Užduotis. Interpretuok pateiktą Granausko apysakos fragmentą. Vienas galimas aspektas – paveikslo sukelto išgyvenimo ir prisiminimo ryšys. Gali pasirinkti kitą tekstu pagrįstą aspektą. Mokomajame keturių pastraipų rašinyje parašyk bent 450 žodžių, abu dėstymus grįsk konkrečia šio fragmento analize.

Sekmadienį pas mane užėjo kaimynas. Rankoje laikė plokščią keturkampį daiktą, kryžmai perrištą špagatu.

– Vaikščiojau po Senamiestį, nusipirkau paveikslą.

– Parodoj?

– Ne, ten prie tos geležinės tvoros.

– Prie cerkvės?

– Nu.

– Ten nebūna gerų paveikslų, vienos teplionės.

– Bet šitame kažkas yra, tik nesuprantu kas. Gal tu suprasi?

– Baisus iš manęs supratėjas...

– Vis tiek pažvelk.

Nebuvo tas paveikslas koks didelis, gal 40x60 centimetrų, nutapytas statmenai, labiau panašus į natiurmortą. Ir kažkodėl dar be rėmų. Nežinojau, kur padėti, kad geriau kristų šviesa. Laikydamas rankose prisikišau jį vos ne prie nosies, bet niekur nebuvo dailininko parašo. Pastačiau ant kėdės, pasukiojau vienaip, kitaip, pats atsisėdau priešais, o kaimynas jau sėdėjo ant sofos. Iš ten jis nieko negalėjo matyti, bet jam ir nereikėjo, buvo prisižiūrėjęs prieš pirkdamas.

Jutau, kad širdis pradeda plakti dažnyn. Juk aš jį jau kartą mačiau! Aš jį mačiau lygiai prieš trisdešimt trejus metus Kaune, kai jis dar nebuvo nutapytas!..

Rodos, nieko tokio jame ir nebuvo: dalis rudos stalo plokštumos, ant kurios guli senas aprūdijęs skustuvas ir dailininko paletė, dar lango rėmas, o tuoj pat už stiklo – purvinas, apšiukšlintas skardis su besikalančios pirmos žolės žalumėle, dar negalinčia uždengti nei to skardžio purvo, nei šiukšlių, išlindusių iš po žiemos sniego. Ir ryški, rėkianti numestos apelsino žievės spalva. Pačiu pakraščiu ten, aukštai, matyt, eina koks takas ar šaligatvis, vaikšto žmonės, stovi namai, auga medžiai, matosi gyvenimas. Bet jis nebetilpo į paveikslą. O virš skardžio – nei dangaus, nei debesies, nei oro. Skardis taip arti ir toks status, kad, rodos, neatlaikys savo purvino negražumo, tuoj sugarmės į vidų kartu su lango stiklais, šiukšlėm ir žemėm.

Vieną sekundę man pasirodė, kad matau po tuo paveikslu ant kėdės numestą balto popieriaus stačiakampį. Mašinėle didžiosiom raidėm išspausdinti du žodžiai: TAPYTOJO MIRTIS, nors puikiai žinojau, kad pats tapytojas tebėra gyvas. Ten tik jo paletė, kurią aš mačiau prieš trisdešimt trejus metus, ten tik tas pats skardis, tos pačios šiukšlės ir purvas, ir ta numesta apelsino žievė... Bet visa tai aš mačiau skirtingose vietose, kaip jie susirinko paveiksle? Kaip įgavo visai kitą prasmę – tą, kuri buvo užrašyta man pasivaidenusio balto popieriaus stačiakampyje?

Pasisukau į savo kaimyną:

– Kaip atrodė tas žmogus, iš kurio pirkai šitą paveikslą?

– Apie keturiasdešimt penkerių, paakiai paburkę, rankos dreba...

– O kodėl tu nusipirkai kaip tik šitą?

– Pats nežinau. Ilgiau įsižiūrėjęs gal suprasiu.

Ne, tai ne R. tapyta. Jeigu jis pats būtų tapęs – matytųsi net apdulkėjęs iš lauko lango stiklas. O gal jis ir nutapė? Jokioj parodoj niekada nemačiau, bet galėjo pats kam parduoti, paskui kažkas nukopijavo, ir šitą nevykusią kopiją mano kaimynas nusipirko iš ano girtuoklėlio.

– Čia ne originalas, – pasakiau. – Kopija. Kiek sumokėjai?

– Kiek prašė – penkiasdešimt litų. O kas yra? Ko tu į jį taip keistai žiūri?

– Matai... Toks paveikslas gal ir yra...

– Kaip nebus, jeigu sakai – kopija?

