Užduotis. Interpretuok pateiktą romano II skyrių. Vienas galimas aspektas – mitinio pasaulio ir istorijos ironijos ryšys. Gali pasirinkti kitą tekstu pagrįstą aspektą. Mokomajame keturių pastraipų rašinyje parašyk bent 450 žodžių; abu dėstymus grįsk konkrečia pirminio teksto analize.

Isos slėnis ypatingas tuo, jog čia yra daug velnių, daugiau negu bet kur kitur. Galbūt sutrūniję gluosniai, malūnai, pakrančių brūzgynai labai tinka būtybėms, kurios pasirodo žmonėms tik tada, kai pačios to nori. Mačiusieji sako, jog velnias yra nedidelis, devynmečio vaikiščio ūgio, dėvi žalią frakelį, krakmolytą nėrinių krūtinę; plaukai supinti į kaselę, mūvi baltomis kojinėmis ir aukštakulniais bateliais – jais stengiasi paslėpti kanopas, kurių gėdinasi. Bet šiuos pasakojimus derėtų vertinti atsargiai. Labai galimas daiktas, kad velniai, žinodami apie prietaringą žmonių stebėjimąsi vokiečiais – prekybos, išradimų ir mokslo vyrais, stengiasi išrodyti kuo rimtesni, rengiasi kaip Imanuelis Kantas iš Karaliaučiaus. Ne veltui kitas piktosios dvasios pavadinimas, paplitęs prie Isos – „vokietukas“ – rodo, kad velnias yra progreso šalininkas. Vis dėlto sunku patikėti, kad jie taip rengtųsi kasdien. Antai mėgstamiausia kipšų pramoga – šokiai jaujose, tuščiose pašiūrėse, kur mina linus, daržinėse, stovinčiose atokiau nuo trobesių: kaipgi jie su frakais galėtų dūkti, kelti dulkių ir spalių tumulus, pamiršę savo padorią išvaizdą? Ir jei jiems jau suteiktas tam tikras nemirtingumas, kodėl jie būtinai turėtų vilkėti tik aštuonioliktojo amžiaus apdarus?

Iš tikrųjų nežinia, kiek jie gali kaitalioti savo pavidalą. Kai mergina švento Andriaus išvakarėse uždega dvi žvakeles ir žiūri į veidrodį, ji gali išvysti ateitį: veidą vyriškio, su kuriuo bus sujungtas jos gyvenimas; o kartais – mirties veidą. Ar čia velnias taip persirenginėja, ar veikia kitos magiškos jėgos? O kaip atskirti būtybes, kurios šičia atsirado su krikščionybe, nuo anų, senųjų čiabuvių – nuo girių laumės, kuri sukeičia lopšiuose vaikus, arba nuo mažyčių žmogiukų, nakčia išlendančių iš savo rūmų, paslėptų po šeivamedžio šaknimis? Ar velniai ir tie kiti visokie padarai tarp savęs kaip nors susišneka? O gal tiesiog gyvena vieni greta kitų – panašiai kaip kėkštai, žvirbliai ir varnos? Ir kurgi ta šalis, kurion slepiasi ir pirmieji, ir antrieji, kada arimus trempia tankų vikšrai, kada paupy rausia sau negilias kapo duobes tie, kurie bus sušaudyti, o per kraują ir ašaras, su Istorijos aureole, atžygiuoja pramonė? Ar galima įsivaizduoti kokį Seimą urvuose, Žemės gelmėse, kur taip karšta nuo degančio skysto planetos branduolio? Seimą, kuriame šimtai tūkstančių mažų velniūkščių, apsivilkusių frakais, rimtai ir liūdnai klausosi oratorių, atstovaujančių pragaro centro komitetui? Štai kalbėtojai skelbia: kad būtų įvykdytos užduotys, reikia liautis lakstyti ir išdykauti po miškus bei pievas, nes šiuo laikotarpiu reikalingos kitokios priemonės, o aukštos kvalifikacijos specialistai jau darbuosis taip, kad mirtingųjų protas net neįtartų, kieno čia būta. Pasigirsta plojimai, tiesa, nenuoširdūs, kadangi visi jau supranta, kad buvo čia reikalingi tiktai paruošiamuoju laikotarpiu, kad progresas juos uždaro niūriose pragarmėse ir kad jie jau nebematys saulėleidžių, praskrendančių paukščių, žaižaruojančių žvaigždžių ir kitokių neaprėpiamo pasaulio stebuklų.

