Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Kodėl verta įsižiūrėti į pažįstamą gatvę?“ Remkis pateiktu eilėraščiu ir aiškiai įsivaizduojamu kasdienio kelio pavyzdžiu. Atskirk pastebėtą detalę nuo savo spėjimo.

Dar tuščia. Dar sustingę praeitim tos mūro sijos.
Bet langas prasivers. Ir bokšto laikrodis išmuš…
Ir piešinys didės ir plėsis, sujudės atgijęs,
kaip kadras miesto filme nusidrieks prieš mus.

Jis duonos šiluma padvelks – sustos mašinos dengtos.
Jis žingsniais suvirpės –
    kasdien vis tais pačiais, kasdien kitais…
Tuojau ateis čia kiemsargiai, laiškanešiai, studentai,
Dažytojai, kreida ir saule išsitepę, tuoj ateis.

Į pilkas dulkes bus vaikų klegėjimas pabertas,
ir debesys balti prie čerpinių stogų pridžius…
Ant grindinio susės čia dailininkai su molbertais,
ir šeimininkės neš daržovių perkrautus krepšius.

Į šitą piešinį aš įeinu daugybę kartų
kasdien per dūlančias plytas –
   ir palydėta, ir viena…
Kasdien pro šitą seną siaurą arką
naujai nuskaidrinta erdve atsiveria diena.

Šaltinis: Judita Vaičiūnaitė, „Poezija. Eilėraščiai“, 2012 m. skaitmeninė atranka, PDF p. 19; ISBN 978-5-430-05994-1. Titule: „Skaitmeninta iš Juditos Vaičiūnaitės knygų“.

Prierašas po pavadinimu. (M. Bulakos sangvino piešinys)

Žodžiai. Sangvinas – raudonai rudos spalvos piešimo kreidelė; molbertas – stovas tapomam paveikslui laikyti; dūlantis – pamažu yrantis, byrantis. Išlaikyta pasirinkto 2012 m. skaitmeninio liudijimo rašyba ir skyryba.

Kodėl verta įsižiūrėti į pažįstamą gatvę?

          Tuo pačiu keliu eidami į mokyklą dažnai galvojame tik apie kelionės pabaigą. Atrodo, kad gatvėje jau viską žinome. Tačiau sustoję ir įsižiūrėję galime atrasti mažų dalykų, kuriuos anksčiau praleisdavome. Jie padeda pažinti vietą ir joje gyvenančius žmones.
          Juditos Vaičiūnaitės „Pilies skersgatvyje“ iš pradžių tuščias piešinys pamažu pripildomas laukiamo gyvenimo. Eilėraštyje numatoma duonos šiluma, kiemsargių ir laiškanešių atėjimas, vaikų balsai. Žmonės čia turi įvairių užsiėmimų, todėl miesto vaizdas tampa turtingesnis. Pabaigoje kalbančioji pasako įeinanti pro seną arką daugybę kartų, kasdien. Tai poetinis ryšys su piešiniu ir pažįstama vieta, o ne tikras įžengimas į popierių. Nors plytos dūla ir arka lieka sena, diena gali atsiverti naujai. Tekstas parodo, kad pažįstamas kelias išlieka įvairus, kai pastebime jo judesius, garsus ir žmones.
          Įsivaizduokime septintoką, kuris kasdien praeitų pro dviračių taisyklą. Jis galėtų būti įsidėmėjęs tik ryškią iškabą. Kartą eidamas lėčiau mokinys pastebėtų lange sudėtas skirtingas padangas ir prie durų paliktą mažą vaikišką dviratį. Tuomet jam kiltų klausimas, ką reikėtų dviračiui pataisyti. Atsakymo dar nežinodamas jis neturėtų išgalvoti jo savininko istorijos. Galėtų tik aprašyti matytas detales ir pagalvoti, kiek skirtingų kelionių susikerta prie tokių durų. Taip įprastas daiktas paskatintų naują klausimą ir padėtų atsisakyti minties, kad gatvėje jau viskas pažįstama. Pavyzdžiui, skirtingos padangos primintų, kad vieni važiuoja lygiu taku, kiti renkasi miško keliuką. Tačiau vien jų išvaizda nepasakytų visų tikrų kelionių. Kasdienis kelias taptų įdomesnis per atidų stebėjimą, be būtinybės patirti didelį nuotykį.
          Įsižiūrėti į pažįstamą gatvę verta, nes joje galima pastebėti daugiau, negu iš pradžių manėme. Garsai, daiktai ir darbai suteikia vietai savitumo. Kartu svarbu skirti matomą detalę nuo savo spėjimo. Taip smalsumas padeda kasdienį kelią pažinti atidžiau.

Septintoko situacija aiškiai įsivaizduojama, jos galimybę žymi tariamoji nuosaka. Pavyzdys nereikalauja visų praeivių kalbinti.

7–8 klasių mokomojo rašinio savitikra. Šios užduoties apimtis – 250–320 žodžių, sandara – keturios pastraipos.