Užduotis. Remdamiesi pateiktu tekstu ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Kas padeda žmogui gyventi po netekties?“

Pagaliau, atplėšęs prievarta Baltaragį nuo kapo, Juodvalkis parvedė jį sutemus namo. O jis ėjo lyg sapnuodamas ir nesuvokdamas, kur eina. Viskas susimaišė vakaro šešėliuose. Ant kalno, lyg pakilęs į orą, stovėjo malūnas. Bet ir jis buvo kažkur nutolęs. Aukštai iškilę į padangę sparnai tarsi kalbėjosi su mirgančiomis žvaigždėmis ir amžinybe. Baltaragis aiškiai girdėjo tą kalbą, tik negalėjo nieko suprasti. Galvoje ir širdyje viskas drumstėsi kaip ūkana.

Tiktai įėjęs į trobą, Baltaragis kiek atsipeikėjo. Patamsyje prie lopšio sėdėjo bobutė, lūkuriuodama ir niūniuodama graudžią lopšinę.

– Čiūčia liūlia, našlaitėle… kaip užaugsi, vargdienėle… baltų drobių audėjėle…

Lopšys pamažu lingavo, o jame ramiai miegojo naujagimė. Tik kartis palubėje girgždėjo, pritardama niūniavimui. Tas graudus girgždesys ir niūniavimas prižadino Baltaragį, ir jis vėl puolė prie lopšio, užmiršęs laidotuves ir pagautas naujo rūpesčio, kuris viską nustelbė lyg nepermatomas rūkas.

– Vargeli tu mano! – tarė bobutė, pakildama nuo lopšio. – Neišmanau, ką čia ir bedaryti? Laukiu jūsų sugrįžtant iš laidotuvių, o mane jau kviečia prie kito naujagimio. Bet kaip čia judu vienus palikti?

– Tai eik, kad kviečia, – atsakė jai kalvis, patamsyje apsigraibydamas ir užžiebdamas žiburį – spingsulę viršum stalo, kuri blankiai apšvietė trobą.

Baltaragis pasiliko bestovįs prie lopšio, lyg suakmenėjęs, tik per jo veidą slinko neramūs šešėliai, ir nusvirusi ranka pamažu supo lopšį.

Susirūpinęs Juodvalkis prisėdo prie stalo, neišmanydamas, ką čia dabar daryti, tai apsidairęs prisikimšo pypkę lapinio tabako ir užsitraukė kartaus dūmo.

Troboje tyliai kaip pelė krapštėsi bobutė, rengdamasi išeiti. Bet jos nepastebėjo nei Baltaragis, supdamas lingę, kuri graudžiai girgždėjo, pritardama jo liūdnoms mintims, nei Juodvalkis, traukdamas kartų dūmą ir nesugalvodamas, kaip čia bičiuliui padėti.

Pagaliau bobutė, apsigaubusi išeigine skara, priėjo prie lopšio, apkamšė, pamokė, kaip elgtis su naujagime, ir paglostė Baltaragiui nulinkusią galvą.

– Tokia Dievo valia! – tarė atsisveikindama. – Nieko nepadarysi. O aš rytoj, jei spėsiu, užbėgsiu pažiūrėti. Na, tai ir būk sveikas.

Baltaragis pasižiūrėjo į ją, lyg maldaudamas ir beviltiškai pagalbos ieškodamas. Bobutė atsiduso, palingavo galvą lyg pritardama ir patyliukais išėjo. Baltaragis negalėjo susivokti, kas čia jam darosi. Vaidenosi visas gyvenimas – neaiškus, sudrumstas, miglotas. Šalimais ūžė tartum malūnas ant neramaus ežero kranto. Bet ar tikrai jis ūžė? Pakėlė galvą, įsiklausė – tylu, nė garso. Tik lingė palubėje girgžda. Staiga šmėkštelėjo prietemoje Pinčukas, klastingai nusišiepdamas. Bet ar tikrai buvo tas Pinčukas, o gal tiktai prisisapnavo? Kažkas neaiškaus praslinko su malūno sparnų šešėliu. Ar ne Marcelė ant jų supasi? Širdyje smilktelėjo, ir jis apsidžiaugė, išgirdęs jos krykštavimą ir juoką.

Baltaragis krūptelėjo, ir vėl užgriuvo mirtina tyla. Kur Marcelė dingo? Bet ar buvo ji, o gal tik jo ilgesio svajonė, kuri išsisklaidė su malūno sparnais kaip apyaušrio miglos? Pasilenkė Baltaragis prie lopšio, sapnai ir svajonės išnyko lyg nebuvę, o naujas gyvenimas miegojo lopšyje. Baltaragis žiūrėjo į jį kaip užkerėtas ir akių negalėdamas nuo jo atitraukti.