Prie Isos gyvenantys valstiečiai statydavo ant gryčios slenksčio pieno dubenėlį romiems vandens žalčiams, nebijojusiems žmonių. Vėliau jie tapo uolūs katalikai, ir velniai jiems primindavo apie žūtbūtinę kovą, vykstančią dėl žmogaus sielos. Kas jie bus rytoj? Pasakotojas nežino, kokį pasirinkti laiką – esamąjį ar būtąjį, tarsi tai, kas praėjo, nebūtų praėję amžinai, o tęstųsi tol, kol juos atmena kartos – ar tiktai vienas metraštininkas.

Gal velniai pamėgo Isą dėl jos vandens? Sakoma, kad šis galįs paveikti gimusių prie Isos žmonių būdą. Jie linkę į kraštutinumus, nenuoramos, o jų mėlynos akys, šviesūs plaukai ir kiek dramblotos figūros tėra apgaulingi požymiai, tariamai liudijantys šiauriečių sveikatą.

Šaltinis: Česlavas Milošas, „Isos slėnis“. Iš lenkų kalbos vertė Algis Kalėda. Vilnius: Vaga, 1991. Lietuviško leidimo ISBN 5-415-00898-5 patvirtintas pateikto EPUB tituliniame ir autorinių teisių atvaizduose. EPUB teksto spausdinti puslapiai nenurodyti.

Kontekstas. II skyrius eina po Isos slėnio kraštovaizdžio pristatymo. Pasakotojas jungia vietos tikėjimus su ironiškai vaizduojama istorija ir pats svarsto, kiek apie šį pasaulį galima žinoti.

Žodžiai. Frakas – iškilmingas vyriškas drabužis; čia jis priklauso pasakojamam velnio pavidalui. Jauja – ūkio pastatas, kuriame apdorodavo javus arba linus. Girių laumė ir mažieji žmogiukai – tekste perteikiami mitiniai vaizdiniai, ne patvirtintos būtybės. „Centro komiteto“, užduočių ir specialistų kalba mitinę sceną susieja su šiuolaikinio politinio valdymo pasauliu.

Tariamas pažinimas ir naujoji tvarka

Pasakojimas gali išsaugoti bendruomenės vaizduotę ir kartu parodyti jos ribas. Česlavo Milošo „Isos slėnio“ II skyriuje velniai iš pradžių pristatomi beveik kaip pažįstami krašto gyventojai. Tačiau jų portretą nuolat pertraukia abejonės, o vėliau į mitinį pasaulį įsiveržia istorijos ir biurokratijos kalba. Ši kaita sukuria ironiją: tariamai aiškus pasakojimas apie svetimas būtybes tampa klausimu, kaip patys žmonės supranta kintantį pasaulį. Svarbus ne vien velnio pavidalas, bet ir būdas apie jį kalbėti.

