Užduotis. Pateikite Jono Biliūno apsakymo „Joniukas“ pradžios interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – vaiko jausmai ir aplinkinių žvilgsnis. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Analizuokite pasakojimo perspektyvą, veikėjų kalbą ir jutimines detales.

Šeštų metų Joniukas jau piemuo. Gano jis žąsis. Tiesa, tos žąsys svetimos. Bet Joniukas ir neatmena, kad jo tėvelis būtų kada nors žąsis laikęs. Ir kur tėveliui jos laikyti, jeigu jis gyvena miestely, tokioj sugriuvusioj nedidelėj trobelėj, ir žemės vieną mažą darželį teturi (ir tas, sako, esąs žydo Iršos). O ir tėvelio dabar nebėra. Kur jis yra, Joniukas pagaliau gerai nežino. Tik atmena, kad buvo apsiniaukusi, liūtinga diena, kai tėvelis su maišeliu ant pečių iš namų ėjo. Joniukas kaip tik tą dieną tupėjo susirietęs ant suolo: tai dairėsi bailiai po trobelę, tai žiūrėjo, kaip dideli vandens lašai varvėjo nuo langelių arba vyniodamies tarsi gyvi šliaužė per stiklą žemyn. Seniau tokią dieną Joniukas neiškęsdavo; atsiklaups, būdavo, ant suolo, primygs į šlapią stiklą savo pirštelį ir trina trina: toks dzyravimas jam buvo kaip gražiausia muzika. Bet tuo kartu bijojo: matė, kad visi nusiminę, tyli; tėvelis susirūpinęs avėsi kojas, motutė, mažąjį broliuką ant kelių turėdama, kniukčiodama verkė.

Atmena Joniukas, kad atėjo tada keletas moterų ir dėdė Jokūbas tėvelio išleistų. Visi dūsavo, dejavo, kalbėjo, kad reiksią toli, labai toli keliauti, kad ten galį užmušti, – ir kiekvienas prašė Dievo, kad tik nors gyvas grįžtų.

Nesuprato gerai Joniukas, ką tas visa reiškia, bet ir jo mažą širdelę tarsi replėmis kas krūtinėje suspaudė. O kai tėvelis visiems pradėjo sudie sakyti, kai motutė pradėjo balsu raudoti, Joniukas nušoko nuo suolo, nusitvėrė tėvelį už skverno ir verkė, verkė, visas drebėdamas, net jam gerklytė užkimo: jautė, kad atsitiko baisi, didelė nelaimė...

Tėvelis jį apkabino, pabučiavo galvon ir peržegnojo; paskum užsimetė ant pečių maišelį ir, visų lydimas, išėjo pro duris...

Ir ligi šios dienos nebematė Joniukas savo tėvelio. Niekas jau nebeatneša jam iš miestelio riestainio ar saldumynų nupirkęs. Paliko Joniukas trobelėj su savo motute ir mažuoju broliuku vienas. Bet motutę jis ne taip mylėjo, kaip tėvelį, – labiau jos bijojo. Girdėjo kalbant, kad ta motutė esanti jam netikra; kad jis turėjęs kitą motutę, kuri numirusi ir jį visai dar mažą palikusi. Ką tas reiškia, Joniukas gerai nesuprato, tik matė, kad mažąjį broliuką antroji motutė daug labiau mylėjo, tuo tarpu jį labai dažnai ir skaudžiai baudė, visados barė. Ir Joniukui labai dabar buvo gaila savo tėvelio, bet kur jis yra ir kada pagrįš, apie tai paklausti motutės bijojo. Matydamas motutę turinčią ant savo kelių mažąjį broliuką, ne kartą ir jis norėdavo prieiti taip pat prie jos prisiglausti; jautė, kaip tat gera turėtų būti, bet nedrįso. Ir tik dar tylesnis paliko nekaip pirma. Dažniausiai sėdėjo per dieną ant krosnies, nes lauke buvo šalta, ir dirbo iš šakaliukų kryželius, kaip jį buvo tėvelis išmokęs. O kai motutė pradėdavo ant jo bartis, jis nulįsdavo pačian šakalynės kampelin ir iš tenai žiūrėdavo kaip kačiukas savo didelėm šviesiom akelėm. Tenai tupėdamas matė ateinančias apsilankytų pas motutę moteris, girdėjo, kaip motutė skundėsi, kad nėra ko valgyti, trūksta duonos, ir kalbėjo, kad jį, Joniuką, reiksią leisti piemenautų, jeigu tik kas priimsiąs, nes namie toks tik duoną dykai valgysiąs, o uždirbti negalėsiąs nieko. Moterys lingavo savo galvas, pritardamos motutei, ir pasigailėdamos žiūrėjo šakalynėn. O Joniukui, tų kalbų klausant, drebėjo širdelė krūtinėje ir sausos juodos duonos kąsnelis sustodavo gomury.