– Bet gal ir nėra. Pats nieko nesuprantu. Jis galėjo būti, jis turėjo būti, bet... Bet gal niekada ir nebuvo. Tik pati jo dvasia kažkaip išliko, jeigu jis buvo sunaikintas...

– Tai kaip galima nukopijuoti paveikslo dvasią?

– Jame ir nėra jokios dvasios. Paveikslas yra, dvasios nėra... Keista... Ji kažkur sklando. Bet čia tikrai ne er ranka.

– Kokio er?

– Tokio dailininko iš Kauno. Tu jo negali pažinoti.

– Tai kaip jo paveikslo dvasia iš Kauno persikėlė į Vilnių?

– Ir jis pats jau seniai Vilniuje. O dvasia niekur nepersikėlė, ji liko paveiksle.

– Juk gali paskambinti ir paklausti: tapė jis tokį ar ne?

– Neskambinsiu. Telefonu nieko apie tai nepaklausi. Pamanys, kad girtas.

– Ir aš pamanyčiau, jeigu manęs apie visokias dvasias klausinėtų, – šyptelėjo kaimynas. – E!.. – staiga numojo ranka. – Nedideli pinigai! Tegul kabo!

Ir išėjo nešinas. Ir dar patenkintas. Nusipirko tikrai nebrangiai. O aš likau sėdėti. Žiūrėjau į anos kėdės atkaltę, pasuktą lango pusėn.

Ruda stalo plokštuma, tą rudumą aš gerai atsimenu. Ant jos – paletė su maišytų dažų skrituliais. Šitokią paletę turėjo tiktai R., pats buvo pasidaręs gal iš plono lentgalio, gal iš faneros gabalo, aš per tuos dažus tada gerai neįžiūrėjau, tik mintyse nusistebėjau, kad net aštrių kampų nė kiek nesuapvalino.

Skustuvas. Senas, atlenkiamas, pajuodęs. Gelsva kaulinė rankena. Vienoj pusėj tas kaulas įstrižai įskilęs. Ar gali būti pasauly du seni skustuvai, kurių rankenos lygiai taip pat įskilusios? Ir ant viršutinės kniedės žalia dažų dėmelė, likusi nuo nykščio?

Skardis. Status skardis tuoj pat už murzino neaukšto lango. Purvinas, šiukšlinas, su pagalvės dydžio dar neištirpusio sniego lopinėliu, kurio vidury – ta klykianti, rėkianti oranžinė apelsino žievė.

Pojūtis grėsmingos, suspaustos erdvės, iš kurios niekur ir niekada neišsiverši. Trūksta oro, pradedi dusti. Plačiai pražiotos burnos įspūdis. Toje žiojymėje jau melsvėja liežuvis.

Ir kada šita purvina, šiukšlina žemė staiga atsistoja piestu prieš akis uždengdama visą dangų? Prieš pat užgęstant sąmonei? Ir kada tai galėjo būti? Tik prieš trisdešimt trejus metus. Kaune. Tuščiame, apleistame Pažaislio vienuolyne. Ir prie pat Žaliakalnio skardžio. Tik paveiksle visa tai sutapyta į viena. Menas nekreipia dėmesio nei į vietą, nei į laiką. Taip jau yra: menui – galima, menininkui – ne. Jeigu būtų atvirkščiai... Bet atvirkščiai nebūna.

Šaltinis: Romualdas Granauskas, „Skustuvas ir paletė“, kn. „Šunys danguje: apysakos“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 109–114. ISBN 9986-39-392-2.

Špagatas – stora pakavimo virvelė. Natiurmortas – paveikslas, kuriame vaizduojami daiktai. Paletė – dailininko lentelė dažams maišyti. „Er“ – tekste raidės R. tarimas, ne atskleista dailininko pavardė. Kaimyno sumokėti litai priklauso vaizduojamam laikui.

Paveikslas tarp atpažinimo ir abejonės

Paveikslą galima apžiūrėti iš arti, suskaičiuoti jo daiktus ir vis tiek nesuprasti, kodėl jis jaudina. Romualdo Granausko apysakos „Skustuvas ir paletė“ pradžioje kaimyno pirkinys tampa būtent tokia mįsle. Iš pažiūros paprastas natiurmortas išjudina pasakotojo atmintį, tačiau nesuteikia tvirto atsakymo nei apie autorystę, nei apie originalą. Kūrinio poveikį išryškina besikeičianti kalba: nuo užtikrinto vertinimo pereinama prie abejonės, o tikroviški daiktai įgyja jiems neįprastą galią.

