Užduotis. Pateikite Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ ištraukos interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – praradimo skausmas ir gyva atmintis. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Aptarkite kalbančiojo santykį su kraštovaizdžiu, laiko kaitą ir vaizdų kūrimą.

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
Kas jūsų grožei senobinei tiki?
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
Kai balto miško lapeliai šlamėjo
Ir senos pušys siūravo, braškėjo?
Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,
Katrų čilbančių teip ramu klausytis?
Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?
Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?
Visa prapuolę; tik ant lauko pliko
Kelios pušelės apykraivės liko!..
Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą
Kepina saulė nenaudingą plotą,
In kurį žiūrint teip neramu regis:
Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,
Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė,
Lyg kokio raisto apsvilus kimsynė!..

Miškan, būdavo, eini - tai net akį veria;
Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!
Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!
Minkštučiukai samanų patalai ištiesti
Galvą in save traukia ir liula užliesti.
Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia,
Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia.
Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškai grybų
Terp medžių marguliuoja iš savų sodybų.
Voveruškų leikelės kur ne kur pro plyšį
Iš po samanų marškos sarmatlyvai kyši.
Čia paliepių torielkos po mišką išklotos,
Čia kiauliabudės pūpso lyg pievos kimsotos,
Čia po eglėm šeimynom sudygę ruduokės,
Čia pušyne iš gruodo išauga žaliuokės,
Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę, -
Linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi.
Čia kazlėkai pakrūmėm ant piemenų tako
Tartum kupkeliai kniūpšti, kaip Mickevčius sako.
Čia nemunės iš kelmo, lepšiai terp alksnyno,
Čia šalpjonai terp stuobrių dygsta iš skiedryno,
Čia musmirės raupuotos, veršakiai gleivėti,
Čia grybai ir šungrybiai vardais nežymėti.
Anei jų žmonės renka, anei žvėrys graužia,
Jėg bėgdami par mišką galvijai išlaužia,
Arba patys savaimi suglebę supūsta, -
Iš jų trąšos želmenim aplinkom išplūsta.
Ė iš visų viršesnis auga baravykas,
Valig dainuškos žodžių - „grybų pulkaunykas“
Platus, storas, paspūtęs, lyg tartum užklotas
Ant kieto, drūto koto bliūdas palivotas.
Greit auga, ilgai esti giminių visokių:
Paąžuolių, raudonikių ir kitų kitokių.

Žali ėgliai kaip kvietkai po dirvonus keri;
Terpu jų kiškiai guli, kropkos vaikus peri.
Krūmai, žole barzdoti, kraštais mišką riečia,
Ir linijos parėjos skersai mišką šviečia.
Alksniai, lepšių sodyba, palaukėm sužėlę,
Šakom kekes riešučių lazdynai iškėlę
Atokaitoj brendina. Ė karklai po slėnį
Terp liulančių paversmių pamėgo pavėnę.
Putinai krauju varva, serbentai po Šlavę
Ir paliūnėm kur ne kur prieglaudą sau gavę.
Baltasai miškas kalnais, kaip tik padaboji:
Čia berželiai kaip meldai Pašlavį apstoję,
Čia visais lapais dreba epušės nusgandę;
Kožnoj klaiką nekantrios žalktyčios atrandi.
Čia ąžuolai ir uosiai prie eglėm sustojo,
Lyg tartum čia žalktienė patį apraudojo,
Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo,
Ir su vaikais iš savo motiniško sūdo
Medžian gailysta virto - pati egle tapo,
Jaunučiukus aptaisė vaikus rūbais lapo.
Ieva, gluosna ir blendis, grūšia, obelėlė;
Savo seserį skundžia liekna sedulėlė.
Vinkšnos, šaltekšniai, liepai ir nesuskaityti
Kitokių medžių skyriai terp jų išsklaistyti.
Juos tiktai miške augę žmonės tepažįsta,
Daktarai ir žiniuonys, ką po miškus klysta;
Jų lapais, jų žievelėm arba šaknia kieta
Nuo ligų ir padarų gydžia visą svietą.
Ė mum, prastiem žmonelėm, tik žiūrėt patogu,
Kai juos dengia Apveizda žalių lapų stogu;
Kai kožna burbuolytė išsprogsta, suskyla,
Kai žiedų varške šakos obelų pražyla,
Kai pervasar žaliuoja tamsaus šilo šone,
Kai rudeniop lapeliai geltoni, raudoni
Tartum krauju Marčiupio pakalnes aptraukia
Ir kai pliki stabarai pavasario laukia.
Ė pušelės! pušelės tos nesurokuotos!
Tankios, aukštos ir lieknos, viršūnės kvietkuotos,
Ir vasarą, ir žiemą kaip rūtos žaliuoja,
Liemuo liemenį plaka, kaip nendrės siūruoja.
Už pusvarsčio nesmato - toksai tankumynas!
Nors nei laužais, nei šiekštom nežugriuvęs, grynas;
Nei šakelės nudžiūvę, nežupynę vietos,
Pušys aukštos ir lygios, tartum nugenėtos.

