Užduotis. Remdamiesi pateiktu Vinco Kudirkos eilėraščiu „Labora!“ ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Kas darbui suteikia prasmę?“. Suformuluokite savo atsakymą ir pagrįskite jį, atsižvelgdami į veiklos tikslą, žmogaus patirtį ar darbo reikšmę kitiems.

Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus
Ir dirvos ne'pleiski! Tuomet, kada jausi,
Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,
Vėlu juk prie darbo: nesėsi - nepjausi.

Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,
Kur traukia prie darbo ir duoda tiek vieko,
Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji,
O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!

Kol da idealais, brol, besigėrėsi,
Siek prie idealo, tik doro ir aukšto,
O skubink! Paskui tu... jų išsižadėsi
Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.

Gyvenimo knygą skaityk laps į lapą,
Nestodams, kad kartais, į tinginius kliuvęs,
Tu nesupelytum ir neitum į kapą
Be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs.

O jeigu apilsi sunkiam darbe savo
Ir, nykstant spėkoms jau, nuliūsi, nerimsi,
Tai žvilgtelk ant darbo jaunų draugų tavo -
Vienoj akimirkoj iš naujo atgimsi.

Šaltinis: Vincas Kudirka, „Labora!“; tekstas pagal CKE lietuvių kalbos egzamino informatorių nuo 2024/2025 m., p. 73–74 (jame nurodyta Antologija).

Žodžiai ir formos. Lotyniškas pavadinimas „Labora!“ reiškia „Dirbk!“. Ne'pleiski – neapleisk; kūns – kūnas; da – dar; viekas, spėkos – jėgos; idant – kad; laps – lapas. Tai paaiškinimai, nepriklausantys eilėraščio tekstui.

Pateiktas visas trumpas eilėraštis. CKE leidimas naudojamas tekstui patikrinti; toliau pateikta savarankiška mokomoji užduotis ir dabartinė Lietuvos VBE II vertinimo lentelė.

Kas darbui suteikia prasmę?

