Užduotis. Pateikite prozos ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų interpretacijos aspektų – rūpestis ir galios ribos. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą interpretacijos aspektą.

Po aprašytųjų peštynių lageryje santykiuose su mumis kažkas pasikeitė. Kažkas nauja dvelktelėjo. Pajutome kažkokią nematomą, neaiškią gerą ranką. Kažkas nematomas ėmė mus globoti. Mum kartais atrodydavo, kad yra susidaręs kažkoks komitetas, kuris mumis rūpinasi. Kai kurie lenkai, jau žymiai vėliau, atvirai pasisakydavo, kad mūsų tarpe yra žmonių, su kuriais gal teks ateityje susidurti visiškai kitokiose aplinkybėse, ir esą visiškai neleistina, kad kokie kvailiai mus lageryje nuniokotų. Kvailybių, esą, jau pakankamai pridarėme praeityje, - dabar metas, esą, būtų ir prablaivėti. Ne laikas, esą, skaičiuoti, kas kam kada kiek bloga buvo padaręs, bet, esą, būtiniausias reikalas, kad vieni kitiem padėtumėm.

Tą pačią dieną po peštynėlių, pavakary, po darbo, stoviniuojame patvoriais susigūžę ir guodžiamės savo nepaguodžiama dalia. Taip baisiai gerti norisi nusivariusiam per visą dieną, bet nėra ko. Apie valgį - ir galvoti nebedrįstame. Vandens iš šulinio negalima gerti, - jis tenai visokiomis bacilomis apkrėstas. Yra krautuvėlėje šiokio tokio mineralinio vandens, bet už jį reikia mokėti. O mes gi - visiški elgetos. Niekas nė cento neturi. Nieko, ničnieko! Ant kūno - purvini skarmalai - ir tie ne savo...

Staiga prie mūsų prieina toksai plačių pečių vyrukas raudonais skruostais, kokių 30 - 35 metų.

Kaminskis jis esąs, - pasisako, - lenkas iš Pamario. Nenusiminkite, sako, lietuviai, - iškentėsite tą velniavą. Blogiausi laikai jau praėjo. Reikia tiktai mokėti gyventi ir lageryje. Niekis, išmoksite. Rūkyti norite? Žinoma, kurgi nenorėsit, kad nieko neturite!

Tuojau padalino vieniem tabokos po žiupsnį, kitiem - po cigaretę vieną kitą... Visus nusivedė į krautuvėlę, kiekvienam po vandens bonką nupirko!

Laisvėje gyvenant, žinoma, negalima nė įsivaizduoti, kokia tai didelė buvo mum dovana! Visų keikiamiem, ujamiem, mušamiem - toks mielas, toks nuoširdus, toks gaivinantis užuojautos žodis - ir tokios gausios vaišės! O pats tasai Kaminskis buvo vargšas vargšiausias! Jis jau trečius metus lageryje plūkė. Jis jau buvo nustojęs šeimos, namų, - viską jam SS vyrai suėdė.

Kaminskis rūpinosi mumis kiek galėdamas visą laiką. Ilgainiui mes ir jam jau galėjome padėti, - gyvenome broliškai.

Vacelį Kozlovskį mūsų atžvilgiu tvarkyti pasiėmė Julius Švarcbartas.

Švarcbartas - Zakopanės kalnų sūnus su atvira svajotojiška siela, giliai jaučiančia širdimi, kaip paprastai būna kalnų gyventojai. Buvęs lenkų karininkas, patekęs į vokiečių nelaisvę, paskui atsidūręs koncentracijos lageryje. Perėjęs žiaurius vargus, dvasioje vis dėlto pasiliko zakopanietis svajotojas. Aukštas, lieknas, raumeningas, juodbruvas, trijų dešimčių trejų metų vyras. Labai šnekus ir sąmojingas. Apsigimęs menininkas.