Šaltinis: Antanas Baranauskas, „Anykščių šilelis“, Antologija.lt skaitmeninis tekstas; I dalies pradžia, 100 eilučių.

Žodžiai ir užuominos. Dūšia – siela; ažu – už; terp – tarp; sarmatlyvai – droviai; torielkos – lėkštės; pulkaunykas – pulkininkas; sūdas – teismas, sprendimas; Apveizda – Dievo apvaizda; nesurokuotos – nesuskaičiuojamos. Žalktienė ir medžiais virtę jos vaikai primena pasaką „Eglė žalčių karalienė“. Grybų vaizdo nuoroda į Mickevičių įvardyta pačiame tekste.

Pateikta vientisa ilgos poemos pradžios ištrauka, ne visas kūrinys. Eilutės ir šio leidimo žodžių formos išlaikytos; „grybų pulkaunykas“ kabutės sutvarkytos į lietuviškas. Vėlesnėje poemos dalyje pasakojama miško istorija; jos įvykių nereikia priskirti šios ištraukos dabarties vaizdui.

Prisiminimu atgaivinamas miškas

Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ pradžioje miško grožis iškyla jau po jo praradimo. Kalbantysis regi kelmuotą kraštovaizdį, tačiau atmintis jį vėl pripildo gyvybės. Šis perėjimas leidžia pajusti ir buvusio pasaulio pilnatvę, ir dabarties skausmą. Ištraukoje prisiminimas kuriamas klausimų virtine, laiko pakeitimu bei jutiminiais vaizdais. Atkuriamas miškas pasirodo kaip žmogui artima erdvė, kurios sunaikinimas paliečia patį jo gebėjimą jaustis pasaulyje ramiai ir saugiai.

Praradimą pirmiausia atskleidžia kalbančiojo kreipimasis į nuniokotą vietą. Kartojamas klausimas „Kur“ grąžina prie dingusių paukščių, žvėrių, ūžimo ir buvusios puikybės. Klausimais nesitikima gauti atsakymo: jie parodo, kiek daug pažįstamų dalykų jau nebėra. Mažybiniai paukščių ir gyvūnų pavadinimai suteikia šiai netekčiai švelnumo. Gaila konkrečios gyvybės, kuri kadaise užpildė mišką. Tuomet vaizdas sutraukiamas iki kelių likusių pušelių ir saulės kepinamo ploto. Palyginimas „Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs“ leidžia miško netektį suvokti kaip sugriautos žmogaus buveinės vaizdą. Panašią dabarties ir praeities įtampą kuria Maironio „Trakų pilis“, kur nykstantis statinys primena buvusią didybę ir skaudina į jį žvelgiantį žmogų. Baranausko ištraukoje rūmo vaizdas perkeliamas gamtai: miškas vertinamas kaip kažkas sava, vertinga ir gyvenama. Vis dėlto toliau kalbančiojo žvilgsnis pasikeičia. Žodis „būdavo“ atveria kartotinės praeities laiką, ir tuščia vieta atmintyje vėl sužaliuoja. Todėl kontrastas kuriamas visa vaizdavimo eiga. Skaitytojas pirmiausia susiduria su praradimu ir tik tada patiria tai, ko netekta. Prisiminimo grožis kartu sustiprina pradžios klausimų skaudumą: atskleidžiama, kodėl likęs plikas plotas negali būti laikomas tiesiog kitokiu peizažu.