Pradžios sakinys apie velnių gausą skamba užtikrintai, tarsi slėnio ypatybę būtų galima tiesiog suskaičiuoti. Tačiau netrukus pasirodo spėjimas, kad būtybėms tinka sutrūniję gluosniai, ir nuoroda į jas mačiusiųjų žodžius. Šios atramos nepatvirtina tiesos taip tvirtai, kaip žadėjo pradžia. Aprašyti rūbai parodo, kad velnio portretas sudėtas iš žmonėms pažįstamų ženklų: frako, kojinių, aukštakulnių. Svetimybė tampa įskaitoma per savą aprangą ir socialines nuostatas. Tai ypač ryšku siejant jį su vietiniu vokiečių įvaizdžiu, kurį pasakotojas pats vadina prietaringu stebėjimusi. Jurgio Savickio „Vagyje“ vaiko įsivaizduojamas plėšikas taip pat turi iš kitų pasakojimų bei matytų vaizdų sudėtą išvaizdą. Susitikimas su sumuštu žmogumi vėliau suardo patogų piktadario paaiškinimą ir paskatina gailestį. Milošo tekste tiesioginio susitikimo nėra: nuotolį nuo vienareikšmio žinojimo kuria pats pasakojimas. Klausimas, kaip frakuoti velniai galėtų šokti dulkėtoje jaujoje, išryškina vaizdinio neatitikimą. Pasakotojas neprivalo paneigti kiekvienos legendos, kad leistų skaitytojui pastebėti jos žmogišką kilmę. Aprangos detalė tampa proga suprasti, kaip bendruomenė nepažįstamą paverčia tariamai pažįstamu. Net kanopų slėpimas suteikia velniui žmogiško rūpesčio savo išvaizda. Bauginanti būtybė pasirodo paisanti padorumo, mados ir to, ką apie ją pamanys kitas. Ši detalė silpnina jos svetimumą, bet kartu leidžia atsigręžti į patį žmogų. Atpažįstami įpročiai veikiausiai pasako daugiau apie pasakojančiųjų lūkesčius negu apie nepriklausomai pažintą antgamtinį pasaulį.

Antrame skyriaus judesyje keičiasi ne tik būtybių apranga, bet ir jų veiklos mastas. Šokius jaujose pakeičia įsivaizduojamas požemio Seimas, oratoriai ir centro komitetas. Dalykiniai žodžiai apie užduotis bei specialistus susiduria su pasakos erdve. Šis netikėtas registrų mišinys leidžia ironiškai kalbėti apie pažangą, kuri pasiglemžia senąjį pasaulį ir jo stebuklus. George'o Orwello „1984-ųjų“ žodyno scenoje Saimas taip pat džiaugiasi tvarkingu darbu, nors jo siekis mažinti žodžių skaičių susijęs su minties ribojimu. Jo planas dar nėra užbaigtas, tačiau administracinis pasitenkinimas parodo, kaip naudingumo kalba gali slėpti siaurinamą galimybę patirti pasaulį. Milošo vaizdas lieka hipotetinis: klausimai tik kviečia įsivaizduoti tokį požemį. Ypač iškalbingas nenuoširdus plojimas. Velniai supranta, kad naujoji tvarka atima iš jų pievas, paukščius ir saulėlydžius. Taigi baimę kuria ne vien senasis folklorinis pavidalas. Grėsminga gali pasirodyti ir tvarka, kurios išorinė rimtis žada viską paaiškinti bei valdyti.

Taigi mitinis portretas ir politinės kalbos intarpai leidžia suabejoti tariamai savaime suprantamais aiškinimais. Žmonių sukurtas velnio įvaizdis atpažįstamas iš jo detalių, o požemio posėdis išryškina pažangos prieštaringumą. Ironija nepriverčia visos modernybės vadinti blogiu. Ji saugo klausimą, kiek pasaulio prarandama tada, kai gyvas patyrimas pakeičiamas vien tvarkingu žodynu ar pareigingai atliekama užduotimi.

Pasaulis, išliekantis pasakojime

Atmintis gali palaikyti pasaulį, kurio nebeįmanoma paprastai priskirti vien dabarčiai ar vien praeičiai. Milošo „Isos slėnio“ II skyriuje velniai, laumės ir mažieji žmogiukai gyvena žmonių pasakojimuose, o pasakotojas abejoja, kaip apie juos kalbėti. Klausimai, skirtingų tikėjimų sugretinimas ir įvardytas metraštininkas iškelia pasakojimo tęstinumo problemą. Mitinis pasaulis čia svarbus ne kaip patikrintų įvykių rinkinys, o kaip atminties forma, kurią keičia istorija.

