Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Kodėl mažas dalykas gali būti svarbus?“ Pirmą mintį pagrįsk eilėraščio gamtos vaizdais. Antrą paaiškink savo sukurta, aiškiai įsivaizduojama kasdiene situacija: parodyk mažą veiksmą ir tai, ką jis galėtų reikšti kitam žmogui.

Drėgnų pagriovių vingiorykšte,
ačiū, kad man padedi
panešt mano naštą.

Tik šiąnakt supratau,
kad tai stirnos akys
šviečia man tamsoje
kaip dvi žvaigždės.

Ir devynbalsės giesmė
nutiesė man kelią
kaip sidabro lyną
į begalybę.

Šaltinis: Janina Degutytė, „Artumas“. Vartotojo pateiktas „Antologijos“ tekstinis nuorašas; konkretaus spaudos leidimo duomenys ir puslapis nežinomi. Visas eilėraštis sutikrintas su NŠA virtualiojoje mokymosi aplinkoje pateikto raiškiojo skaitymo PDF p. 2.

Žodžiai. Pagriovys – vieta prie griovio; vingiorykštė – augalas; devynbalsė – giesmininkas paukštis. Panešt – sutrumpinta forma panešti. Pateiktame nuoraše prie eilėraščio nurodyta data 1983. VII.5.

Kodėl mažas dalykas gali būti svarbus?

Mažo dalyko reikšmę lengva praleisti, jei ieškome tik didelių įvykių. Kartais trumpas garsas, žvilgsnis ar paprastas veiksmas leidžia pasijusti pastebėtam. Manau, tokio dalyko svarbą parodo jo poveikis žmogui: net trumpa akimirka gali suteikti artumo ir padėti kitaip pajusti savo dieną.

Janinos Degutytės eilėraštyje „Artumas“ dėkojama vingiorykštei, augančiai prie griovio. Šis augalas kalbančiajam padeda nešti naštą. Taip poezijoje nusakomas palaikymas: rūpestis dar juntamas, tačiau kalbantysis jaučia turintis atramą. Vėliau pastebimos stirnos akys ir išgirstama devynbalsės giesmė. Akys lyginamos su dviem žvaigždėmis, o giesmės nutiestas kelias primena sidabro lyną, vedantį į begalybę. Mažos detalės atveria daug platesnį pasaulį. Paukščio balsas svarbus dėl to, ką leidžia pajusti klausančiam žmogui. Eilėraštis parodo, kad reikšmė nebūtinai priklauso nuo dydžio: kuklus augalas gali tapti atrama, o išgirstas garsas suteikti krypties pojūtį.

Kasdienį pavyzdį galėtume sukurti mokyklos valgykloje. Įsivaizduokime į klasę neseniai atėjusią mokinę, su padėklu sustojusią prie užimtų stalų. Ji dar nežinotų, kur prisėsti. Bendraklasis galėtų patraukti savo kuprinę nuo laisvos kėdės ir parodyti, kad vieta skirta jai. Toks trumpas veiksmas nereikalautų ilgo pasirengimo, tačiau mokinei leistų suprasti, kad ji kviečiama būti kartu. Prisėdusi ji galėtų ramiai pradėti pietauti, net jei iš karto nedrįstų įsitraukti į pokalbį. Vienas gestas dar nepaverstų visų artimais draugais. Vis dėlto jis suteiktų aiškią progą pirmą kartą pabūti prie bendro stalo. Mažas veiksmas būtų svarbus konkrečiam žmogui konkrečią akimirką.

Mažą dalyką branginame dėl to, ką per jį patiriame. Eilėraščio gamtos vaizdai teikia atramos pojūtį, o įsivaizduotas kvietimas prisėsti padėtų pasijusti laukiamai. Pastebėję tokias akimirkas, geriau suprantame, iš ko gali rastis artumas.

Pirmasis argumentas aiškina gamtos detalės reikšmę tam, kas ją patiria. Antrajame mažas žmogaus veiksmas galėtų suteikti progą prisėsti prie kitų. Šie atvejai siejami pagal juntamą artumą, išlaikant jų skirtumą.

Kasdienis atvejis nėra tikras eilėraščio įvykis. Valgyklos gestas būtų sąmoningas žmogaus veiksmas; eilėraščio augalo pagalba išsakoma vaizdinga kalba. Abu pavyzdžiai padeda svarbą vertinti pagal žmogaus patirtį, ne vien pagal veiksmo ar daikto dydį.

7–8 klasių mokomojo rašinio savitikra. 250–320 žodžių ir keturios pastraipos yra šios užduoties mokymosi modelis.