Užduotis. Pateikite Žemaitės komedijos „Trys mylimos“ II veiksmo VI scenos interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – rūpesčio kalba ir pasirinkimo laisvė. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Aptarkite klausimų, įsakymų, pažadų ir remarkų ryšį.

SCENA VI.

Liudvikas (vienas): Šia tau šunie devintinės... Pinigus Kozeriui sukimšusi, plika brukasi man ant senatvės... O! O! Bene aš kvailis listi kaip i maišą?...

Domicėlė (iėjusi tyliai): Ar dar nemiegti?

Liudvikas (puldamas prie jos): Kur čia miegosi rupinuos ir rupinuos apie tave, tu mano mažalėlė! Išėlo motyna, išėlo Petronė ant manęs, o sykiu ant tavęs...

Domicėlė: Teisybė, toks išėlims Petronės, užmušti ir užmušti tuve... laimė dar kad tas tas Kozeris pasipainiojo... bet ir praverstu tau suduoti... tikt man gailu... mane myli ir Petronę sykiu vilioji, išsireiškė jau tavo melagystės...

Liudvikas (nusitvėręs sau už čiupros): Dėl tavęs Domicėlyte! Dėl tavęs! žyle, pelėda verčiaus, jai melavau, dėl tavęs (liudnai) dar mat išmetinėji, širdi grauži mano ir be to sugėlusi rupesniais apie tave.... ar aš nematau kaip jos tavim nusivarsto?... nėkina... žodžiais šaudo... aš girdėdams netveruos apmaudais... turiu tave gelbėti, kol tebėra laikas... be manęs kaip matau pražusi...

Domicėlė: Sėskivos pasikalbėti... (sėdasi greta).

Liudvikas: Ar sutiko Petronė su Kozeriu?

Domicėlė: Turbut sutiks... Muma duoda du šimtu.

Liudvikas: Ar matai kokia Petronė gudri? Susiims visus pinigus... išsiveš visą kraiti, o kur tu dingsi plika?... Motyna gal brakšt, nutekėti... O tau kas klius?... Aš matau tavo nelaimę .. širdis man gelia, gailu man tavęs...

Domicėlė (verkšlendama): Ką padarysi!.. Neturiu kam užsistoti arba kam pagelbėti...

Liudvikas: Jei tu manęs klausysi, aš tave, pagelbėsiu.. šiaip ar taip aš tave imsiu, ko čia belaukti, imu tuojau... ištrauksiu tave iš čia...

Domicėlė (liudnai): Neleis mama, neleis! ką mačys...

Liudvikas: Kiek aš jau dėl tavęs nukentėjau, bet ir toliau kentėsiu... o tave turiu gauti... nebent tu manęs nemyli, jei dabar neklausysi.

Domicėlė: Kaip nemyliu?... Argi kuomet neklausiau tavęs? Bepigu neklausiti kas gerą nori padaryti.

Liudvikas: Gerai, dabar matau jog, esi išmintinga... taigi klausykis, kaip mudu padarysiva? Nuėjusi tuojau i klėti, suraišiok i ryšius geriausius drabužius, plonesnes drobes, patalynes ir išmėtyk už klėties; aš pasikinkysiu arklius ir išvešiu tave ir tavo kraiti, prie savo matušės... tuojau duodame užsakus, keliame veselę tokią –kad trėnksmas mušis i dangu... tik reikia tau ir pinigus pasiimti...

Domicėlė (abejotinai): Kažino ar pavyks? Pinigai skrynioje o raktas mamos kišenėje... sunku dagauti... Nebent tu kaip patartumei?..

Liudvikas (patylėjęs): Pagalvok, gerai, kaip norint išgausi raktą, išmislyk koki reikalą i skrynią, išsiimk pinigus... nakti ir iškursiva.

Domicėlė (nustebusi): Teip greitai?!

Liudvikas: Žinoma, reikia skubėti... arba paduok man pinigus, pas mane kaip i vandeni... jei negalėsiva nakti išsirengti, galėsiva ... ir dieną... tuomet mylėsivos, mylėsivos begalo, begalo! (apsikabina Domicėlę).

Domicėlė (rupesningai): Bėda apvokti mamą, apvogti Petronę... be pinigu nė Kozeris neims... Nebent nevisus teimsiu...

Liudvikas (šokasi): Kaip tai nevisus?!... Aš tau noriu gerą padaryti, tu neišmanai... neverk po laiko nėks tavęs nebegailėsis... Kozeris suglemš visus pinigus, tau nelaikys, nė toks kvailis; ant galo... kaip sau nori.