Juodvalkis vis dar sėdėjo už stalo, prie kurio neseniai linksminosi per vestuves ir nuo kurio šiandien išnešė jaunamartės grabą, prislėgtas sunkių minčių ir traukdamas dūmą, kuris kamuoliais kilo į palubę ir sklaidėsi po trobą. Nykūs šešėliai prigludo tamsiuose pakampiuose kaip beviltiškas susirūpinimas. Slėgė sunki tyla. Pagaliau neiškentė kalvis ir pasipurtė. Pasižiūrėjo pro dūmus į sulinkusį prie lopšio Baltaragį ir suprato, kad iš to lopšio kils naujas gyvenimas ir išsklaidys nykius šešėlius surūkusioje troboje. Jis paguos nelaimės parblokštą jo bičiulį ir suteiks jėgų iš naujo gyventi.

Tai supratęs, kalvis pakilo nuo stalo, priėjo sunkiu žingsniu prie Baltaragio ir uždėjo ranką ant jo palinkusio peties.

– Nenusimink, – tarė. – Pakelsi nelaimę, dvigubai stiprus būsi. Užsiauginsi dukrelę, ir bus ji tau visas gyvenimo džiaugsmas, paguoda. Tai neprarask galvos. Nelaimė kaip naktis praeis, ir vėl užtekės saulė.

Baltaragis pasižiūrėjo į savo bičiulį padūmavusiomis akimis, lyg nieko nesuprasdamas ir nesitikėdamas sulaukti užtekančios saulės. Baisi nykuma jį slėgė, ir jis nieko negalėjo suvokti, tiktai visa širdimi jautė – kol gyvas bus, neatsitrauks nuo lopšio, kur buvo jo gyvenimo visa viltis.

Šaltinis: Kazys Boruta. Baltaragio malūnas. Vilnius: Alma littera, 2002; 2012 m. skaitmeninis leidimas pagal pateikto PDF antraštę; antraštėje nurodytas ISBN 978-5-430-06012-1.

Marcelė mirė gimdydama dukterį. Kalvis Juodvalkis parveda Baltaragį namo po laidotuvių; namuose likusi naujagimė. Pateikta vientisa XII skyriaus dalis nuo grįžimo namo iki skyriaus pabaigos. Ankstesnis gedulo ir laidotuvių pasakojimas nepateikiamas.

Kas padeda žmogui gyventi po netekties?

Netektis sutrikdo ne tik įprastą dienotvarkę. Ji gali pakeisti santykį su namais, prisiminimais ir pačiu savo rytojaus supratimu. Todėl patarimas tiesiog pradėti gyventi iš naujo dažnai būna pernelyg lengvas. Žmogui reikia ir atramos dabartyje, ir būdo išsaugoti brangų ryšį su praeitimi. Literatūra leidžia pastebėti, kad šios atramos gali būti nedidelės: kito žmogaus dėmesys, pakartotas paprotys ar prisiminimą išsaugantis pasakojimas. Jos nebūtinai pašalina skausmą, tačiau gali neleisti jam tapti vienintele žmogaus tikrove.

Po netekties gyventi padeda išliekantis santykis su kitais, ypač kai jis išreiškiamas konkrečiu veiksmu. Balio Sruogos kūrinio „Dievų miškas“ Velykų epizode kaliniai yra atskirti nuo ankstesnio gyvenimo, namų ir artimųjų. Vienas kalinys nuo Gdansko padovanoja grupei kiaušinį, o vyriausias jos narys padalija jį visiems. Taip atkuriama šventės bendrystė, kuri žeminimo aplinkoje leidžia atpažinti savo žmogiškumą. Pasakotojas tik numano galimus asmeninius prisiminimus; jų turinio jis nepaskelbia visiems vienodo. Tad svarbus ir bendras gestas, ir kiekvieno teisė išgyventi jį savaip. Panašiai Kazio Borutos ištraukoje pagalba Baltaragiui turi būti daugiau negu pažadas, kad viskas praeis. Juodvalkis parveda jį iš laidotuvių, pasilieka, uždega šviesą ir galiausiai uždeda ranką ant peties. Bobutė taip pat ne vien taria užuojautą: pamoko, kaip elgtis su naujagime, apkamšo ją, paglosto tėvo galvą. Šios scenos nėra vienodo masto nelaimės, bet jos parodo pagalbos principą: žmogus nelieka vienas su tuo, ko šiuo metu nepajėgia suprasti. Net jeigu skausmas nesumažėja iš karto, šalia lieka žmogus, kuris padeda atlikti tai, kas būtina. Tokia pagalba nesprendžia už gedintįjį, ką jis turėtų jausti, tačiau suteikia jo dabarčiai atramą.

