Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Kaip draugystė su gyvūnu padeda pasijusti geriau?“. Vieną mintį pagrįsk pateikta Irkos ir Džimo scena, kitą – aiškiai įvardytu įsivaizduotu kasdieniu atveju. Paaiškink, ką žmogui suteikia gyvūno draugija.

Tuo tarpu visai subrėško, ir kelios žvaigždutės žvilgterėjo pro langą. Irka skubiai klosto lėles ir, paėmusi Džimą, kurs jau buvo nesnaudžiąs savo pintinėje, kelia jį ant lango, o paskui pati įsilipusi sėdas greta jo.

Į padanges jau išbėgo gerokas žvaigždžių būrelis, ir priešais langą, virš seno maumedžio, jau uoliai mirkčioja Irkai jos mylimiausioji žvaigždutė. Mylimiausia dėl to, kad visados žiūri į pat Irkos langą ir kad taip linksmai linksmai kinknoja jai auksinę galvelę. Bet Irka myli ir kitas – visas visas – nuo tol laiko, kaip išgirdo nuo Liudvės, kad žvaigždelės – tai mirusieji ir nuėjusieji į dangų vaikai. Jiems ten labai labai gera. Dievulis yra jų tėvelis, o Dievulio motina – jų mamytė. Ir jie visados yra drauge – ne taip, kaip Irkos tėveliai. Ji čia su mamyte, o tėvelis toli toli Kaune. Kai jie visi buvo drauge, buvo taip linksma. Paskui ji ir mamytė atvažiavo čia. Buvo žiema, šalta. Paskui Kalėdos. Irkai mamytė parėdė eglelę, bet buvo nelabai linksma, nes tėvelio nebuvo. Paskui tėvelis parašė pasiilgęs Irkos, ir ji važiavo į Kauną su tetule Brone. Su tėveliu matė kinematografe liūtą ir dramblį, gėrė tokio saldaus šokolado cukrainėje. Paskui tėvelis vėl atvažiavo ir atvežė Džimą... Dabar nebeatvažiuoja ir nebeatvažiuoja... Ir nei Dievulis, nei Dievulio mamytė niekados nesivažinėja su visokiais reikalais – Dievulis turi daug angelų ir siuntinėja juos, kur reikia. O Irkos mamytė vis tai šen, tai ten ir bevažiuojanti. Dabar mat tokie sunkūs laikai, reikia visiems patiems darbuotis – nebėra ką siuntinėti. Ir tie žmonės taip baisiai vagia, reikia pačiai mamytei vis saugoti ir prižiūrėti. O danguje tikriausiai niekas nevagia. Į dangų tas teeina, kas neturi nuodėmės, sako Liudvė. O vogti – nuodėmė. Irka žino: ko mamytė neleidžia daryti, tai yra nuodėmė. Danguje yra tie vaikai, kurie klausė mamytės; jie visi ten labai mandagūs ir geri. Ir kaip toms žvaigždutėms linksma danguje – jų tiek daug, tiek daug! Kad kartais išbėgs viso pažaisti į dangaus pievą, tiek jų yra, kiek gėlių toje pievoje pas malūną. Net mamytė sakosi negalinti jų suskaityti. Nebent tėvelis... Kai tėvelis atvažiuos, ji paklaus... Ak, kuomet atvažiuos tėvelis! Jau taip seniai seniai yra buvęs – kai atvežė Džimą – tuomet dar buvo pavasaris, ir juodu ėjo žibučių į mišką, o dabar jau ir obuoliai prinokę, jau ruduo. Koks tėvelis geras, kad jai atvežė Džimą! Ji taip labai myli savo tėvelį. Ji prašė, kad jis nebevažiuotų į tą Kauną, kad čia drauge gyventų. Bet tėvelis sako: „Negalima, Irka, reikalai taip liepia, nieko nepadarysi“. Fe! bjaurūs, bjaurūs tie reikalai! Irka jų nekenčia.

– Juk pas jus, danguje, nėra reikalų? – klausia ji žvaigždelių.

Žvaigždelės šypso, krato galveles ir, aukso akelėmis mirkčiodamos, kugžda:

– Nėra, Irka, nėra!

Irka, sunkiai atsiduksėjusi, lenkias prie Džimo.

– Ar matai, Džim, danguje nėra reikalų. Laimingos žvaigždutės!

Bet Džim nieko nebegirdi. Negalėdamas lydėti savo ponios į svajonių karalystę, jis nuvyko kitur – į sapnų šalį ir saldžiai miega, padėjęs ant Irkos kelių savo smailų snukutį. Tad Irka, nenorėdama vyti savo favorito iš to laimingojo krašto, švelnitelaičiai glosto jį savo mažute rankele ir vėl, atsikreipus į žvaigždes, tęsia toliau savo pasakojimus.