Pagaliau vieną dieną prieš Velykas pamatė nuo krosnies Joniukas, kad trobelėn įėjo kažin koks nepažįstamas žmogus, raudonais kailiniais apsivilkęs, ir, pagarbinęs Dievą, paklausė motutės:

– Na, kurgi tamstos piemuo?

Joniuko širdis sudrebėjo, tuos žodžius išgirdus.

Motutė liepė jam lipti iš šakalynės ir pabučiuoti „dėdei“ ranką.

Nepažįstamas dėdė apžiūrėjo Joniuką iš visų pusių, pakraipė galvą ir tarė:

– Ar nebus tik per mažas?

Paskui, prisikimšęs tabokos ir užsidegęs pypkę, pridūrė:

– Na, kai žąsims ganyti, bus geras ir toks. Kiekgi tamsta už jį norėtum?

Joniukas girdėjo, kaip „dėdė“ pradėjo su motute derėtis, kaip motutė prašė nors sykelį bulvių pridėti, matė, kaip tas „dėdė“ padavė motutei popierinį pinigą, ir suprato, kad jam su tuo žmogum reiks važiuoti.

– Na, taisykis, važiuosiva, – tarė „dėdė“. – Nebijok, gerai tave laikysiu: kasdien tris kartus lupsiu, kartą valgyti duosiu.

Taip pasakęs, susijuokė. Bet Joniukui, tuos žodžius girdint, juoktis visai nebebuvo noro. O čia dar motutė prašė to „dėdės“, kad gerai jį prižiūrėtų, negailėtų rykščių, jeigu neklausys ir tinginiaus. Ir Joniukas, nors namie negera buvo ant krosnies tupėti, išvažiavo apsiašarojęs, dar labiau susitraukęs nekaip pirma.

Bet ir naujojoj vietoj Joniukas iš palengvo apsiprato. Teisybė, tetulė buvo pikta, dažnai jį siuntinėdavo, dar dažniau bardavo, o ne kartą ir suduodavo, bet užtatai valgyt čia daugiau gaudavo nekaip namie. Iš pradžios jį pristatė prie mažo vaiko. Bet kai atšilo ir pradėjo skilti žąsiukai, naujas darbas atsirado: reikėjo jie lesinti ir saugoti. Kai visai sušilo, tetulė sudėjo žąsiukus anderion, išnešė pakluonės pievon, parūkė švęstomis žolėmis ir paleido ganytųs. Joniukas juos ganė, lesino ir saugojo nuo varnų. Kai žąsiukai pasiūgėjo, turėjo Joniukas kartu su kitais sodžiaus vaikais laukan juos varytis, – ir kartu ganė. Nors iš pradžios šalta rytais buvo, bet patiko tas darbas Joniukui: buvo ne vienas, krūvoj su kitais lakstė, žaidė.

Iš lauko matos nelabai toli miestelis, kur jo motutė gyvena; aplinkui gano galvijus, kur ne kur pakrūmėmis ilsis arkliai. Visi šitie daiktai Joniukui nežinomi, neregėti. Mato, kaip sodžiaus vaikai joja ant arklių, ir jis labai norėtų jodinėti; mato, kaip važinėja, ir jis norėtų važinėti, nes prie tėvelio nebuvo to mėginęs, patyręs; girdi, kaip sodžiaus jaunimas arba ir piemenys dainas dainuoja, ir jis mėgina sau vienas dainuoti: tokios tos dainos linksmos, malonios. Klausos jų, ir jam taip gera, ramu randas. Dainuoja jis pats, ir jam taip linksma, širdį aukštyn kelia.