Atminties miškas tampa artimas per žmogaus kūną ir jo kasdienės aplinkos vaizdus. Lygiagrečiai išdėstomi žiūrėjimas, uostymas, klausymas ir jutimas, o visus juos sujungia išgyvenimas, kad miškas „širdį glosto, griaudžia“. Gausus augalų vardijimas leidžia pajusti skirtumus, kurių neaprėptų bendras žalumos pavadinimas. Samanos primena patalus, grybai gyvena sodybose, ruduokės dygsta „šeimynom“. Taip miško erdvė įgyja žmogui pažįstamus artumo ir bendrabūvio ženklus. Šį ryšį padeda suprasti Vinco Krėvės „Skerdžiuje“ vaizduojamas Lapino prisirišimas prie liepos. Senoliui medis yra jo dienas lydinti gyva vieta, todėl Grainio sprendimas jį nukirsti paliečia kur kas daugiau negu medienos kiekį. Baranausko ištraukoje panašų artumą sukuria pats kalbėjimas: gamtos pavadinimai ir buities palyginimai tarsi apgyvendina prisimenamą erdvę. Reikšminga, kad minimi net žmonių nerenkami ir žvėrių neėdami grybai. Suyrantys jie pamaitina želmenis, todėl lieka bendro gyvybės vyksmo dalimi. Miško pilnatvė aprėpia ir tai, kas tiesiogiai žmogui nenaudinga. Vaizdų gausa atskleidžia pasaulį, kuriame kalbantysis jaučiasi savas, o prisiminimas išsaugo jo išgyventą santykį su šia vieta. Džiugūs epitetai ir sušukimas, skirtas pušelėms, parodo emocinį prisiminimo intensyvumą. Kalbantysis trumpam pasineria į atgaivintą pasaulį, todėl liūdesys ir gėrėjimasis ištraukoje išlieka susiję.

Taigi ištraukoje praradimo skausmas ir prisiminimo gyvybė vienas kitą sustiprina. Pradžios klausimai įvardija dingusį pasaulį, sugriautos buveinės palyginimai suteikia netekčiai žmogišką mastą, o jutimų bei artimų vaizdų gausa leidžia tą pasaulį patirti. Miškas atmintyje atgyja, tačiau dabarties kelmai dėl to neišnyksta. Būtent ši įtampa paaiškina kalbančiojo nerimą: prisimenama vieta tebesaugo artumą, kurio tikrovėje jau stinga.

Miškas, kuriame kalba atpažįsta savą pasaulį

Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ ištraukoje gamtos prisiminimą saugo kalba. Pliką kraštovaizdį išvydęs kalbantysis sugrąžina augalų vardus, pažįstamus palyginimus ir pasakojimus. Todėl miškas atgyja kaip kultūrinės patirties vieta. Jo artumą liudija gebėjimas atskirti gyvybės pavidalus ir juose atpažinti bendruomenei svarbias reikšmes. Ištrauka leidžia suprasti, kad sunaikinto miško netektis apima ir žmogaus santykį su savu žodynu, išmoktąja vaizduote bei iš kartos į kartą perduodamu pažinimu.

Miško savitumas atsiskleidžia per vardijimą, kuris primena lėtą žvilgsnio judėjimą pažįstamoje vietoje. Kartojamas „Čia“ vis nukreipia dėmesį į kitą grybų rūšį ar augimo vietą. Skaitytojas vedamas pro egles, pušyną ir alksnyną, o panašiai atrodanti žaluma susiskaido į daugybę konkrečių pavidalų. Kalbančiajam pakanka žodžių šiems skirtumams parodyti. Jis atpažįsta ir spalvą, ir formą, ir išsidėstymą. Palyginimai su lėkštėmis, marška bei užklotu gamtos reginį susieja su namuose pažįstamais daiktais, todėl vardijimas skamba kaip artimo pasaulio atkūrimas. Dainoje baravykui suteikiamas „grybų pulkaunykas“ vardas, o grybų vaizdui pasitelkiamas ir Mickevičiaus paminėjimas. Mišką padeda regėti skirtingi kultūros balsai. Kalbos ir bendruomenės ryšį savo „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ iškelia Mikalojus Daukša: gimtoji kalba jam svarbi tam, kad žmonės suprastų ir išlaikytų juos jungiantį pasaulį. Baranausko tekstas leidžia šį ryšį patirti konkrečiai. Skirtingi vardai išsaugo atidų žvilgsnį ir gebėjimą juo pasidalyti. Sunaikintą vietą įmanoma prisiminti turiningai todėl, kad ji tebėra kalbančiojo kalboje. Kiekvienas pavadinimas suteikia atminčiai atskirą atramą, o jų gausa parodo, kokio turtingo pasaulio pradžioje pasigendama. Mickevičiaus paminėjimas taip pat rodo, kad savas pasaulis atpažįstamas per bendravimą su kita kūryba. Vietos artumas gali stiprėti ją lyginant, ieškant panašaus vaizdo ir jį savaip pratęsiant.