Pradinis pokalbis rodo, kaip sunkiai bendras vertinimo žodynas aprėpia individualų išgyvenimą. Pasakotojas iš anksto nuvertina prie tvoros parduodamus paveikslus, bet save ironiškai vadina menku supratėju. Apžiūrėjęs pirkinį jis jau kalba tvirtai, pavadina jį kopija, nors netrukus leidžia suabejoti paties originalo buvimu. Šį svyravimą parengia aprašymas. Po žodžių „Rodos, nieko tokio“ vardijami skustuvas, paletė, langas ir apšiukšlintas skardis. Tačiau daiktų atpažinimas nepaaiškina įspūdžio: erdvėje nelieka oro, o už paveikslo krašto numanomas gyvenimas į jį nebetelpa. Meninė atranka paverčia pažįstamą aplinką slegiančia visuma. Apie raiškos paskirtį ginčijamasi ir Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“, kai Auksė klausia Vasarį, kam skirtos jo poetinės priemonės. Jos kritika ir asmeninis artumas prisideda prie kitokios jo poezijos atsiradimo. Vis dėlto Auksės paprastumo siekis nėra vienintelis Granausko scenos matas. Čia atpažįstami daiktai jau paprasti, o jų sukurtas santykis lieka sunkiai paaiškinamas. Tai paaiškina ir kasdienių pašnekovų nesusikalbėjimą. Kaimynas klausia apie konkretų pirkinį, o pasakotojas atsako kalba, kurioje vaizdas jau atskirtas nuo daikto. Vienas ieško suprantamo paaiškinimo, kitas bando nusakyti potyrį, dar neturintį aiškių ribų. Skaitytojas mato abu bandymus, todėl neturi rinktis vieno neklystančio vertintojo. Tokią skirtį sustiprina be parašo likęs paveikslas: pasakotojas ieško rankos, bet kartu susiduria su prasme, kurios vien parašas nepatvirtintų.

Prasmės atsiradimą pasakojimas parodo ir per netikėtą tariamo užrašo vaizdą. Baltas lapas su žodžiais „TAPYTOJO MIRTIS“ pasakotojui tik pasirodo; jis aiškiai žino, kad tapytojas gyvas. Vadinasi, užrašas perteikia išgyvenimo kryptį, o ne praneša įvykusį faktą. Jį lydi klausimai, kaip skirtingose vietose regėti daiktai susirinko viename kūrinyje. Įsivaizduojamas pavadinimas leidžia pajusti jų ryšį, tačiau neužbaigia aiškinimo. Panašų santykį tarp išgyvenimo ir sukurto jo pavidalo svarsto Jono Aisčio „Prologas“. Kalbantysis pirmiausia kviečia knygoje įžiūrėti jo regėtą pasaulį, vėliau kreipiasi į skaitytoją ir primena sceną. Teatro motyvas jausmo nepaverčia nereikšmingu: jis keičia lūkestį, kad eilėraštis tiesiog atvers tikro žmogaus gyvenimo aplinkybes. Granausko pasakotojo regėjimas taip pat įgyja savarankišką formą. Jis išsaugo realių daiktų bruožus, bet juos jungia ir apgaubia mirties nuojauta. Kartojami abejonės žodžiai „galėjo“, „turėjo“ neleidžia šios formos sutapatinti su nustatyta paveikslo istorija. Skaitytojui paliekamas tarpas tarp stipraus įspūdžio ir nepakankamo žinojimo. Būtent tame tarpe pokalbis apie paveikslo dvasią tampa prasmingas.

Taigi apysakos pradžia meno galią atskleidžia per bandymą ją nusakyti. Atpažintos smulkmenos virsta slegiančia erdve, o tikrumo siekiantys teiginiai vis atsiremia į klausimus. Prisiminimas čia nėra paruoštas paaiškinimas: jis suteikia paveikslui asmeninę reikšmę ir kartu apsunkina ramų sprendimą. Kūrinio dvasia lieka vardas tam poveikiui, kurį pasakotojas patiria aiškiau, negu sugeba pagrįsti jo kilmę.

Daiktai, saugantys praeities erdvę

Kai kurių daiktų bruožai atmintyje išlieka tiksliau negu juos supusios aplinkybės. Juos vėl pamačius dabartis trumpam prisipildo praeities, nors pati praeitis negrįžta. Granausko „Skustuvo ir paletės“ pradžioje šį susitikimą sukelia kaimyno atneštas paveikslas. Pasakotojui svarbu ne vien tai, kas nutapyta: jis atpažįsta savą santykį su tais daiktais. Pasakojimo ritmas ir vis siaurėjantis žvilgsnis leidžia stebėti, kaip išorinis vaizdas tampa vidine prisiminimo erdve.

