Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Kaip parodyti, kad pastebime artimo žmogaus rūpestį?“. Remkis novelės ištrauka ir konkrečia kasdiene situacija. Paaiškink, kokį rūpestį parodo veiksmai ir kaip į jį galima atsiliepti.

Pasiekėme mano kambarį, užkopėme laiptais. Už lango gaudė miestas, sužibo tūkstančiai žiburių, ji buvo didžiuliame mieste, kokio nebuvo mačiusi, bet niekas čia jos nestebino, nieko ji neklausinėjo manęs, tarsi viską žinotų ir suprastų. Tik prijuoste nušluostė mažą poliruotą stalą, užtiesė drobinę staltiesę, išdėliojo produktus – sviestą, sūrį ir atsisėdo ant kėdės. Aš mačiau jos sudiržusias rankas, kurios ilsėjosi ant stalo kaip rakandai, ir glosčiau delnu šiurkščią lininę staltiesę, nesiryždamas paklausti, ką ji būtų dariusi, jei atsitiktinai nebūtų sutikusi manęs. Man kažkodėl atrodė, kad ji ne pas mane važiavo. Aš sėdėjau suglumęs ir nedrįsau prisiliesti jos keptos duonos. Laukiau, kad ji man priekaištaus ar bent paaiškins šios keistos kelionės tikslą. Bet ji atlaidžiai kaip visuomet tepasakė:

– Valgyk.

Tačiau valgyti aš negalėjau. Nenuryjamas kąsnis sustojo gerklėj, ir mano galva nusviro jai ant peties.

Ji švelniai atstūmė mane.

– Valgyk, – pakartojo.

Motinos žvilgsnis klaidžiojo po mano tuščią kambarį. Tik dabar ji priėjo prie lango, jos žvilgsnį pasitiko baltos ir rausvos šviesos. Jos buvo ne mažiau tolimos ir paslaptingos kaip žvaigždės, gal dar tolimesnės už žvaigždes, nes ji greit nusisuko.

– Valgyk, – pakartojo, bet dabar aš jau visai negalėjau nuryti gerklėj sustojusio kąsnio, ir nežinia, ar kada nurysiu.

Šaltinis: Bronius Radzevičius, „Motinos apsilankymas“, rink. „Link Debesijos“, Vilnius: Vaga, 1984; baigiamoji ištrauka pagal 2025 m. VBE II B kurso pagrindinės sesijos užduotį, p. 5.

Situacija ir žodžiai. Netikėtai mieste susitikę sūnus ir motina ateina į jo kambarį. Pasakoja pats sūnus; pasakotojo nereikia tapatinti su kūrinio autoriumi. Drobinė staltiesė – šiame tekste lininė staltiesė; rakandai – buities daiktai, įrankiai; sudiržusios – sukietėjusios, šiurkščios. Pateikiamos septynios iš eilės einančios baigiamosios novelės pastraipos. Neįprastas susitikimas ir pabaigos neaiškumas palieka vietos skirtingiems paaiškinimams.

Kaip parodyti, kad pastebime artimo žmogaus rūpestį?

Kai kas nors paruošia valgį, palaukia ar padeda susigaudyti sunkioje užduotyje, lengva tuo pasinaudoti ir skubėti toliau. Tačiau už pagalbos slypi kito žmogaus laikas ir pastanga. Padėkoję už konkretų veiksmą ir skyrę dėmesio pačiam žmogui, leidžiame jam pajusti, kad tai pastebėjome. Kasdienėje skuboje toks atsakas padeda išlaikyti artumą.

Broniaus Radzevičiaus novelės „Motinos apsilankymas“ ištraukoje motina nušluosto stalą, užtiesia staltiesę ir išdėlioja atvežtą maistą. Jos rūpestis matomas iš darbų. Pasakotojas atkreipia dėmesį į sudiržusias rankas, pats glosto staltiesę, bet jaučiasi suglumęs. Kartojamas žodis „Valgyk“ leidžia pajusti motinos pastangą pasirūpinti sūnumi. Jam kąsnis sustoja gerklėje, galva nusvyra ant jos peties. Šie gestai atskleidžia stiprų išgyvenimą, tačiau ištrauka nepasako, kad abu jau vienas kitą iki galo suprato. Susitikimas skatina pagalvoti, kiek rūpesčio lieka sunku priimti ar išsakyti. Matydami kito žmogaus pastangą galime ieškoti savo būdo į ją atsiliepti.

Įsivaizduokime septintoką, kuriam vyresnis brolis vakare padeda suprasti matematikos uždavinį. Brolis net parašo draugui, kad į susitikimą ateis vėliau. Mokinys pagaliau išsprendžia užduotį ir jau ruošiasi skubiai išeiti iš kambario. Pastebėjęs, kiek laiko jam buvo skirta, jis galėtų stabtelėti ir pasakyti: „Ačiū, kad palaukei ir paaiškinai dar kartą.“ Tokia padėka įvardytų tikrą brolio pastangą. Taip pat galėtų pasidomėti, ar brolis spėjo pasiruošti rytojui, ir išklausyti atsakymą. Tuomet dėmesys tektų abiem. Uždavinį išsprendęs mokinys kartu parodytų, kad jam svarbus padėjęs žmogus. Šis trumpas pokalbis suteiktų progą bendrauti ir tada, kai pagalbos jau nebereikia.

Taigi artimo žmogaus rūpestį pastebėti padeda dėmesys paprastiems veiksmams ir už jų slypinčiai pastangai. Novelės motinos darbai bei sunkus sūnaus atsakas primena, kad jausmus išreikšti kartais nelengva. Kasdienybėje galime pradėti nuo konkrečios padėkos ir nuoširdaus klausimo. Skirdami laiko atsakymui leidžiame kitam pajusti, kad jo pastanga mums svarbi.

Rašinyje rūpestis atpažįstamas iš veiksmų, o kasdienėje situacijoje siūlomas konkretus atsakas į juos.

Skaitymo tikslumas. Pateikta pabaiga nenusako galutinio susitaikymo. Motinos žvilgsnis ir švelnus atstūmimas reikalauja atidaus svarstymo; jų nereikia paversti vienareikšmiu jausmo įrodymu. Tekstas nepatvirtina, kad motina mirusi. Pirmuoju asmeniu pasakojantis sūnus ir rašytojas yra skirtingi analizės lygmenys. Rašinio uždavinio sprendimo scena sukurta kaip kasdienis pavyzdys, jos nėra novelėje.

7–8 klasių mokomojo rašinio įsivertinimas. 250–320 žodžių apimtis pasirinkta pagal pateiktą aštuntos klasės modelį.