Kita atrama yra galimybė suteikti išliekančią formą brangiam prisiminimui. Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ prologe baltos rožės kvapas ir švelnumas sužadina kreipimąsi į motiną. Pasakotojai atrodo, tarytum prie veido vėl liestųsi mylimos rankos, tačiau ant žiedo krinta ašaros. Prisiminimas neatšaukia ilgesio. Iš jo prasideda pasakojimas apie dvaro pasaulį ir artumą, todėl ankstesnė patirtis įgyja kitam perduodamą pavidalą. Kūrinio pradžioje Irusia dar tik siuva mamatei vardinių dovaną, įsivaizduodama, kaip būsima staltiesėlė ją primins ryte ir vakare. Tai parodo norą išlaikyti ryšį per kasdienį daiktą, o prologas – jo tęsimą per kalbą. Borutos Baltaragio patirtis kitokia: Marcelės juokas dar maišosi su dabarties tyla, jo regėjimai nepastovūs, ir aiškaus pasakojimo apie save jis nesudėlioja. Vis dėlto atmintis nėra vien kliūtis. Ji rodo, kiek daug jam reiškė prarastas artumas. Todėl gyventi po netekties nebūtinai reiškia pamiršti. Gali reikėti atrasti formą, kurioje brangi patirtis liktų atpažįstama, neužimdama visos dabarties. Literatūrinis pasakojimas leidžia tokią patirtį priimti ir tiems, kurie jos patys neišgyveno. Išsaugomas ne vien įvykio faktas, bet ir švelnumas, kuriuo žmogus buvo susijęs su savo artimaisiais.

Vadinasi, gyventi po netekties padeda dabarties ryšiai ir išsaugoma praeities reikšmė. Sruogos šventės epizodas parodo konkretaus dėmesio galią, o Šatrijos Raganos prologas atveria prisiminimą išlaikančio pasakojimo galimybę. Borutos scenoje Baltaragis dar nesulaukia vidinės ramybės, tačiau šalia jo lieka bičiulis ir kūdikis, kuriuo reikia rūpintis. Šios atramos nereikalauja nutildyti gedulo. Jos leidžia suprasti, kad ir skausmingai pasikeitusiame gyvenime gali išlikti artumas, kuriam verta skirti savo jėgas.

Kas padeda žmogui gyventi po netekties?

Po netekties žmogui gali būti sunku atsakyti, dėl ko toliau veikti. Brangus ankstesnis pasaulis nebesugrįš toks pat, o naujas dar atrodo svetimas. Vis dėlto aiškaus atsakymo stoka nebūtinai atima visas galimybes gyventi. Literatūroje matyti, kad žmogų palaiko pastanga įvardyti tai, ką prarado, ir likusios pareigos ar ieškojimai. Ši veikla nesuteikia garantijos, kad skausmas greitai baigsis. Tačiau ji leidžia išsaugoti santykį su pasauliu net tada, kai būsimu džiaugsmu dar nepajėgiama patikėti.

Gyventi gali padėti atminties išsakymas, nes jis atskleidžia netekties reikšmę ir išsaugo prarasto pasaulio vertę. Antano Baranausko poema „Anykščių šilelis“ prasideda klausimais nuniokoto miško vietai. Kalbantysis regi kelmus ir nuplikusias pakalnes, bet žodžiu „būdavo“ atveria kitą erdvę: miško spalvas, kvapus, garsus, atskirų augalų gausą. Jis neapsiriboja tvirtinimu, kad kadaise buvo gražu. Išsamus vaizdavimas parodo, kokie konkretūs ryšiai prarasti, kodėl jų netektis skaudi. Šis atkūrimas vyksta kalboje, o ne fizinėje dabarties aplinkoje. Poema todėl leidžia pripažinti praradimą ir kartu išsaugoti ankstesnės patirties vertę. Borutos Baltaragio būsena dar labiau sutrikusi: grįžęs iš laidotuvių jis vos skiria girdimą garsą nuo Marcelės juoko prisiminimo. Tačiau ir čia daiktai turi atmintį. Prie to paties stalo neseniai linksmintasi per vestuves ir šiandien atsisveikinta su mirusiąja. Šios detalės padeda skaitytojui suprasti, kad dabarties tyloje telpa ankstesnis artumas. Netekties įvardijimas nereiškia jos panaikinimo, tačiau neleidžia buvusio gyvenimo sutraukti į tuščią vietą. Išliekanti atmintis gali tapti santykio tęsiniu ten, kur buvusių aplinkybių jau neįmanoma atkurti.