Prisiminimas pirmiausia pasirodo kaip kūno reakcija. Pasakotojas jaučia dažnėjantį širdies plakimą, tada trumpais šūksniais tvirtina paveikslą anksčiau matęs, nors jis dar nebuvo nutapytas. Ši iš pirmo žvilgsnio neįmanoma mintis vėliau patikslinama: daiktai buvo regėti skirtingose vietose. Dabarties akimirką ir trisdešimt trejų metų atstumą sujungia pažįstamų formų atpažinimas. Aprašymo pradžioje dar matoma visa kompozicija, paskui dėmesį vis atkakliau traukia jos uždarumas. Gyvenimas numanomas virš skardžio, tačiau į paveikslą nepatenka, o dangaus nebuvimas tampa oro trūkumu. Šitaip prisiminimas atsiveria su baime, ne vien su maloniu artumo jausmu. Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ pradžioje dabartinis kelmynas taip pat matomas per prarastos visumos atmintį. Klausimai apie išnykusį mišką pereina į prisimenamą jutimų gausą. Poemos balsas išsaugo tai, ko neberanda aplinkoje; eilėmis sukurtas miškas nepanaikina jo sunykimo. Granausko pasakotojas panašiai regi daugiau, negu tuo metu yra prieš akis. Vis dėlto jo prisiminimas suspaustas daiktuose, o ne plačioje gyvos gamtos panoramoje. Abu tekstai leidžia dabartinį vaizdą skaityti kaip santykį su tuo, kas buvo.

Kaimynui išėjus su paveikslu, pasakotojo žvilgsnis pasilieka ties tuščia kėde. Pats vaizdo daiktas jau išneštas, tačiau jo pažadintas matymas tęsiasi. Prasideda atskiros pastraipos: stalo plokštuma, skustuvas, skardis. Toks išskaidymas primena atidų tikrinimą, kai vienas bruožas iššaukia kitą. Paletės kampai, rankenos įskilimas ir žalia dažų dėmelė svarbūs dėl ypatingo pažįstamumo. Klausimas apie du vienodai įskilusius skustuvus pabrėžia norą laikyti daiktą atminties patvirtinimu. Tačiau klausimas dar nėra autorystės įrodymas. Pasakotojas ne tik išvardija matytą aplinką, bet ir įsiterpia į pasakojimą savo klausimu. Dėl to aprašymas tampa pokalbiu su savimi: detalės atpažįstamos labai tiksliai, o jų pažadinta ankstesnės patirties visuma tebelieka sunkiai nusakoma. Kėdės tuštuma šį neatitikimą dar sustiprina. Asmeninės smulkmenos keičia matymą ir Jono Biliūno „Ubago“ pasakotojui. Prisiminęs Sabaliūno dalytą medų bei jo rankų glostymą, jis mato prieš save ne vien vargingą praeivį, bet savo vaikystėje patirtą dosnumą. Ta atmintis sukelia atsakomybės jausmą; duona suteikia ribotą pagalbą, tačiau neatkuria senolio namų. Granausko fragmente prisiminimo paskirtis kitokia, estetinė ir asmeninė, bet jo veikimas panašus: dabartinis daiktas atveria ankstesnį ryšį, kurio pašalinis stebėtojas nemato. Todėl kaimyno pasitenkinimas pirkiniu ir pasakotojo susijaudinimas gali būti skirtingi, nė vieno iš jų nepaverčiant visos tiesos savininku.

Paveikslo galia šiame fragmente išlieka ir jam dingus iš kambario. Atminties tikslumą kuria daiktų bruožai, trumpėjančios pastraipos ir dabartį su praeitimi jungiantys klausimai. Jie negrąžina anuometinės aplinkos, tačiau leidžia pajusti, kodėl ji pasakotojui svarbi. Prisiminimas pasirodo ir kaip artimas atpažinimas, ir kaip uždara, grėsminga erdvė. Todėl paveikslo vertė jam pranoksta tai, ką galėtų pasakyti vien jo išorinis aprašymas.

Paveikslo „dvasia“ lieka ginčijamas meninio poveikio apibūdinimas. Atpažinimo tikslumas savaime nepatvirtina nei dailininko parašo, nei originalo istorijos. Abu interpretacijos variantai grįžta prie Granausko pasakotojo kalbos.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kursui reikia bent 450 žodžių, B kursui – 400. Lentelė nurodo maksimumus, modeliams balai nesuteikti.

Keturių pastraipų sandara, pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius ir antro dėstymo kitas autorius yra šios bibliotekos mokymosi atramos. Nacionaliniai kriterijai tokios pastraipų kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami, skirti tik B kursui.