Kultūrinė atmintis dar ryškiau atsiveria medžių vaizdavime. Epušės dreba tarsi išsigandusios, o tarp ąžuolų, uosių ir eglių kalbantysis atpažįsta žalčio žmonos bei jos vaikų istoriją. „Žalktienė“ primena pasakos motiną, kurios kančia ir sprendimas susiejami su virsmu medžiais. Vaikus ji aprengia „rūbais lapo“, todėl augmenija įgauna ir šeimos, ir gedulo reikšmių. Šis pasakojimas nėra pateikiamas kaip botaninė medžių kilmė. Jis parodo, kaip pažįstamą kraštovaizdį perskaito žmonių vaizduotė. Netekusi augalijos vieta drauge praranda gyvus tokių istorijų ženklus. Toliau kalbantysis pamini miške augusius žmones, gydytojus ir žiniuonius, gebančius atpažinti medžius bei jų dalis. Greta šio išmanymo lieka ir „prastiem žmonelėm“ atviras grožio patyrimas. Taip ištrauka sujungia skirtingus pažinimo būdus: tikslų skyrimą, pasakos atmintį ir paprastą žavėjimąsi. Metų laikų kaita dar praplečia vaizdą. Išsprogstantys pumpurai, žiedai, rudens spalvos ir pavasario laukiantys stabarai leidžia mišką aprėpti kaip nuolat atsinaujinantį pasaulį. Kalbančiojo atmintis išlaiko šį ritmą net tada, kai regima dabartis jo neberodo. Todėl medžių vardai bei pasakos užuomina išplečia miško netektį iki bendros žmonių patirties praradimo.

Taigi Baranausko ištraukoje kalba tampa vietos atminties saugotoja. Vardijimas sugrąžina miško įvairovę, buities palyginimai priartina jį prie žmogaus namų, o pasakos vaizdai primena bendrą kultūrinę patirtį. Pradžioje pamatytas nuniokojimas dėl šio atkūrimo pasirodo dar skaudesnis. Dingsta aplinka, kurioje buvo galima tuos vardus, istorijas ir jutimus išgyventi kartu. Poemos balsas išsaugo jų ryšį ir leidžia skaitytojui suvokti, ko netenkama kartu su mišku.

Abu variantai aiškina pateiktą poemos pradžią. Pirmame sekama dabarties ir prisiminimo sandūra, antrame tiriama, kaip vietą išsaugo vardai bei kultūriniai vaizdai.

Konteksto paskirtis. Maironio griuvėsių vaizdas padeda nusakyti praradimo patirtį, Krėvės Lapino ryšys su liepa – miško artumą. Daukšos kalbos samprata paaiškina vardų išsaugojimo reikšmę. Kontekstas turi grąžinti prie konkretaus Baranausko vaizdo.

Tikslumas. Atminties miškas nėra dabartinis ataugęs miškas. Vėlesnio kučmeistro veiksmų šioje ištraukoje nėra. Pasakos užuomina nėra pažodinis teiginys, kad visi medžiai kilę iš žmonių. Apie žiniuonius kalbama kaip apie teksto pasaulio išmanymą; tai nėra šiuolaikinė gydymo rekomendacija. Visa poema skiria išgyventi padėjusį miško naudojimą, vėlesnį švaistymą ir prievartinį naikinimą.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia pateikti A kurso apimtį atitinkantys mokomieji pavyzdžiai; B klausimai yra pagalba, ne visiems privalomas planas.