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Joniukas“, kn. „Ir rados stebuklas: apsakymai, apysaka, literatūros kritika“, sudarė Vytautas Girdzijauskas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, p.156–159 (pateiktos kopijos PDF158–161); ISBN 978-9986-39-488-4.

Apie ištrauką. Pateikiama apsakymo pradžia. Berniuko istorija tęsiasi ir po šio fragmento. Žodžiais „dėdė“ ir „tetulė“ čia vadinami jį pasamdę svetimi šeimininkai.

Žodžiai. Piemuo – gyvulių ganytojas; sykelis – biralų saikas; anderion – į žąsiukams pernešti naudojamą indą. Dzyravimas čia nusako piršto braukimo per šlapią stiklą garsą. Senesnė konstrukcija „reikėjo jie lesinti“ reiškia „reikėjo juos lesinti“.

Vaiko jausmai ir aplinkinių žvilgsnis

Jonas Biliūnas apsakymo „Joniukas“ pradžioje parodo vaiką, kurio gyvenimą jau tvarko suaugusiųjų sprendimai. Berniukas neteko kasdienio bendravimo su tėvu, bijo motutės ir iškeliauja pas svetimus žmones ganyti žąsų. Pasakotojas priartina skaitytoją prie jo išgyvenimų, pasitelkdamas kūno reakcijas, neišsakytus norus ir aplinkinių kalbą. Ištraukoje ryškėja skaudi neatitiktis: suaugusieji svarsto vaiko naudą bei paklusnumą, o jam pirmiausia reikia artumo ir galimybės nesibaiminti.

Joniukui paskirtas vaidmuo užgožia jo jausmus dar prieš susitikimą su būsimu šeimininku. Pirmas sakinys praneša, kad jis „jau piemuo“: mažo vaiko pristatymas iškart siejamas su darbu. Vėliau pasakotojas atskleidžia tokio gyvenimo aplinkybes. Motutės pasakymas, kad namie berniukas „duoną dykai valgysiąs“, išreiškia jos vertinimą, kylantį skurstančiuose namuose. Skaitytojui kartu parodoma šio vertinimo kaina: klausantis kalbų kąsnelis sustoja gomuryje. Maisto trūkumas paaiškina rūpestį pragyvenimu, tačiau vaiko baimė išlieka savarankiškai svarbi. Motutės besiklausančios moterys kartu pritaria ir gailisi Joniuko. Šios skirtingos reakcijos tame pačiame sakinyje atskleidžia prieštaringą aplinkinių žvilgsnį: gailestis gali lydėti sprendimą, nuo kurio vaikui baisu, taip ir nepakeisdamas jo padėties. Atvykęs žmogus apžiūri berniuką, svarsto jo mažumą ir tinkamumą žąsims ganyti. Replikoje „bus geras ir toks“ girdėti menkinamas susitaikymas su turima darbo jėga. Panaši priskirto vaidmens įtaka ryšiui atskleidžiama Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ šeimos apsilankymo scenoje. Liudą Vasarį tėvai pagarbiai vadina kunigėliu, o jis ilgisi ankstesnio kreipimosi vardu. Jų pasididžiavimas ir meilė susipina su lūkesčiais, kurių sūnus nedrįsta ardyti. Joniuko aplinkoje vyrauja materialinė nauda ir griežtumas, Vasario šeimoje – pagarba būsimam kunigui. Abiem atvejais primestas vaidmuo apsunkina asmenišką bendravimą. Biliūno vaiko virpanti širdis leidžia skaitytojui pamatyti tai, ko suaugusiųjų derybose niekas nepaklausia: kaip jis jaučiasi.

