Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Kaip atsakyti į skriaudą jos nepadidinant?“ Pirmą mintį pagrįsk eilėraščio kalbančiojo laikysena. Kitą paaiškink aiškiai sukurta, įsivaizduojama kasdiene situacija, kurioje būtų galima ieškoti pagalbos ar susitarimo, patiems nekartojant žalos.

Visų likimų buvo
po vieną ir po du,
bet man kuris jų teko,
minėti net skaudu…

Į svirną nukeliavęs
jau daug svečių radau.
Atėjo šeimininkas,
ir aš nusigandau.

Jis uždegė žibintą
taip šviesų, kaip ugnis,
o mano juodo kampo
nepasiekė karšta vilnis.

Girdėjau: šaukė, meldės,
svečiai už likimus…
Tik aš glūdėjau vienas,
nuskriaustas, bet ramus.

Jie žemės turtus matė,
o aš savos širdies…
Ir aš žinau, kad jie man
kada nors pavydės.

Jie brolį nužudyti
galėjo mirtinai;
o aš likau be keršto,
kaip vaikas amžinai.

Jie kito širdis kuopė,
savas suteršdami;
o aš valau tik savo -
ir sąžinė rami.

Šaltinis: Bernardas Brazdžionis, „Neregys“. Pateiktas „Antologijos“ nuorašas; konkretus spaudinys nenustatytas. Posmams patikrinti naudota: „Poezijos pilnatis“, Vilnius: Lietuvos kultūros fondas, „Sietynas“, 1989, p. 21 (PDF p. 22).

Žodžiai. Svirnas – pastatas grūdams laikyti; vilnis – banga; kuopti – valyti, tvarkyti. Prie eilėraščio pateiktame nuoraše nurodyta data 1927.IV.18.

Tekstas pateiktas pagal vartotojo nuorašą. Nuoroda veda į lygiagretų leidimą, kuriame skiriasi eilučių pradžios raidžių dydis ir kai kuri skyryba; šiame šaltinyje jie nepakeisti. Pagal to leidimo puslapį atkurti tik tarpai tarp septynių ketureilių.

Kaip atsakyti į skriaudą jos nepadidinant?

Patyrus skriaudą gali kilti noras kitam padaryti tą patį. Toks atsakas trumpam atrodytų teisingas, bet pridėtų naujos žalos. Manau, svarbu aiškiai parodyti, kas mus įskaudino, ir ieškoti sprendimo, už kurį vėliau nereikėtų kaltinti savęs. Savo pyktį galima išreikšti ir neskriaudžiant kito.

Bernardo Brazdžionio eilėraščio „Neregys“ kalbantysis prisimena jam tekusį skaudų likimą. Jo kampo nepasiekia karšta žibinto vilnis, o aplink esantys svečiai šaukia ir meldžiasi už likimus. Jis savo būseną nusako žodžiais „nuskriaustas, bet ramus“. Šiame pasakyme telpa ir skausmas, ir išsaugotas ramumas. Vėliau kalbantysis pabrėžia likęs „be keršto“. Taip savo vertę jis sieja su pasirinktu atsaku. Pabaigoje sakydamas, kad valo savo širdį, jis dėmesį kreipia į asmeninę sąžinę. Eilėraštyje ramybė dera su patirtos skriaudos pripažinimu: žmogus gali vertinti, kaip pats elgiasi, nors tai, ką patyrė, vis dar skaudu.

Paprastesnę situaciją galėtume įsivaizduoti klasėje. Bendraklasis ant mokinės sąsiuvinio viršelio tyčia parašytų pašaipų užrašą. Supykusi ji norėtų taip pat sugadinti jo sąsiuvinį. Tačiau galėtų atidėti rašiklį ir parodyti savo viršelį mokytojai. Jai padedant mokinė pasakytų, kad nesutinka su savo daikto gadinimu, ir pasiūlytų tartis, kaip užrašą pašalinti ar uždengti. Bendraklasiui tektų išgirsti, kokią žalą padarė ir kaip galėtų ją atitaisyti. Mokinė dar galėtų jausti pyktį, nors jau būtų pasirinkusi nekeršyti. Jos sprendimas nekeršyti nesumažintų padarytos skriaudos svarbos. Priešingai, būtų galima kalbėti apie vieną konkretų poelgį, jo nepaslepiant po abipusiu daiktų gadinimu.

Vadinasi, skriaudos nepadidiname tada, kai ieškome būdo ją įvardyti ir spręsti, patys nekartodami žalojančio veiksmo. Eilėraščio kalbantysis saugo savo sąžinę, o įsivaizduota mokinė galėtų prašyti pagalbos ir žalos atitaisymo. Toks atsakas leistų ginti save ir kartu nepridėti naujos skriaudos.

Rašinys sieja patirtą skausmą su galimybe pasirinkti savo atsaką. Eilėraščio kalbantysis išsako savo laikyseną, o atskirame kasdieniame atvejyje įsivaizduojamas konkretus žalos sprendimas su mokytojos pagalba.

Redagavimo veiksmas. Skirtingai pažymėk skriaudą ir pasirinktą atsaką. Savo sukurtame pavyzdyje parodyk, kaip žmogus galėtų ginti save ir kur ieškotų pagalbos. Kasdienis daikto gadinimas nėra eilėraščio įvykis; lyginama atsako kryptis, neprilyginant skirtingų patirčių masto.

7–8 klasių mokomojo rašinio savitikra. 250–320 žodžių ir keturios pastraipos yra šios užduoties mokymosi modelis.