Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Kas padeda sumažinti nepasitikėjimą kitu?“. Remkis pasakėčia ir konkrečia kasdiene situacija. Aptark, kaip pokalbis gali pakeisti pirmąjį įspūdį.

Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą
Čystą vandenį savo ing Nemuną varo,
Tenai, kad vasarvidžiu saulelė tekėjo,
Juokės kalnai ir vilnys kaip auksas žibėjo,
Ilsėjos pančiuos arklys ant žolyno žalio,
Minėjo vargus savo ir sunkią nevalią:
Kaip sunkiai vakar mėšlus per dieną važiojo,
Kaip maž naktį teėdė ir maž temiegojo.
„Štai jau tek skaisti saulė ir lankos jau švinta,
Ir rasa nuo žolynų kaip sidabras krinta, –
Ir man jau reikės kelti ir prie darbo stoti,
Ir vėl ratus kaip vakar per dieną važioti.“
Kad taip dūmojo arklys vasarvidžio rytą,
Staiga jis ten išvydo daiktą nematytą:
Valkiodama lenciūgą po žalius žolynus,
Vaikščiojo skardžiais kalnų meška po lazdynus.
Šokosi nusigandęs žirgelis bėrasis.
„Nebijok, – tarė meška, – nieks pikta nerasis!
Tėvai mūsų nuo amžių sandaroj gyveno,
Drauge gimė ir augo, ir drauge paseno.
Štai ir dabar vienokia mus laimė sutiko:
Man lenciūgas ant kaklo, tau pančiai paliko.“

Šaltinis: Simonas Stanevičius, „Arklys ir meška“, „Raštai“, paruošė Jurgis Lebedys, Vilnius: Vaga, 1967; „Šaltinių“ tekstas, p. 5.

Žodžiai skaitymui. Čystas – švarus; pančiai – gyvulio judėjimą ribojančios virvės ar diržai; nevalia – nelaisvė; lenciūgas – grandinė; sandara – santarvė. Žodis laimė pabaigoje reiškia bendrą dalią, likimą. Išlaikytos visos 22 eilutės. Gyvūnų pokalbis leidžia svarstyti žmonių santykius.

Kas padeda sumažinti nepasitikėjimą kitu?

Nepasitikėjimas kartais atsiranda dar gerai nepažinus kito žmogaus. Užtenka neįprastos išvaizdos, griežto balso ar svetimos aplinkos, kad norėtųsi atsitraukti. Jį sumažinti padeda ramus pokalbis ir bendros patirties atpažinimas. Tuomet atsiranda galimybė patikrinti pirmąjį įspūdį ir pamatyti, kas iš tikrųjų sieja susitikusius žmones.

Simono Stanevičiaus pasakėčioje „Arklys ir meška“ pavargęs arklys išsigąsta pamatęs nepažįstamą gyvūną. Prieš tai jis galvoja apie sunkų darbą ir trumpą poilsį. Meška kreipiasi žodžiu „Nebijok“ ir primena, kad jų protėviai gyveno santarvėje. Paskui ji įvardija bendrą dabarties dalią: pati nešioja grandinę, o arklys turi pančius. Skirtinga išvaizda nepaslepia jų abiejų nelaisvės. Toks paaiškinimas leidžia arklį gąsdinantį svetimumą pakeisti suprantamu panašumu. Pasakėčia baigiasi meškos žodžiais, todėl nežinome, ką vėliau abu veikėjai padaro. Tačiau jų pokalbis jau parodo būdą ieškoti bendrumo, užuot pasikliovus vien išgąsčiu.

Panašiai gali jaustis mokinys, atėjęs į naują būrelį. Vyresnis dalyvis iš pradžių atrodo griežtas, nes trumpai nurodo, kur pasidėti priemones. Per pertrauką jis papasakoja, kad pats pirmą dieną bijojo suklysti. Naujokas supranta, jog ir kitam pažįstamas toks nerimas. Tuomet lengviau paklausti apie užduotį ir paprašyti paaiškinimo. Pasitikėjimas dar turi augti per tolesnį elgesį, tačiau pirmas pokalbis leidžia pradėti pažintį. Nereikia apsimesti, kad baimė išnyko iš karto. Pakanka suteikti vietos klausimui ir atsakymui, po kurių kitas jau atrodo labiau suprantamas.

Taigi nepasitikėjimą mažina ramus kreipimasis ir bendros patirties įvardijimas. Meška primena santarvę bei abiejų nelaisvę, o būrelio pavyzdyje suartina prisipažinimas apie pažįstamą nerimą. Toks pokalbis nepadaro žmonių vienodų, bet leidžia žengti pirmą pažinties žingsnį. Išklausius kitą galima toliau spręsti pagal jo elgesį, o ne vien pagal pirmą įspūdį.

Rašinys aiškina, kaip pirmas išgąstis gali užleisti vietą supratimui.

Tikslumas. Pasakėčios pabaigoje grandinė ir pančiai nenuimami. Bendrumas dar nereiškia įvykusio išsilaisvinimo. Būrelio scena yra sukurta kaip pavyzdys; pasitikėjimas joje tik pradeda augti.

7–8 klasių mokomojo rašinio įsivertinimas. 250–320 žodžių apimtis pasirinkta pagal pateiktą aštuntos klasės modelį.