Domicėlė (verkdama): Nepyk Liudvelyti, nepyk! Ką tik liepsi tą darysiu... tik man parupo ta nepažistama kelionė... Kad bent syki bučiau mačiusi tavo matušę, arba ten nors buvusi...

Liudvikas (imdamas už rankos): Nesirupink mano mažalėle! bus viskas geriausia... parvažiuosi kaip tik i savo namus... Pas mus viskas kaip tik pas jus... toks kiemelis, tokia pat troba, toks pat prieangys, duris, klembariai, slenkščiai Kaip tik jusu... Kur tik eisi, kaip tik namie... nebijok nors nakti tropysi i trobą; matušėlė mano nusidžiaugs sulaukusi martelės .. (patylėjęs) tik mano mažalėlė pasirupink kaip norint raktą... Drabužius patalynės susikraustyk... Aš tuo tarpu eisiu i vidu kaip nėką neišmanąs... o kaip visi suguls, mudu papukšt!

Domicėlė (liudnai): Bepigu Petronei... Kozeris čiapat, jo gyvenimas žinomas... o mane kažikur išviliosi... dar-gi liepi apvokti.

Liudvikas (šokasi): Kantrybės man su tavim truksta... (susizgrybęs meiliai) par tiek laiko žinai kaip aš tave myliu... o mylėdamas ar-gi galiu tau koki nesmagumą padaryti? Pamatysi kaip ir tu pasidžiaugsi.... jeigu drabužiu daug negalėsi, pinigus, tik pinigus visus..- gana neverk.. nes aš supyksiu... netęskis, einam...

Domicėlė: No no Liudvel, tik nepyk...einu tad jau...gal ir bus gerai... (išeina).

Šaltinis: Žemaitė, „Tris mylimos. Komedija trijuose aktuose“. Išleista su pagelba So. Bostono Darbininkiškos Kuopos. South Boston, Mass.: Spauda K. W. Gedemino, 258 Broadway, 1907. LNB ePaveldas egzempliorius C1B0002995172, 56 skaitmeniniai puslapiai; pjesė baigiasi p. 53..

Veikėjai ir situacija. Domicėlė jau žino, kad Liudvikas viliojo ir jos seserį Petronėlę. Prieš šią sceną kalbėta apie Petronėlės santuoką su Kozeriu ir motinos žadamą kraitį. VI scenoje Liudvikas tik siūlo išvykimo planą: kelionė ar vestuvės joje dar neįvyksta. Išlaikyta 1907 m. leidimo rašyba; Motyna yra Kyverienė, Domicėlės motina. Pažeistas p.32 žodžio „myliu“ spaudas perskaitytas pagal sakinio kontekstą.

Rūpesčio kalba ir pasirinkimo laisvė

Žemaitės komedijos „Trys mylimos“ antro veiksmo VI scenoje tariamas rūpestis tampa būdu valdyti kitą žmogų. Liudvikas įkalbinėja Domicėlę išvykti, išsinešti geriausius daiktus ir paimti pinigus. Jo kalba žada apsaugą nuo šeimos, tačiau vis stiprėjantys reikalavimai siaurina merginos galimybę abejoti. Monologo, dialogo ir remarkų ryšys atskleidžia, kaip gelbėtojo vaidmeniu galima pridengti savanaudišką sumanymą.

Scenos pradžioje Liudvikas piktinasi motinos ketinimu skirti pinigų Kozeriui ir ją pačią vadina „plika“. Išgirdusiam šį monologą žiūrovui vėlesnė užuojauta Domicėlei skamba dviprasmiškai. Mergina jau priekaištauja jam viliojus ir Petronę, tačiau Liudvikas kartoja, kad tai daręs dėl jos. Pakartotas kreipinys ir šūksnis turi užgožti išsakytą kaltinimą. Toliau jis apibūdina Domicėlę kaip visų skriaudžiamą, be jo galinčią pražūti. Įprasta paguoda virsta mėginimu tapti vieninteliu žmogumi, išmanančiu jos padėtį. Balio Sruogos „Dievų miško“ XVII skyriuje rūpesčio patikimumas tikrinamas kitokioje, kraštutinės prievartos aplinkoje. Kaminskis padrąsina lietuvius ir iškart nuperka vandens, o Švarcbartas naudojasi savo autoritetu mėgindamas juos apsaugoti. Jo įsikišimas ribotas: Vacius puola kitus kalinius arba muša lietuvius jam nematant. Pasakojimas rodo ir tikrą pagalbą, ir jos galimybių ribas. Šis skirtumas išryškina Liudviko kalbos užmojį. Jis žada visišką išgelbėjimą ir reikalauja visiško pasikliovimo, nors monologas jau atskleidė jo rūpestį pinigais. Domicėlės tikrą nesaugumą jis panaudoja savo reikalingumui padidinti. Mergina prašo atsisėsti ir pasikalbėti, tačiau jos siūlomas abipusis pokalbis greitai virsta nurodymais. Liudvikas pats nustato grėsmės dydį, išeitį ir laiką, kada reikia veikti. Jo pasakojime kitų žmonių ketinimai tampa aiškūs be jų dalyvavimo, o Domicėlei paliekama tik juo pasitikėti. Monologas leidžia suprasti, kodėl šis vienintelio gelbėtojo vaidmuo patogus pačiam Liudvikui.

