Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Kodėl verta pasidalyti tuo, ką moki?“ Pirmą mintį pagrįsk Simano prisiminimu, antrą – aiškiai įsivaizduojamu kasdieniu pavyzdžiu. Paaiškink, kaip dalytis žiniomis pagarbiai.

– Seniai tai buvo... Dar aš, judviejų tėvai amžiną atilsį ir visi mūsų sodžiaus po ponais tebebuvom... Kratėva šitai aname lauke pamiškėje mudu su Baltrum Rudoku mėšlą, skubėjova dirbti, nes buvo jau po pietų, o ligi vakaro turėjova nukratyti dar didelį mėšlu apvežtą lauko plotą. O neduok Dieve, būdavo, nepabaigsi darbo! Taigi dirbova išsijuosusiu. Besišluostydamas nuo kaktos prakaitą, pakėliau galvą, žiūriu – pro pat pušies viršūnę mirksi danguje žiburėlis šaly debesio, po kuriuo ką tik saulė palindo.

– Žiūrėk, – sakau Baltrui, – ar ne žvaigždė žiba?

– Ar tu sapnuoji? – atsiliepė Baltrus ir pakėlė galvą.

– Bet tu pažiūrėk, – atsakiau jam. – Argi nieko nematai pakrašty debesėlio, kur šit už tos pušies niūkso?

– Iš tiesų, – sušuko Baltrus, – lyg tartum kas žiba!

Sustojova abudu, žiūriva į tą žvaigždę ir galvojava, kas tat galėtų būti, kad dieną žvaigždė pasirodė. Tik pamatėva: nebetoli eina prievaizdas Gimbutas (tas pats, kurs ir dabar paupyje tebegyvena). Per visą kūną mudviem šiurpas perėjo.

– O ko jūs čionai, uncvotai, sustoję stovit, a? – suriko prisiartinęs.

– Pamačiau, ponuli, žvaigždę, – sakau, visas drebėdamas, – tai žiūriva su Baltrum. Nežinova, kas tat gali būti...

– Kokią žvaigždę, kur? – paklausė.

– Žiūrėk, – sakau, – ponuli, pro anos pušies viršūnę – kaip tik pakrašty debesėlio žiba.

Ir šiaip žiūrėjo prievaizdas, ir taip – nemato.

– Nieko nematau... – tarė piktas ir, palikęs mudu, nuėjo atgal.

O mudu su Baltrum drebava. Davar, sakova, tai jau bus! Nuėjęs lieps atnešti vyčių kūlį, pašauks mudu pavietin, kur visados plakdavo, ir duos tiek, kad panešti negalėsiva. Ir žvaigždę užmiršova. Dirbova dabar taip, kad tik dulkės per lauką ėjo, bet širdys abiejų drebėjo. Pagaliau pamatėva: sugrįžta kažin kuo rankoj nešinas. Kojas mudviem pakirto – tik pastovėti begaliva...

– Ar tebematyti dar žvaigždė? – paklausė manęs.

Pakėliau galvą aukštyn – dar žiba. Parodžiau. Pridėjo prievaizdas prie akies ilgą vamzdelį ir žiūri.

– Teisybė, žvaigždė, – atsiliepė luktelėjęs. – Geras gi tu, Simanai, akis turi, kad galėjai ją pamatyti.

Pats pažiūrėjo, paskui ir mudviem vamzdelį davė. Paėmiau jį drebančiom rankom, prisidėjau prie akies ir ko tik nesurikau nustebęs: taip dabar aiškiai buvo matyti žvaigždė ir tokia buvo apskrita, graži, kaip mažas aukso obuolys. Paskui papasakojo mudviem prievaizdas, kokio žvaigždės esti didumo, kas jos tokios yra... Daug tada jis mudviem apsakė. Toks geras buvo, kokio nei pirma, nei paskui niekados nemačiau. Pagaliau atsiminė, kad mes stovim, ir liepė eiti dirbtų.

– Žiūrėkit, kad ligi vakaro būtų padaryta! – pasakė nueidamas šiurkščiu balsu.

Bet mudu su Baltrum linksmu jau buvova, kad taip visa kas gerai pasibaigė...

– Tai nepakliuvota už tai? – paklausė mano brolis.

– Ne, tuo kartu žvaigždė išgelbėjo, – atsakė atsidusdamas Simanas.