          Daug laiko ir jėgų reikalaujanti veikla kartais palieka abejonę, kam visa tai daroma. Atliktas darbas dar nesuteikia žmogui aiškaus atsakymo, kodėl jį vertėjo rinktis. Šis klausimas ypač svarbus tada, kai galima siekti skirtingų tikslų ar pajusti ilgų pastangų nuovargį. Manau, darbui prasmę suteikia sąmoningai pasirinktas vertingas tikslas ir suprantamas ryšys su kitų žmonių gyvenimu. Abi atramos padeda vertinti ir veiklos rezultatą, ir į jį vedantį kelią.
          Pirmiausia prasmingai dirbančiam žmogui reikia žinoti, kokią vertę jis siekia sukurti. Johano Volfgango Gėtės „Fausto“ pradžioje pagrindinis veikėjas vardija studijuotus mokslus, tačiau lieka nusivylęs savo pažinimu. Jam rūpi, ar iš tikrųjų ką nors supranta ir gali naudingai mokyti kitus. Ši būsena rodo, kad pastangų trukmė ir įgyti titulai neapsaugo nuo prasmės klausimo. Fausto troškimas pažinti pasaulį išlieka stiprus, bet senasis darbo būdas jo jau netenkina. Dėl to žmogui gali reikėti iš naujo tikrinti savo veiklos paskirtį. Vien įpratimas tęsti tai, kas pradėta, tokios abejonės neišsprendžia. Pateiktame Vinco Kudirkos eilėraštyje „Labora!“ pasirinkimo matas nusakomas reikalavimu siekti idealo „doro ir aukšto“. Raginimas dirbti iš karto siejamas su vertybe, kuriai bus panaudotas jaunystės užsidegimas. Aukso trupinio bei gardaus valgio šaukšto vaizdai primena galimybę iškeisti didesnį siekį į patogumą. Tačiau ir pats užsidegimas dar reikalauja krypties: reikia apsispręsti, kuo pasirinkta veikla vertinga. Šitaip tekstas leidžia prasmę sieti su atsakingu tikslo pasirinkimu. Fausto abejonė savo mokymu ir Kudirkos moralinis reikalavimas skirtingais būdais iškelia panašų rūpestį: žmogus nori žinoti, ką jo pastangos iš tiesų duoda. Todėl prasmingas darbas apima galimybę savo tikslą svarstyti, tikslinti ir sąmoningai jam pritarti.
          Darbo prasmę stiprina ir aiškus ryšys su tais, kuriems jis reikalingas. Mikalojaus Daukšos „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ pamokslų vertimas į lietuvių kalbą pristatomas atsižvelgiant į žmonių galimybę suprasti tikėjimo mokymą. Daukša mato, kad lenkiškai skaitomas ar sakomas žodis dalies žmonių nepasiekia. Todėl vertėjo pastanga atsako į konkretų poreikį. Šis darbas jam taip pat suteikia progą paskatinti kitus rūpintis gimtąja kalba ir ją tobulinti. Veiklos reikšmė išsiplečia per skaitytojus bei būsimus tęsėjus. Toks rūpestis padeda žmogui išlaikyti motyvaciją ir dirbant lėtai, nes rezultato gavėjas nėra vien pats autorius. Kudirkos eilėraščio pabaigoje pavargusiam adresatui irgi siūloma pažvelgti į jaunų draugų darbą. Jėgų nykimas nepanaikina galimybės atpažinti bendrą siekį. Žmogus gali patirti savo pastangos tąsą net tuomet, kai jos pats jau nebeįstengia tęsti ankstesniu tempu. Taigi prasmei svarbu matyti žmones, kurių veikla susijusi su tavąja. Jų darbas gali priminti, kad pasirinktas tikslas išlieka reikalingas. Daukšos įvardyti skaitytojai ir Kudirkos jauni draugai atskleidžia dvi tokio ryšio puses: vieniems perduodamas darbo vaisius, su kitais dalijamasi jo tąsa. Abiem atvejais pastangos vertė atsiskleidžia per konkrečius žmones, kuriems ji reikalinga.
          Taigi darbui prasmę suteikia galimybė siekti apmąstyto tikslo ir suprasti, kam tas siekis reikalingas. Fausto nerimas atskleidžia, kodėl vien ilgo triūso nepakanka vidiniam tikrumui, o Daukšos vertimo paskirtis parodo aiškų ryšį su skaitytoju. Kudirkos eilėraštyje abi atramos susitinka: pasirenkamas doras idealas ir matomi jį tęsiantys draugai. Toks požiūris padeda darbo vertę išsaugoti net tuomet, kai pasitenkinimas silpsta ir reikia iš naujo suprasti savo pastangų kryptį.

Kas darbui suteikia prasmę?