Jis buvo jau lagerio dailidžių kapas. Pats jis buvo geras, stačiai puikus meisteris menininkas. Garsėjo savo drožinėjimo menu. Dirbo labai dailias dėžutes, ąžuolinius, meniškai drožinėtus ir skaptuotus baldus, ypač - stalus ir spintas. Visa tai buvo privatūs valdžios vyrų užsakymai ir įsakymai. Švarcbartas savo menu garsėjo toli už lagerio sienų. Užsakymai ateidavo iš Berlyno ir kitų Vokietijos centrų.

Prieš dvejus metus Švarcbartas, patekęs į lagerį, turėjo smarkų susikibimą su Vaceliu Kozlovskiu. Vacelis davė Juliui antausį, Julius davė grąžos. Tokiu Juliaus pasielgimu nustebęs, Vacius visu autoritetingumu puolė Julių mušti. Julius parmetė Vacių žemėn ir gerokai jam užpakalį nuakėjo. Nuo to laiko Švarcbartas pasidarė Kozlovskiui didžiausias autoritetas. Vacius Julių gerbė. Vacius Juliaus labai bijojo.

Mums patekus Kozlovskio žinion, Julius tuoj pasišaukė Vacių pas save. - Juliaus dirbtuvės buvo kitoje siauro kiemo pusėje, - iš jo langų buvo matyti, ką Vacius su savo vergais išdarinėja.

Pasišaukė Julius Vacių ir sako jam trumpai ir aiškiai:

- Vaciau, va, šitų lietuvių savo purvinom rankom kad man neliestum! Kad man nedrįstum! Supranti!

- Žinau, klausau, - mykia Vacius, žvairakiuodamas į kampą.

- Su darbais jų nekankink. Galėsi - sriubos jiem pridėk, - moko Julius Vacių, išleisdamas pro duris.

Ir tikrai, - nuo Vaciaus labai daug bloga mes nepatyrėm. Vacius, Juliaus bijodamas, vengė mus atvirai mušti.

Kartais, būdavo, jau Vaciaus žandai persisuka, akys žaibuoja, gerklė penkiom gyvatėm šnypščia, pagalys rankoje virpa, - Vacius visas įsiutęs žygiuoja į mus, stovinčius kieme palei tvorą. Bet tuo tarpu stalių dirbtuvės lange pasirodo Švarcbarto veidas.

- Atsimink, Vaciau, - ramiai prataria Julius.

- Žinau, žinau, rupūže, - sugriežia dantimis Vacius ir savo vėzdu ima tvatyti kitus kalinius, jokio smūgio iš niekur nesitikėjusius.

Kai baisiai norisi mušti, ar ne vis tiek, ką muši?

Vaciaus netikėtai užkluptieji gaudavo dvigubai didesnę porciją, negu mum buvo skirta, - toks jau buvo energijos klaidakeliu nukreipimo dėsnis.

Kas be ko, kartais ir mus Vacelis apiplumpindavo, - kai Julius negalėdavo matyti.

Lagerio viršininko padėjėjas kartą pusiau juokais sako Švarcbartui:

- Gi lietuviai atvažiavo, kodėl nesipešat?

- Mes jau praeityje per daug prisipešėm, užtat ir sėdime dabar čionai visi, - atrėžė kuo ramiausiai Julius Švarcbartas.

Švarcbarto atsakyme apibrėžtoji išmintis buvo savaime aiški lygiai lenkų, lygiai ir lietuvių inteligentijai. Ji toliau ir grindė mūsų tarpusavio santykius. Lenkų tarpe turėjome geriausių, nuoširdžiausių draugų, kuriais nelaimės atveju pilnai galėjome pasitikėti. Šitoks pasitikėjimas siejas su daugeliu kitų aukštesnės prigimties jausmų ir išgyvenimų. Ne vienam iš mūsų jie, lenkai draugai, yra labai daug, labai realiai padėję. Mane patį stačiai nuo alkanos mirties išgelbėjo.

Šaltinis: Balys Sruoga, „Dievų miškas“, XVII skyrius „Lietuvių–lenkų reikalas“; vartotojo pateikta Antologija.lt skaitmeninė kopija, leidimo metai ir spaudos pagrindas nenurodyti, PDF p. 28–29.