Pasakotojas teiraujasi, kaip viename krašte sugyvena skirtingos mitinės būtybės. Jis išskiria su krikščionybe siejamus velnius ir senesnius gyventojus, tačiau jų santykio nepaaiškina iki galo. Klausimas, ar jie susišneka, netikėtai sugretinamas su įprastais paukščiais, gyvenančiais greta. Šis palyginimas sumažina antgamtinį didingumą ir kartu išryškina paprastą bendrabūvio mįslę. Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ II dalies žiauraus pono epizode skirtingi balsai taip pat susitinka per mitinį veiksmą. Dvasia prašo valgyti ir gerti, bet paukščiai neleidžia jos pasotinti; jų pasakojimai grąžina skriaustų žmonių patirtį. Ten apeigos suteikia vietą moraliniam santykių įvertinimui. Milošo pasakotojas neveda prie tokio pat aiškaus nuosprendžio: jo klausimai atveria skirtingų tikėjimų ir laikų sandūras. Kraujo bei tankų vaizdai pertraukia pasakos lengvumą, bet nepasako, kur senosios būtybės iš tiesų pasitraukia. Istorijos didybę žyminti aureolė susiduria su žudymo tikrove. Taip pasakojimo tonas leidžia pajusti, kad naujas aiškinimas gali pasirodyti didingas ir vis tiek būti nepajėgus aprėpti žmogaus kančios. Klausimas apie mitinę šalį tampa klausimu apie atminties vietą pasikeitusiame pasaulyje. Tikėjimų kaitą paaiškina ir trumpas perėjimas nuo žalčiams paliekamo pieno prie uolios katalikybės. Tai du skirtingi santykio su nematomu pasauliu pavidalai, priklausantys tai pačiai vietos atminčiai. Pasakotojas jų nenupasakoja vien kaip pakeistų vardų sąrašo. Klausdamas apie rytojų jis leidžia pajusti, kad šis kismas neužbaigtas ir kad vėlesnis žmogus senus ženklus gali perskaityti kitaip.

Šią problemą ypač sutelkia pasakotojo prisipažinimas, jog jis nežino, kurį laiką pasirinkti. Esamasis ir būtasis nesutampa su paprasta riba tarp to, kas yra, ir to, ko jau nėra. Prisimenamas pasaulis gali tęstis per kartas arba vieno metraštininko darbą. Jono Aisčio „Prologe“ panašiai klausiama, kokio pobūdžio tikrovę skaitytojas aptinka knygoje. Scenos įvaizdis ir tiesioginis kreipimasis trukdo meninę raišką paversti pažodine žmogaus biografija. Tai nereiškia, kad kūrinio jausmai netikri; tiesiog jų prasmės negalima išsemti ieškant vien dokumentinio atitikmens. Milošo pasakojimo klausimai taip pat reikalauja kitokio skaitymo nei tikrų velnių paieška. Paskutinėje pastraipoje net upės vandens poveikis žmogaus būdui nusakomas kaip tai, kas sakoma, o išoriniai sveikatos ženklai pavadinami apgaulingais. Taigi tekste saugomas atstumas tarp perduoto aiškinimo ir tikro žinojimo. Jis leidžia legendoms išlikti neprivalant jų paversti biologijos ar istorijos taisyklėmis. Pasakojimo gyvybę palaiko ir tai, kad jis pats parodo, kur prasideda spėjimas.

Vadinasi, II skyriuje mitinis pasaulis išlieka per pasakojimą, kuris nenutyli savo ribų. Skirtingos būtybės ir tikėjimai nesujungiami į vieną galutinę schemą, o istorinio smurto intarpas suardo ramų senųjų istorijų paveikslą. Pasakotojo abejonė dėl laiko parodo atminties tęstinumą. Ironija čia padeda išsaugoti ir vaizduotės turtingumą, ir atsargumą, reikalingą skaitant jos sukurtus aiškinimus.

Požemio posėdis yra klausimu atverta hipotetinė scena. Etninis įvaizdis ir vandens poveikis būdui nėra faktai, kuriuos reikėtų perimti. Mickevičius aptariamas pagal tikslų lenkišką originalą, lietuviškos citatos neišgalvotos.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia pateikti maksimumai, modeliams balai neskirti.

Keturios pastraipos ir pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius bei antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atramos. Nacionaliniai kriterijai tokios pastraipų kvotos nenustato. Pasirenkami nukreipiamieji klausimai skirti tik B kursui.