Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Kodėl brangi vieta nebūtinai būna tobula?“. Remkis eilėraščiu ir konkrečia kasdiene situacija. Paaiškink, kaip galima vertinti vietą ir kartu stengtis ją pagerinti.

Laukas, kelias, pieva, kryžius,
Šilo juosta mėlyna,
Debesėlių tankus ižas
Ir graudi graudi daina.

Bėga kelias, ir berželiai
Linksta vėjo pučiami;
Samanotas stogas žalias
Ir šuns balsas prietemy.

O toliau – paskendęs kaimas,
Tik žirgeliai tarp klevų –
Šlama liepos tokia laime,
Tokiu liūdesiu savu.

Tik sukrykš lyg gervė svirtis,
Sušlamės daina klevuos...
Gera čia gyvent ir mirti!
Gera vargt čia, Lietuvoj!..

Šaltinis: Jonas Aistis, „Peizažas“, „Šaltinių“ eilėraščių rinktinė, PDF p. 10; eilėraščio data: Kaunas, 1929-10-29.

Žodžiai ir vaizdai. Peizažas – kraštovaizdis arba jo vaizdavimas; ižas – ledo lytelės, čia debesėlių vaizdas; žirgeliai – puošnios stogo kraigo detalės; svirtis – šulinio svertas vandeniui semti. Pateiktos visos 16 eilučių. Eilėraštis datuotas Kaune 1929 m.; jo negalima savaime laikyti tremtyje ar emigracijoje parašytu tekstu.

Kodėl brangi vieta nebūtinai būna tobula?

Brangiai vietai prisiminti kartais užtenka pažįstamo medžio ar tako. Kitam žmogui toks kampelis gali atrodyti visai paprastas. Mums jis saugo bendrus žaidimus, girdėtus balsus ar pirmą savarankišką pasivaikščiojimą. Todėl vietos brangumą lemia joje patirti dalykai ir ryšys su žmonėmis. Pastebėti jos trūkumus galima išlaikant šį artumą.

Jono Aisčio eilėraštyje „Peizažas“ matome lauką, kelią, kaimą ir samanotą stogą. Šios kasdienės detalės kuria artimo krašto vaizdą. Jame skamba „graudi graudi daina“, o liepos šlama ir laime, ir liūdesiu. Taigi kalbančiajam brangus pasaulis apima skirtingus jausmus. Net pabaigos žodžiuose „Gera vargt čia, Lietuvoj!..“ išlieka užuomina į sunkumus. Sava vieta jam svarbi ir sunkią valandą. Sunkumus žmogus gali stengtis įveikti ir ten, kur jaučiasi savas. Eilėraštyje reiškiama meilė kraštui leidžia kalbėti apie stiprų ryšį, išliekantį ir tada, kai gyvenimas jame nesusiklosto lengvai.

Panašią situaciją galime įsivaizduoti mokyklos kieme. Draugai per pertraukas mėgsta žaisti krepšinį toje pačioje aikštelėje, nors jos linijos gerokai išblukusios. Kartais dėl neaiškios ribos net kyla ginčas, ar kamuolys jau išriedėjo už aikštės. Vieta jiems brangi, nes čia išmoko susitarti, padrąsino nepataikiusį draugą ir kartu džiaugėsi pirmu taikliu metimu. Pastebėję trūkumą, mokiniai galėtų kreiptis į mokytoją ir pasiūlyti atnaujinti žymėjimą. Gavę leidimą bei suaugusiųjų pagalbą, jie prisidėtų prie kiemo gražinimo. Aiškios ribos padėtų ramiau žaisti, o mėgstama susitikimų vieta išliktų. Taip prisirišimas skatintų pasirūpinti tuo, kas svarbu. Aikštelės atnaujinimas pratęstų jos istoriją nauju bendru darbu.

Brangi vieta gali būti paprasta, pasikeitusi ar turėti taisytinų trūkumų. Jos vertę padeda suprasti ten užsimezgę ryšiai ir patirti jausmai. Aisčio eilėraštyje artumas kraštui apima laimę bei liūdesį, o kiemo pavyzdyje skatina veikti. Rūpindamiesi sava vieta galime išsaugoti tai, dėl ko ją pamėgome, ir padaryti kasdienybę joje geresnę.

Rašinyje vietos brangumas siejamas su patirtimi, o trūkumo pastebėjimas – su rūpesčiu ja.

Tikslumas. Eilėraščio žodžiai apie vargą aiškinami kaip kalbančiojo prisirišimas. Jie nėra raginimas kentėti pavojingas ar žalingas sąlygas. Mokyklos kiemo situacija yra aiškiai įsivaizduota. Mokiniai veikia gavę leidimą ir suaugusiųjų pagalbą; reikalingų saugumo sprendimų atsakomybė jiems neperkeliama.

7–8 klasių mokomojo rašinio įsivertinimas. 250–320 žodžių apimtis pasirinkta pagal pateiktą aštuntos klasės modelį.