Įkalbinėjimo kaina ryškėja tada, kai Domicėlė pradeda klausinėti apie išvykimą. Liudvikas liepia suraišioti drabužius, paimti pinigus ir skubėti. Mergina pati įvardija moralinę kliūtį: jai sunku apvogti motiną ir seserį. Jos siūlymas paimti mažiau išprovokuoja staigų pašnekovo pyktį. Remarka „šokasi“ leidžia pamatyti kūno reakciją, kurią švelnūs kreipiniai buvo pridengę. Vėliau Liudvikas paima jos ranką, vardija tariamai pažįstamą būsimo namo aplinką ir vėl grįžta prie visų pinigų. Domicėlės klausimai negauna patikrinamų atsakymų. Kazio Binkio „Atžalyno“ pabaigos pokalbyje Petras susiduria su Keraitienės tariamai švelniu raginimu galvoti apie ateitį ir grįžti į globėjų namus. Jis dėkoja, bet aiškiai pasilieka pas Žiogą ir siūlo kitokį atsilyginimą. Ši scena padeda įvertinti Domicėlės padėtį: ji irgi supranta, kas kelia abejonių, tačiau jos nepritarimą Liudvikas vis mėgina paversti meilės stoka arba neišmanymu. Baigiamasis jos prašymas nepykti ir nedrąsus spėjimas, kad gal bus gerai, skiriasi nuo tvirto Petro atsisakymo. Domicėlės sutikimas užbaigia sceną išlaikydamas ankstesnes abejones. Išvykimas ir vestuvės dar tik planuojami. Merginos klausimas apie nepažįstamą vietą išlieka neatsakytas, o jos sutikimą lydintis žodis „gal“ išsaugo abejonę. Tai svarbus skirtumas tarp garsiai išreikšto paklusimo ir pasitikėjimo, kurio dialogas neleidžia laikyti galutinai įtvirtintu.

Taigi šioje scenoje tariama globa atpažįstama iš nuolat augančios jos kainos. Liudviko žodžiai telkia pasitikėjimą jo asmeniu, o remarkos atveria nekantrumą ir pyktį sulaukus prieštaravimo. Domicėlės abejonės parodo išliekančią pastangą vertinti savo pasirinkimą. Jos nusileidimas leidžia pamatyti spaudimo veikimą, todėl ištraukos pabaiga išlaiko įtampą tarp žadamo saugumo ir vis mažėjančios sprendimo laisvės.

Rūpesčio kalba ir pasirinkimo laisvė

Komedijos „Trys mylimos“ VI scenoje susiduria dvi kalbėjimo laikysenos. Domicėlė klausia, abejoja ir primena konkrečias kliūtis, o Liudvikas siūlo viską išsprendžiančio žmogaus vaidmenį. Dialogas rodo, kaip iš pažiūros raminanti kalba gali uždaryti erdvę savarankiškam sprendimui. Žemaitė šį procesą atskleidžia per klausimų ir įsakymų santykį, kartojamus pažadus bei kūno judesiais išryškėjantį nekantrumą.