Pasakotojas ypač jautriai perteikia artumo troškimą, kurio Joniukas nepasako motutei. Matydamas ant jos kelių mažąjį broliuką, jis taip pat norėtų prisiglausti, tačiau nedrįsta. Gretinami kito vaiko gaunamas švelnumas ir paties berniuko atsitraukimas. Šakalynėje jis žiūri „kaip kačiukas“: palyginimas išryškina mažumą, pažeidžiamumą ir priklausomybę nuo aplinkinių. Mažybiniai žodžiai priartina jo kūniškai juntamą nerimą, o vis didesnė tyla rodo, kaip bausmės baimė trukdo vaikui prašyti pagalbos. Šatrijos Raganos „Irkos tragedijos“ pradžioje vaiko artumo poreikis atsiveria kitu būdu. Irka laikosi mamytės nurodymo grįžti, bet tuščiuose namuose neranda laukiamo pašnekovo. Jos įsivaizduojamoje žvaigždžių šeimoje tėvai visada drauge, jų neišskiria reikalai. Šis vaizdas leidžia suprasti mergaitės ilgesį iš jos pačios perspektyvos. Joniukas turi gerokai mažiau galimybių savo troškimą išplėtoti žodžiais; jį atskleidžia pasakotojas, rodydamas nedrąsų norą prisiartinti. Ištraukos pabaigoje žaidimas su kitais vaikais ir dainavimas suteikia tikro palengvėjimo. Vis dėlto pasakojimas jau yra įvardijęs naujosios šeimininkės šiurkštumą. Šviesesnė akimirka padeda pajusti, kiek berniukui reiškia draugija, kartu išlaikydama jautrumą jo neapsaugotam gyvenimui.

Taigi „Joniuko“ pradžioje vaiko jausmai atsiveria per atstumą tarp aplinkinių sprendimų ir jo patirties. Darbuotojo vaidmuo, menkinantys pasakymai ir bausmės baimė slopina galimybę pasisakyti, o kūno reakcijos bei artumo troškimas parodo to slopinimo skausmą. Pasakotojo dėmesys mažoms detalėms grąžina berniukui individualumą. Skaitytojas pamato jo ilgesį, išgąstį ir džiaugsmą, kuriems suprasti reikia atidaus žvilgsnio į patį vaiką.

Vaiko jausmai ir aplinkinių žvilgsnis

Vaiko patirtis dažnai susideda iš stiprių įspūdžių, kurių priežasčių jis dar negali paaiškinti. Jono Biliūno apsakymo „Joniukas“ pradžioje pasakotojas būtent taip atveria berniuko pasaulį: atskiriami jo matomi veiksmai, girdimos kalbos ir miglotas jų supratimas. Ypatingą reikšmę įgauna garsai – lietaus žaismas, suaugusiojo juokas, kitų žmonių dainos. Jų kaita leidžia perskaityti Joniuko jausmus ir pastebėti, kaip skirtingai tą pačią aplinką patiria vaikas bei suaugusieji.

Tėvo išėjimo prisiminimas kuriamas iš Joniukui įsimintų jutiminių detalių. Berniukas atmena lietų, susirūpinusį tėvą, verkiančią motutę ir atsisveikinti atėjusius žmones, tačiau nežino, kur dabar yra tėvas. Pasakotojas išsaugo ribą tarp patiriamos netekties ir nesuprantamų jos aplinkybių. Pasakymas, kad jis nesuprato, ką visa tai reiškia, gretinamas su didelės nelaimės jutimu. Supratimo spraga čia neslopina jausmo: vaikas patiria atsiskyrimą visu kūnu, nors nemoka paaiškinti suaugusiųjų baimės priežasčių. Tai sustiprina lango stiklo detalė. Anksčiau piršto braukimas per šlapią paviršių atrodydavo „kaip gražiausia muzika“, o tėvo išėjimo dieną berniukas žaisti bijo. Tas pats daiktas tebėra šalia, bet pasikeitusi namų nuotaika nutildo ankstesnį džiaugsmą. Kartojimas „verkė, verkė“ ir užkimusi gerklytė perteikia išgyvenimo jėgą be išsamaus vaiko paaiškinimo. Kitokį garsų bei nesuprantamos vienatvės ryšį pateikia Antanas Škėma romano „Balta drobulė“ Garšvos vaikystės užrašuose. Laukdamas tėvų veikėjas kuria vaizduotės pasaulius, girdi miestelio garsus ir ieško melodijos. Tėvams grįžus kasdienis triukšmas savaime neužpildo jo vienatvės. Škėmos pasakojime savo vaikystę apmąsto pats Garšva, o Biliūno pasakotojas kalba trečiuoju asmeniu ir laikosi arti mažo berniuko suvokimo. Abiejuose tekstuose garsas padeda išryškinti vidinę būseną. Joniuko nutylusi lango muzika ypač skaudi todėl, kad žaidimo galimybę užgožia nuojauta, kurios jis dar nemoka įvardyti.

