvės – ir visų akys nuo to kvapo iš šaltai mėlynų pasidarė šviesiai rudos su dviem šiltom auksinėm kibirkštėlėm.

Šaltinis: Saulius Šaltenis, „Riešutų duona“, skyrius „Škac, mirtie, škac“. Vartotojo pateiktas lietuviškas EPUB; spausdinto pagrindo leidėjas, metai ir puslapiai kopijoje nenurodyti.

Žodžiai. Škac – sušukimas katei nuvyti; hamakas – tarp atramų pakabintas audinys gulėti; apendiksas – kirmėlinė atauga; kooperatyvas – čia kooperatinės prekybos įstaiga; žibalas – kurui ir apšvietimui naudotas skystis. Išlaikytos šaltinio šnekamosios formos, pavyzdžiui, „skaičiuot“, „ligoninėj“, „akim“.

Ar atsilyginimas visada parodo dėkingumą?

Gavę pagalbą dažnai norime žmogui kuo nors atsilyginti. Dovana gali pradžiuginti, tačiau jos reikšmę keičia mūsų žodžiai ir elgesys. Manau, kad dėkingumą parodo pagarbus santykis su padėjusiu žmogumi. Jei kartu jį žeminame, net ir įteiktas daiktas neprilygsta nuoširdžiai padėkai.

Sauliaus Šaltenio apysakoje „Riešutų duona“ Boleslovas iš degančio Kaminskų tvarto išgelbsti paršiuką. Vėliau jis ateina paklausti apie per gaisrą pamestus akinius. Kaminskas nepakviečia jo sėsti prie stalo, tik per dukterį paduoda degtinės, paskui pasiūlo kaulą. Šeima tuo metu valgo išgelbėtą paršiuką. Toks priėmimas žeidžia: gelbėtojas lieka ant slenksčio, o šeimininkas pasiūlymą perduoda per dukterį. Boleslovas kaulo nepaima ir suabejoja Kaminsko žmogiškumu. Šeimininko atsakymas, kad jis neprašęs nieko šokti į ugnį, atmeta progą pripažinti kito rūpestį. Boleslovo replika iškelia paprasto žmogiškumo klausimą. Gėrimas ir kaulas nepadaro tokio priėmimo pagarbaus: užtrenktos durys pokalbį užbaigia.

Dovanos reikšmę keistų elgesys ir mokykloje. Įsivaizduokime mokinį, kuris padėtų bendraklasei atrinkti nuotraukas renginio skaidrėms. Kitą dieną ji įteiktų šokoladuką, bet prie draugų pasišaipytų iš jo apsitrynusios kuprinės. Mokinys galėtų pasijusti pažemintas, nors jo darbas būtų simboliškai atlygintas. Dovana nesuteiktų teisės tyčiotis. Bendraklasė galėtų padėkoti už laiką, pasakyti, kuo jo pagalba pravertė, ir elgtis su juo draugiškai. Jei jau būtų įskaudinusi, reikėtų pripažinti savo poelgį ir atsiprašyti. Šokoladukas galėtų likti maža padėkos dalimi, tačiau pagarba matytųsi kasdieniuose santykiuose. Toks atsakas leistų suprasti, kad vertinamas ir padėjęs žmogus, ir jo pastangos.

Taigi atsilyginimas dėkingumą parodo tuomet, kai dera su pagarbiu elgesiu. Boleslovo priėmimas ir įsivaizduota mokyklos situacija atskleidžia, kaip daikto reikšmę pakeičia pažeminimas. Padėka tampa įtikinama, kai pripažįstame kito rūpestį ir saugome jo orumą.

Rašinys kelia sąlygą: siūlomo daikto reikšmė priklauso ir nuo to, kaip elgiamasi su padėjusiu žmogumi. Pateiktame epizode svarbūs vaišinimo būdas ir Boleslovo atsakas. Kasdienis atvejis sukurtas argumentui išplėtoti.

Redagavimo veiksmas. Kiekvienoje dėstymo pastraipoje susiek pasiūlytą daiktą su tuo, kaip kalbama ir elgiamasi. Patikrink, ar iš Boleslovo nuoskaudos neišvedei iš anksto sugalvoto ketinimo gauti atlygį. Sukurtame atvejyje išlaikyk sąlygines formas ir paaiškink, ko vien dovana nepakeistų.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP kuriamam tekstui nustatytas 200 žodžių minimumas. Šios klasės užduoties 250–300 žodžių apimtis ir keturių pastraipų sandara yra mokymosi modelis.

Lentelė rodo didžiausius galimus taškus, o ne šiam pavyzdžiui suteiktą įvertinimą. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui svarbus tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas. Aiškiai sukurta kasdienė situacija padeda mokytis savarankiškai plėtoti argumentą.

Juodraštyje pažymėk, kur įvardiji pasiūlymą, o kur paaiškini jo prasmę žmogui. Patikrink, ar Boleslovas nepradėjo reikalauti atlygio tik tavo perpasakojime. Išvadą grįsk jau aptartais poelgiais, nepridėdamas pažado, kad dovana ar atsiprašymas būtinai atkurs gerus santykius.