Liudviko užtikrintumas nuo pradžių priklauso nuo to, su kuo jis kalba. Vienas likęs samdinys piktinasi prarandama pinigų galimybe, o pasirodžius Domicėlei skubiai puola jos link ir tvirtina besirūpinąs jos likimu. Šių replikų gretinimas atveria skirtingas išorinio elgesio ir vidinio siekio puses. Jis teigia pažįstąs grėsmę geriau už pačią merginą: motina ištekės, sesuo išsiveš kraitį, Domicėlė liks be nieko. Veikėjos ateitis pavaizduojama kaip jo jau žinomas faktas, nors scenoje ji dar neįvyko. Antano Škėmos „Baltos drobulės“ keltuvininko epizode taip pat skiriasi viešai matomas žmogus ir jo vidinė kalba. Numeris bei pirštinės apriboja Garšvos savitumą aptarnavimo vaidmeniu, o mintys grįžta prie šeimos ir kilmės. Tai nėra jo asmeninio melavimo įrodymas. Tokia pasakojimo sandara leidžia skaitytojui suprasti, kiek žmogaus lieka nematoma iš šalies. Žemaitė kitą žvilgsnį suteikia pradiniu Liudviko monologu: išgirstas skaičiavimas pakeičia tolesnių jo globos pareiškimų reikšmę. Domicėlė monologo negirdi ir klausimus užduoda remdamasi tuo, ką jau patyrė. Jos priekaištas dėl apgaulės nepanaikina ankstesnio artumo, kuriuo Liudvikas vėl naudojasi. Žiūrovas kiekvieną naują užtikrinimą tuo tarpu vertina pagal išgirstą samdinio tikslą. Skirtingas žinojimas suteikia toms pačioms replikoms skirtingą reikšmę.

Domicėlės abejonės dialoge yra konkrečios. Ji žino, kur laikomas raktas, supranta, kad pinigai priklauso šeimai, ir nėra mačiusi Liudviko motinos namų. Jis ramina ją tvirtindamas, kad jo motinos namai atrodo taip pat kaip jos pačios. Kiemo, durų ir slenksčių vardijimas mėgina nežinomą vietą paversti sava. Tačiau joks patyrimas šio panašumo nepatvirtina. Kai mergina vėl primena kelionės neaiškumą, Liudvikas pašoka, paskui susigriebia ir grįžta prie meilios kalbos. Remarka leidžia pastebėti, kad švelnumas čia palaikomas pastangomis. Vytauto Mačernio tryliktajame „Rudens sonetų“ eilėraštyje nežinojimas išsakomas atvirai: kartojami klausimai kam, kodėl ir kaip nesustabdo žmogaus pastangos gyventi ir ieškoti. Vėlesnis tiesos spindulių vaizdas siejamas su ieškančiuoju, patyrusiu abejonės naktis. Toks santykis su nežinojimu išryškina Žemaitės veikėjų dialogo įtampą. Domicėlė bando tikrinti savo būsimą pasirinkimą, o pašnekovas jos dvejonę paverčia kliūtimi, kurią reikia kuo greičiau pašalinti. Jo tvirtinimas, kad mylėdamas negalėtų sukelti nemalonumo, žada daugiau, negu gali paliudyti matomi veiksmai. Pažadų gausa nepadidina merginos žinojimo, tik skatina ją liautis klausinėjus. Baigiamojoje replikoje lieka nerimas, pridengtas prašymu nepykti. Pabaigos raginimas skubėti ir kartojamas reikalavimas paimti visus pinigus grąžina sceną prie pirmosios Liudviko replikos. Planas tampa konkretesnis, bet jo nauda pačiam Liudvikui nesikeičia. Ši uždara kompozicija suteikia paskutiniam tariamos meilės pažadui ypač ryškią ironiją.

Ši ištrauka leidžia suprasti pasirinkimo laisvę per pačią pokalbio eigą. Domicėlės klausimai parodo mėginimą suvokti aplinkybes ir savo atsakomybę, o Liudviko garantijos atitraukia ją nuo šių svarstymų. Monologas ir remarkos suteikia žiūrovui atramų spręsti apie tokio tikrumo priežastis. Rūpesčio kalba čia tampa įtaigi tiek, kiek užgožia abejonę, tačiau jos pažadėtas saugumas taip ir lieka nepatikrintas.

Scenoje tariamas išgelbėjimas pamažu įgauna vis daugiau sąlygų. Žiūrovas nuo pradžios žino Liudviko piniginį interesą, o Domicėlė remiasi jau pastebėta apgaule ir konkrečiomis būsimo pasirinkimo kliūtimis. Meilūs kreipiniai kaitaliojami su įsakymais bei pykčiu. Galima nagrinėti gelbėtojo vaidmenį, abejonės slopinimą arba nepatikrintą tikrumą, kuriuo užpildoma nežinoma ateitis.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Čia pateiktų variantų apimtis atitinka A kurso minimumą; nukreipiamieji klausimai yra pasirenkama pagalba B kursui.