Dabar, mamytei su reikalais išvažiavus, jai nebėra taip ilgu, nes ji kiaurą dieną žaidžia su Džimu, o vakare kalbasi su jomis. Tik kai lytus lyja ir Dievulio mamytė neišleidžia žvaigždučių pabėgioti, – tai jai taip ilgu ilgu.

Šaltinis: Šatrijos Ragana, „Raštai“, t. 2: „Apsakymai, dramos kūriniai, straipsniai“, parengė Gediminas Mikelaitis, Vilnius: Margi raštai, 2008; „Šaltinių“ skaitmeninė atranka „Apsakymai ir vaizdeliai“, PDF p. 20–21.

Situacija. Irka gyvena su motina, o jos tėvas – Kaune. Džim yra jos šuo taksas. Mergaitė ilgisi abiejų tėvų drauge ir įsivaizduoja pokalbį su žvaigždėmis. Liudvė, dirbanti jų namuose, yra jai pasakojusi apie žvaigždes kaip mirusius vaikus; čia perteikiamas Irkos įsivaizdavimas.

Žodžiai. Kinknoti – linkčioti galva; kugždėti – šnabždėti; favoritas – čia numylėtinis; Lytus – lietus. Išlaikytos šaltinio formos.

Kaip draugystė su gyvūnu padeda pasijusti geriau?

Kai liūdna ar jaučiamės vieniši, kartais užtenka prisėsti šalia gyvūno ir trumpam pabūti ramiai. Su juo galima žaisti, jį glostyti ar juo pasirūpinti. Manau, draugystė su gyvūnu padeda pasijusti geriau, nes suteikia gyvo artumo ir leidžia pačiam parodyti švelnumą. Tačiau dėl to nepasidaro mažiau svarbus pokalbis su kitu žmogumi.

Šatrijos Raganos apsakymo „Irkos tragedija“ ištraukoje Irka prisimena, kaip tėvas jai atvežė šunį Džimą. Ši dovana jai brangi: mergaitė žaidžia su augintiniu visą dieną, o vakare pasisodina jį šalia prie lango. Šuo užmiega, padėjęs snukutį ant jos kelių. Irka jo nežadina, tik švelniai glosto ir toliau kalbasi su įsivaizduojamomis žvaigždėmis. Šis vaizdas rodo, kad gyvūno artumas gali būti jaukus ir ramus. Glostydama ji pati suteikia draugui švelnumo ir saugo jo poilsį. Vis dėlto Irkai ir toliau norisi su kuo nors pasišnekėti. Draugystė su šunimi palengvina vienatvę. Žmonių artumo mergaitė taip pat ilgisi.

Rūpinimasis gyvūnu gali padėti nusiraminti po nesėkmės. Įsivaizduokime mokinę, kurios piešinys nepateko į mokyklos parodą. Grįžusi ji tyliai atsisėstų ant kilimo šalia savo katino. Kurį laiką paglostytų jį, vėliau paimtų jo žaislą ir truputį pažaistų. Mergaitė sutelktų dėmesį į katino judesius ir džiaugtųsi jo vikrumu. Ji galėtų pajusti, kad jos dienoje dar yra šilto ryšio ir mėgstamos veiklos. Nusiraminusi papasakotų namiškiui, dėl ko nusiminė, ir pasvarstytų, ką norėtų piešti kitą kartą. Parodos rezultatas liktų tas pats, tačiau bendras laikas su katinu galėtų padėti priimti liūdesį ir vėl atsiverti pokalbiui.

Taigi draugystė su gyvūnu gali suteikti švelnumo, jaukumo ir ramesnę akimirką. Irka rūpinasi miegančiu Džimu, o įsivaizduota mokinė po nesėkmės pabūna su katinu. Abi situacijos leidžia suprasti, kaip gera jausti gyvą draugiją ir pačiam ja rūpintis. Kartu išlieka vietos žmogui, su kuriuo galime pasidalyti tuo, kas mus slegia.

Pirmoje dėstymo pastraipoje paaiškinamas ramus gyvūno buvimas šalia ir pačios Irkos švelnumas. Antroje sukurta atskira situacija po mokyklinės nesėkmės. Mokinės elgesys su katinu padeda atsitraukti nuo nemalonių minčių ir pasirengti tikram pokalbiui; parodos sprendimas lieka toks pats.

Pasakotojas Džimo miegą vaizdžiai vadina kelione į sapnų šalį. Tuo metu Irka pati ieško pašnekovų vaizduotėje. Nagrinėjant sceną svarbu skirti ramų šuns buvimą ir aktyvius mergaitės veiksmus: ji augintinį pasisodina šalia, glosto ir tęsia savo pasakojimus.

7–8 klasių mokomojo rašinio įsivertinimas. Pasirinkta 250–320 žodžių apimtis padeda mokytis išplėtoti dvi mintis; tai nėra nacionalinio egzamino minimumas ar taškų lentelė.