Prieš šį fragmentą skyriuje pasakojama, kaip vieni lenkų kaliniai užpuolė lietuvį, o kiti lenkų kaliniai jį apgynė. Kaminskis ir Julius Švarcbartas – skirtingi žmonės. Kapas – kalinys, paskirtas vadovauti kitų kalinių darbo grupei. Tai paaiškinimai mokymuisi, pateikti už originalo citatos ribų.

Pagalba, kuri nepašalina prievartos

Padėti kitam lengviau įsivaizduoti tuomet, kai pats turi saugumo ir laisvės. Balio Sruogos „Dievų miško“ ištraukoje rūpestis atsiranda ten, kur šių atramų beveik nėra. Lagerio kaliniai vieni kitiems tampa ir pagalbos šaltiniu, ir prievartos vykdytojais. Kaminskio dovana bei Juliaus Švarcbarto užtarimas parodo skirtingas galimybes veikti. Pasakotojas atskleidžia jų gyvybinę reikšmę, tačiau neleidžia užmiršti, kad atskiro žmogaus apsauga dar nepašalina kitus niokojančios galios.

Kaminskio pagalbos prasmę pirmiausia atveria jos stokojančiųjų savijauta. Pasakotojo daugiskaita sujungia ištroškusius, prie tvoros susigūžusius žmones, o šūksnis „Nieko, ničnieko!“ sustiprina visiško neturėjimo įspūdį. Vanduo egzistuoja, tačiau be pinigų lieka nepasiekiamas. Todėl Kaminskio nupirktas butelis vertinamas ne pagal įprastą daikto kainą. Jis patvirtina, kad ujamas žmogus dar gali sulaukti palankaus žvilgsnio ir konkretaus veiksmo. Pakartotas apibūdinimas „vargšas vargšiausias“ panaikina patogų paaiškinimą, esą dalijasi tik perteklių turintis geradarys. Kaminskis pats netekęs namų ir šeimos, tačiau kito nelaimę pastebi. Panašiai poelgis tikrina žmogaus vertę Jurgio Savickio novelėje „Vagis“. Vaikas mato tėvo žiauriai mušamą surištą žmogų ir nebegali priimti savaime suprantamo tėvo gerumo. Abu kūriniai verčia žiūrėti, ką žmogus daro su jam prieinamu pranašumu. Kaminskis jį naudoja dalytis, o Savickio šeimininkas baudžia jau bejėgį. Pradžioje minimas būsimų susitikimų kitokiomis aplinkybėmis motyvas vis dėlto neleidžia visos globos aiškinti vien tyru nesavanaudiškumu. Pasakotojas užsimena ir apie pragmatišką būsimų santykių vertinimą, tačiau Kaminskio rūpestį pagrindžia tuo, ką šis iš tiesų padaro dabar. Sruogos pasakotojo dėkingumas dėl to neatrodo vien jausmingas nukrypimas nuo lagerio tikrovės. Jis pagrįstas tiksliai parodytu pagalbos veiksmu ir vėlesniu abipusiškumu: kadaise gavę paramą kaliniai ilgainiui padeda pačiam Kaminskiui.

Juliaus apsauga remiasi kitokia galia, todėl jos ribos gerokai aštresnės. Dailidžių kapas turi padėtį ir fizinės jėgos sukurtą autoritetą: Kozlovskis jau patyrė jo fizinį pranašumą. Meistro gebėjimai vertinami net už lagerio sienų, bet jam duodami užsakymai kartu vadinami įsakymais. Šis žodžių sugretinimas primena, kad palankesnė vieta dar nėra laisvė. Užtardamas kitus Julius veikia iš sistemos vidaus, pats tebebūdamas nuo jos priklausomas. Trumpi Juliaus įsakymai ir dirbtuvės lange pasirodantis veidas leidžia sulaikyti atvirą puolimą prieš lietuvius. Ramaus priminimo ir gyvatėmis šnypščiančios Kozlovskio gerklės priešprieša išryškina, kieno tuo metu klausoma. Tačiau rėksmingas smurtautojas nepasikeičia: smūgius gauna kiti, netikėtai užklupti kaliniai. Tariamai dėsningą energijos persiskirstymą nusakanti ironija atskleidžia siaubingą apsaugos kainą. Kitokį pranašumo panaudojimą rodo Kazio Binkio „Atžalyno“ Tijūnas: jis pasiūlo Petrui mokytis kartu dar prieš netikėtai surandant piniginę. Mokytojo turimas išmanymas tampa konkrečia parama, nereikalaujančia nuskriausti kito mokinio. Sruogos vaizduojamoje sistemoje tokia pagalbos nepriklausomybė daug sunkiau pasiekiama. Net saugomi žmonės mušami tada, kai Julius nemato. Pasakotojo klausimas, ar trokštančiam mušti nesvarbu ką mušti, neperša abejingumo kaip taisyklės skaitytojui. Jis nuplėšia smurto pateisinimus ir parodo, kad apsaugoti pasirinktus žmones dar nereiškia nugalėti pačią prievartą.