Vėliau garsai atskleidžia ir aplinkinių nesusikalbėjimą su vaiku. Būsimasis šeimininkas išvardija mušimą ir menką maitinimą, paskui susijuokia, o berniukas išsigąsta. Pasakotojas sugretina suaugusiojo juoką su vaiko išgąsčiu: tokio pokšto poveikis priklauso nuo klausančiojo padėties. Joniukas keliauja pas nepažįstamą žmogų, tad jo žodžius priima kaip grėsmę. Šioje vietoje berniuko balso beveik negirdėti. Ištraukos pabaigoje padėtis pasikeičia: jis klausosi dainuojančio jaunimo bei piemenų ir mėgina dainuoti pats. Klausymasis pereina į dalyvavimą, o veiksmažodžių „girdi“, „mėgina“, „dainuoja“ seka leidžia sekti atsirandantį pasitikėjimą savo veiksmu. Vanda Juknaitė knygos „Tariamas iš tamsos“ pokalbyje su Elze taip pat parodo, kodėl svarbu išgirsti paties vaiko balsą. Mergaitė aiškina, kad rimtai ją vertinantys žmonės kartais nustemba dėl vaikiško poelgio, ir dėl tokių lūkesčių ji liūdi. Klausimai suteikia vietos šiam prieštaravimui pasakyti. Joniuko pasakojime tokio išklausančio pokalbio trūksta, todėl jo išgyvenimus skaitytojui atveria pasakotojas. Dainavimas tampa savos išraiškos galimybe, nors berniukas tebėra priklausomas nuo šiurkščių šeimininkų. Jo balso atsiradimas pabaigoje saugo patirties įvairumą: išgąstis ir gyvas džiaugsmas priklauso tam pačiam vaikui.

Biliūnas vaiko jausmus atskleidžia leisdamas skaitytojui išgirsti skirtingą garsų reikšmę. Lango muzika siejama su prarastu nerūpestingumu, šeimininko juokas išryškina galios nelygybę, o savas dainavimas suteikia palengvėjimo. Ribotas Joniuko supratimas palieka erdvės pasakotojui perteikti jo jausmus. Tarp girdimo žodžio ir išgyvenamo jausmo atsirandantys skirtumai skatina atidžiau vertinti vaiko tylą bei jo mėginimą prabilti.

Abiejuose variantuose dėstymas grįžta prie Joniuko patirties. Pirmas aiškina aplinkinių vertinimą ir artumo ilgesį, antras – ribotą vaiko suvokimą bei garsų kaitą.

Pirmo varianto Putino kontekstas aiškina priskirto vaidmens poveikį: Vasario šeimoje jis kyla iš pagarbos ir lūkesčių. Šatrijos Raganos Irkos žvaigždžių šeima padeda palyginti vaiko artumo ilgesio raišką. Antro varianto Škėmos kontekstas sieja garsus su vienatve, o Juknaitės pokalbis leidžia įvertinti paties vaiko balso svarbą. Skirtingas veikėjų amžius, padėtis ir pasakojimo forma išlaikomi.

Įžanga suformuluoja pasirinktą skaitymo kryptį; kiekviena dėstymo pastraipa pagrindžia jos dalį detalėmis ir paaiškinimu. Išvadoje sujungiami išanalizuoti ryšiai. Pateikta pradžia baigiasi tikru berniuko džiaugsmu, o visas apsakymas tęsiasi. Tėvo išėjimo priežastis šiame fragmente neįvardyta.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia pateikti maksimumai, pavyzdžiams įverčiai nesuteikti.

Keturių pastraipų sandara ir kontekstų tvarka yra šios bibliotekos mokymosi atramos: pirmoje dėstymo pastraipoje pasitelkiamas A kurso privalomas autorius, antroje – kitas autorius. Oficialūs kriterijai tokios kvotos nenustato. Suskleidžiami nukreipiamieji klausimai skirti pasirenkamai B kurso pagalbai.

Kalbos patikrai perskaityk sakinius apie žinojimą, norą ir veiksmą: ar aišku, ką berniukas patiria, ką tik numano ir ką paaiškini tu?