          Apie darbą dažnai sprendžiame iš jo matomo rezultato, tačiau pačiam dirbančiajam svarbu ir tai, kaip jis jaučiasi veikdamas. Galima naudingai atlikti pareigą ir vis tiek patirti, kad asmeninė istorija ar pasirinkimai lieka nuošalyje. Prasmės klausimą todėl siečiau su žmogaus orumu ir galimybe priklausyti už save didesnei pastangai. Darbas tampa reikšmingas, kai jame išsaugoma asmens vertė ir atpažįstamas jo ryšys su kitų žmonių gerove.
          Prasmingam darbui svarbu, kad žmogus nebūtų suvokiamas vien pagal atliekamą funkciją. Antano Škėmos romano „Balta drobulė“ epizode Garšvos pasirengimą keltuvininko pamainai lydi numerio 87 ir asmeninės tapatybės susidūrimas. Darbinės pirštinės paslepia senelės žiedą, siejantį jį su šeimos praeitimi. Šios detalės rodo išgyvenamą atotrūkį tarp vaidmens ir savęs. Toks vaizdas leidžia klausti, ar darbo organizavimas palieka vietos žmogaus savitumui. Pats keltuvininko užsiėmimas dėl to netampa savaime menkavertis: problema kyla iš patiriamo nuasmeninimo. Skirtingi žmonės gali rinktis skirtingus darbus, bet visiems svarbu išlaikyti pagarbą savo gyvenimui ir istorijai. Vinco Kudirkos eilėraščio eilutė „Be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs“ darbo vertinimą taip pat nukreipia į žmogiškumo matą. Veiklos ženklas turėtų liudyti, kaip žmogus panaudojo savo galias. Kalbėtojas kreipiasi į adresatą kaip į brolį, numato jo svajones ir silpstančias jėgas. Toks santykis leidžia kalbėti apie dirbančiojo vidinę patirtį. Prasmės paieškoje svarbu turėti balsą, gebėti įvardyti tikslą ir atpažinti save savo veikloje. Šitaip darbas galėtų tapti pasirinkto gyvenimo dalimi. Pagarba asmeniui suteikia pagrindą klausti ir apie naudą, kurią jo pastanga duos kitiems.
          Prasmę galima atrasti ir supratus, kaip viena pastanga prisideda prie bendro rezultato. Jono Biliūno pasakoje „Laimės žiburys“ į viršūnę kopia vis naujos žmonių grupės. Kritusieji virsta akmenimis ir sudaro kelią vėlesniems kopėjams. Galutinį tikslą pasiekę žmonės taip pat žūva, o žiburio šviesa pasklinda po šalį ir išlaisvina jos gyventojus. Pasakos bendruomenė vėliau prisimena savo išvaduotojus, išsaugo jų darbų atmintį. Ši alegorija padeda suprasti, kodėl reikšminga gali būti pastanga, kurios rezultatas atskiram žmogui dar nepasiekiamas. Vėlesnė sėkmė remiasi anksčiau nuveiktais darbais, nors jų autoriai patys jos nepatiria. Kudirkos eilėraštyje panašų ryšį su tęsėjais atskleidžia paskutinė strofa. Pavargusiajam siūloma žvelgti į jaunų draugų veiklą, kad jos vaizdas sugrąžintų pasitikėjimą. Jo dalyvavimas bendrame tiksle gali išlikti reikšmingas ir mažėjant jėgoms. Todėl prasmės nereikėtų apriboti asmeniniu gebėjimu vienam užbaigti visą sumanymą. Svarbu suprasti savo indėlį ir pripažinti kitų darbą. Toks požiūris mažina norą galutinę sėkmę priskirti tik paskutiniam jos dalyviui. Biliūno pasakos atmintis ir Kudirkos draugų veikla primena, kad už bendro pasiekimo slypi daugybė susijusių pastangų, kurios viena kitą pratęsia ir sustiprina.
          Vadinasi, darbui prasmę suteikia pagarba žmogaus savitumui ir jo indėlio ryšys su kitais. Garšvos patirtis leidžia įžvelgti, kaip skaudžiai gali būti išgyvenamas nuasmeninimas, o Biliūno kopėjai parodo bendro rezultato priklausomybę nuo ankstesniųjų pastangų. Kudirkos eilėraštis šias puses sujungia brolišku kreipimusi ir darbo tąsos vaizdu. Vertindami veiklą turėtume matyti ją atliekantį žmogų, jo pasirinktą tikslą ir tuos, kuriems jo darbas lieka reikalingas.

Abu variantai atsako į tą patį klausimą. Pirmasis darbo prasmę sieja su tikslo vertinimu ir nauda skaitytojui, antrasis – su asmens orumu bei indėliu į bendrą pastangą. Pateiktas eilėraštis plėtojamas kartu su kultūriniais argumentais.

Kontekstas turi atlikti darbą. Fausto studijos padeda kelti klausimą apie patiriamą pastangos vertę. Daukšos vertimas parodo konkretų gavėją. Trumpas Škėmos epizodas padeda kalbėti apie tapatybę, o Biliūno pasakos akmenų kalnas – apie daugelio indėlį. Po kiekvieno pavyzdžio reikia paaiškinti jo ryšį su savo atsakymu.

Sąvokų tikslumas. Žmogiškumo ženklas nėra būtinai vieša šlovė. Atgimimas paskutinėje strofoje – dvasinio atsinaujinimo vaizdas. Negalima iš eilėraščio daryti išvados, kad pavargęs žmogus savaime yra tinginys. Viena privalomo autoriaus ir viena kito autoriaus pastraipa yra šios bibliotekos mokymosi modelis, ne papildoma oficiali vertinimo taisyklė.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: iki 42 taškų. Kalbai skiriama iki 28: stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai – po 7. Iš viso – iki 70. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Konteksto paminėjimas be jo reikšmės paaiškinimo nepakeičia argumento.