Taigi rūpestis ištraukoje atsiskleidžia per skirtingą turimos galios panaudojimą. Kaminskio dovana kuria abipusį ryšį, o Juliaus autoritetas suteikia tik dalinę apsaugą. Konkreti stoka, trumpi paliepimai ir karti ironija leidžia matyti pagalbos vertę kartu su jos ribomis. Žmoniškumas čia išlieka veiklus, tačiau nevaizduojamas kaip stebuklingas visų lagerio prieštaravimų panaikinimas.

Žmogus anapus jam paskirto vaidmens

Prievartos aplinkoje žmogaus gyvenimą ima apibrėžti jam paskirta vieta: kas įsakinėja, kas dirba ir kas turi pakelti smūgį. Balio Sruogos „Dievų miško“ ištraukoje ši tvarka vis dėlto neaprėpia visų santykių. Kalinių tarpusavio pagalba išauga iš susitikimo, atminties ir sugebėjimo atpažinti kito padėtį. Rūpestis leidžia peržengti žmogų žeminančio vaidmens ribą, nors negali paprastai išardyti ją palaikančios galios. Šią įtampą atskleidžia pasakotojo žvilgsnio kaita ir skirtingos dviejų pagalbininkų laikysenos.

Iš pradžių pasakotojas jaučia globą dar negalėdamas tiksliai nurodyti jos šaltinio. Kartojamas „kažkas“ ir spėjimas apie „kažkokį komitetą“ perteikia netikėtą saugumo užuominą, bet nepatvirtina organizacijos įsteigimo. Vėliau neaiški gera ranka įgyja konkretų veidą: prisistato Kaminskis, padalija rūkalų, nuperka vandens. Didelis šios dovanos svoris atsiskleidžia greta jo paties netekčių. Ištroškusių žmonių akimis svarbu ne pagalbininko oficialus vaidmuo, o tai, kad jis atsigręžia į juos. Žmogaus ir jam skirtos funkcijos skirtumą kitaip rodo Antanas Škėma „Baltos drobulės“ epizode prieš Garšvos darbo pamainą. Veidrodžiuose matomas žmogus pavadinamas numeriu, o pirštinės uždengia senelės žiedą. Viešbučio tvarka reikalauja funkcijos, bet vidinės asociacijos saugo platesnę jo istoriją. Sruogos veikėjai gyvena nepalyginti žiauresnėje sistemoje, tačiau pasakojimas irgi priešinasi žmogaus sutraukimui į paskirtą vietą. Kaminskis nėra vien nuskriaustas kalinys ar išteklių dalytojas. Gavimo sceną lydi pasakotojo pastaba, kad laisvėje jos reikšmę sunku įsivaizduoti. Taip skaitytojui parodoma vertinimo atstumo problema: įprastai mažas pirkinys kitomis sąlygomis pakeičia visą dienos patyrimą. Dėkingumo stiprumą paaiškina ne perdėjimas dėl grožio, o radikaliai pasikeitęs gyvenimas. Vėlesnis sakinys „gyvenome broliškai“ parodo santykį, kuriame pagalbos gavėjas gali pats padėti. Žmonės vėl tampa vienas kitam atsakingais dalyviais, užuot likę vien amžinu geradariu ir amžinu prašytoju.