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Žvaigždė“, kn. „Ir rados stebuklas: apsakymai, apysaka, literatūros kritika“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, p. 99–101 (PDF p. 101–103); ISBN 978-9986-39-488-4.

Situacija. Į tėviškę parvykęs pasakotojas su broliu klausosi senelio Simano. Šis prisimena laikus, kai dirbo ponams ir bijojo fizinės bausmės. Pateikta vientisa pokalbio ir prisiminimo dalis. Žodžiai „tuo kartu“ apriboja laimingą baigtį šiuo vienu nutikimu.

Žodžiai. Sodžius – kaimas; prigimtis čia – gamta; prievaizdas – dvaro darbų prižiūrėtojas; uncvotai – jo vartojamas užgaulus kreipinys; vyčių kūlys – surištos rykštės. Išlaikytos šio leidimo senesnės ir dviejų žmonių veiksmą žyminčios formos, pavyzdžiui, „dirbova“.

Kodėl verta pasidalyti tuo, ką moki?

Mokėdami ką nors padaryti, kartais tiesiog patys skubame atlikti visą darbą. Tačiau kitam gali rūpėti, kaip mums pavyksta. Pasidaliję savo būdu suteikiame jam progą pabandyti ir patys pastebime jo gebėjimus. Man atrodo, žiniomis verta dalytis taip, kad žmogus jaustųsi laukiamas pašnekovas.

Jono Biliūno apsakyme „Žvaigždė“ senelis Simanas pasakoja apie keistą darbo dienos nutikimą. Jis su Baltrumi pamato dieną žibančią žvaigždę. Prievaizdo Gimbuto abu labai bijo, nes šis gali juos nubausti. Tačiau vyras sugrįžta su vamzdeliu, pats patikrina Simano pastebėjimą ir leidžia abiem pasižiūrėti. Žvaigždė Simanui atrodo graži kaip mažas auksinis obuolys. Gimbutas dar ir papasakoja, ką apie žvaigždes žino. Simanas tą gerumą įsimena ilgam. Vis dėlto šiurkštus paliepimas eiti dirbti išlieka, todėl vienas paaiškinimas nepanaikina visos jo patirtos baimės. Galima suprasti ir dalijimosi vertę, ir pagarbaus bendravimo trūkumą.

Kasdienį mokymąsi įsivaizduokime gaminant lėles šešėlių teatrui. Viena aštuntokė mokėtų sujungti popierines rankas taip, kad jos judėtų. Pamačiusi jaunesnį berniuką, klijuojantį visą figūrą vienu gabalu, ji galėtų parodyti savo lėlę ir paklausti, ar jis norėtų pamėginti. Sutikusiam vaikui mergaitė lėtai parodytų vieną sujungimą, o kitą leistų atlikti pačiam. Jam pasirinkus kitokią rankos formą, ji galėtų pasidomėti sumanymu. Taip abu turėtų kuo prisidėti prie bendro spektaklio. Berniukas išmoktų naują veiksmą, o mergaitė pamatytų jo sukurtą personažą. Jeigu nepavyktų iš pirmo karto, būtų galima kartu apžiūrėti sujungimą ir bandyti dar sykį. Skubėjimas taisyti viską už kitą atimtų iš jo šią galimybę.

Taigi dalijimasis žiniomis padeda kitam patirti atradimo džiaugsmą ir pačiam išmėginti naują veiksmą. Simanui net trumpa galimybė pažvelgti per vamzdelį tampa brangiu prisiminimu. Kasdien galime suteikti daugiau laiko klausimams ir bandymams, išlaikydami pagarbą žmogui, kuris dar tik mokosi.

Rašinyje siejamas reginio grožis ir galimybė dalyvauti pačiam. Ištrauka leidžia pasidžiaugti viena gerumo akimirka, kartu pastebėti, kad veikėjų santykis tebėra bauginantis.

Redagavimo veiksmas. Savo kasdieniame pavyzdyje apibrauk vietą, kur mokantis žmogus pats ką nors išbando. Jei viską atlieka mokytojas ar draugas, pridėk mokinio veiksmą. Biliūno veikėjams naujų įvykių nepriskirk.

7–8 klasių mokomojo rašinio savitikra. Šiai užduočiai pasirinkta 250–320 žodžių ir keturių pastraipų sandara.