Toliau gyventi padeda ir veikla, kuriai žmogus ryžtasi neturėdamas visų paaiškinimų. Vytauto Mačernio tryliktajame rudens sonete tris kartus kartojamas nežinojimas siejamas su gyvenimu, kūryba, darbu ir ieškojimu. Galutinio atsakymo apie tikslą ar pažinimo būdą stoka nesustabdo patirties. Pabaigos ramybės dangus šviečia pro ašaras, tad išgyventas skausmas neištrinamas. Šis sonetas nėra tiesioginis gedinčiojo pokalbis, bet padeda suprasti, kad aiškumas ne visada turi eiti pirmiau už veiksmą. Borutos ištraukoje Baltaragis dar nesuvokia savo padėties ir neįstengia priimti Juodvalkio pažado apie būsimą saulę. Vis dėlto jo ranka supa lopšį, o visos vilties vieta tampa duktė. Rūpestis šiuo metu suprantamas labiau veiksmu negu nuoseklia mintimi. Tėvo sielvartas išlieka: pasakotojas pabrėžia tebeslegiančią nykumą. Supimas kartojasi net tada, kai žodžiai jo dar nepasiekia. Tačiau ryšys su kitu gyvu žmogumi suteikia dabartinei dienai konkretų uždavinį. Mačernio ieškojimas ir Baltaragio rūpestis skiriasi, bet abu leidžia atskirti neaiškumą nuo visiško veiklos nutrūkimo. Kartais pradėti gyventi reiškia atlikti vieną prasmingą veiksmą, dar nežinant, kaip atrodys visas likęs gyvenimas. Baltaragio ateitis dar nesusidėlioja į pasakojimą, kurį jam siūlo bičiulis. Vis dėlto kūdikio buvimas jau prašo dėmesio, ir tėvas į šį poreikį atsiliepia lopšio judesiu.

Taigi gyventi po netekties gali padėti atminties išsaugojimas ir nesustojantis ryšys su dabartimi. Baranausko poema išlaiko prarasto miško vertę kalboje, Mačernio sonetas sieja nežinojimą su galimybe veikti, o Borutos scena parodo dar neaiškų, bet nenutrūkusį rūpestį dukterimi. Šie kūriniai nežada vienodos paguodos kiekvienam. Jie leidžia pamatyti, kad skausmo pripažinimas gali eiti drauge su likusios gyvenimo prasmės paieška. Jai kartais pakanka pradžios, kurios žmogus dar nemoka išsamiai paaiškinti.

Problemos apimtis. Netektis gali atimti žmogų, pažįstamą aplinką ar ankstesnį gyvenimo pavidalą. Svarstant reikia išlaikyti šių aplinkybių skirtumus ir paaiškinti, kokia atrama padeda konkrečioje situacijoje. Pagalba, atmintis ir veikla nebūtinai reiškia greitą skausmo pabaigą.

Borutos scenos atramos. Bičiulis pasilieka šalia, bobutė pamoko prižiūrėti naujagimę, Baltaragio ranka supa lopšį. Tuo pat metu pasakojimas išlaiko jo sutrikimą. Juodvalkio numatoma paguoda ir tėvo dabarties nykuma yra skirtingos perspektyvos. Jos leidžia pagrįsti atsakymą, kuriame gyvas ryšys išlieka ir dar nesulaukus ramybės.

Palyginimų ribos. Sruogos scena vaizduoja lagerio prievartą ir nutrūkusius įprasto gyvenimo ryšius, Baranauskas – miško netektį, Mačernis – platesnį būties neaiškumą. Jie nėra vienodos gedulo istorijos. Kiekviename išskiriamas atsakymui svarbus santykis: bendrystė, atminties raiška ar tolesnis ieškojimas. Šatrijos Raganos Irusia dar siuva dovaną; motinos vardinėms numatytas daiktas dar neįteiktas.

Atsakymo pagrindimas. Pavyzdys tampa argumentu, kai paaiškinama, kaip žmogui padeda konkretus veiksmas ar išsaugota patirtis. Toks aiškinimas leidžia išvadoje sujungti skirtingas atramas, nepaverčiant vieno literatūrinio personažo paguodos pažadu kiekvienam žmogui.

Užduoties kilmė. Klausimas, rašiniai ir keturi papildomi B kurso klausimai yra naujai sukurta mokomoji medžiaga.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Papildomi nukreipiamieji klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.