Vis dėlto kitą žmogų saugantis autoritetas lieka įsipainiojęs į lagerio santykius. Julius pristatomas kaip svajotojas ir menininkas, tačiau jo drožinėjimo užsakymai kartu yra valdžios vyrų įsakymai. Talentui paliekama vietos sistemoje, kuri žmogų verčia tarnauti svetimam patogumui. Švarcbartas sugeba šį ribotą pranašumą panaudoti lietuviams užstoti. Jo „Atsimink, Vaciau“ veikia todėl, kad Kozlovskis bijo, o ne todėl, kad staiga ima gerbti kalinius. Kiti patiria dar skaudesnius smūgius; matomas išgelbėjimas iš vienos perspektyvos pasirodo nelaimė iš kitos. Dėmesio kitam ir negalėjimo aprėpti visos jo patirties įtampą galima gretinti su Broniaus Radzevičiaus „Motinos apsilankymu“. Atvežtas maistas ir kartojamas raginimas valgyti rodo rūpestį, tačiau nenuryjamas kąsnis palieka neišsakytą sūnaus skausmą. Nei ten, nei Sruogos ištraukoje pagalbos poelgis savaime nesutvarko viso santykio. Baigiamasis Juliaus atsakymas apie ankstesnes lenkų ir lietuvių peštynes vis dėlto atveria platesnę galimybę. Praeities skriaudų skaičiavimą keičia pasitikėjimas, išgyventas konkrečiuose santykiuose. Juliaus atsakyme vartojama daugiskaita neleidžia vien kaltinti kitų: sakydamas, kad per daug prisipešė, jis įtraukia ir savąją pusę. Lagerio viršininko padėjėjo provokacija praranda laukiamą poveikį, nes praeities konfliktui nebesuteikiama teisė nulemti dabartinį poelgį. Pasakotojo dėkingumas draugams išlaiko šią galimybę, tačiau nepanaikina anksčiau parodytų jos prieštaravimų.

Vadinasi, rūpestis ištraukoje grąžina žmogui daugiau reikšmės, negu suteikia lagerio vaidmenys. Spėjimą apie nematomą globą pakeičia konkretus susitikimas, o vienpusę dovaną pratęsia abipusiškumas. Kartu Juliaus autoriteto veikimas atskleidžia jėga palaikomos apsaugos ribą. Pasakotojas leidžia patirti tikrą pagalbos šilumą, išsaugodamas žvilgsnį į tuos, kuriems ta pati tvarka tebekelia skausmą.

Dvi rūpesčio formos. Kaminskis atsako į kūnišką stoką ir kuria abipusį ryšį. Julius panaudoja įtaką apriboti matomą smurtą prieš pasirinktą grupę. Pagalbos vertė nepanaikina jos aplinkos prieštaravimų.

Variantų kryptys. Pirmas nagrinėja pagalbos konkretumą ir pasirinktinės apsaugos kainą. Antras aiškina, kaip rūpestis peržengia žmogui paskirtą vaidmenį, bet lieka priklausomas nuo galios tvarkos. Abiejų variantų abi dėstymo pastraipos analizuoja šį Sruogos fragmentą.

Palyginimai. Savickio vaiko žvilgsnis tikrina jėgos naudojimą; Binkio Tijūno mokymosi pagalbos pasiūlymas parodo kitokį pranašumo panaudojimą. Škėmos veikėjo vaidmuo neaprėpia viso asmens, o Radzevičiaus rūpestis palieka neišsakytą skausmą. Skirtingos aplinkybės nepaverčiamos tapačiomis.

Šaltinio ir užduoties skirtis. Pateiktas vientisas 752 žodžių fragmentas iš atskirai patikrintos skaitmeninės knygos, ne 462 žodžių egzamino atranka. Aspektas, variantai ir B klausimai sukurti mokymuisi; tai nėra oficiali išplėsto šaltinio VBE užduotis.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos ir pirmos dėstymo pastraipos ryšys su privalomu A kurso autoriumi čia yra bibliotekos mokymo principai, ne papildomi NŠA kriterijai. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Keturi papildomi nukreipiamieji klausimai naujai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.