Užduotis. Remdamiesi Jono Biliūno apsakymu „Brisiaus galas“ ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ką apie žmogų atskleidžia jo elgesys su silpnesniu?“ Aptarkite galios, atjautos ir atsakomybės ryšį.

Šaly dienadaržio durų ant didžiulės spalių krūvos guli senas Brisius – žilas, apžabalęs. Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dūmus, ir savo žmogaus labai dažnai nebepažįsta. Sunki senatvė ir jam: visų užmirštas, apleistas. Patsai gerai jaučia, kad mažai kam bereikalingas. Bet, kiek galėdamas, rūpinas dar būti naudingas. Nors nebeprigirdi, e sunkios blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tečiaus vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos. Beklausydamas apsnūsta... Ir girdi per miegą: šlama netoli, tartum eina kas svetimas... Sunkiai kelias senas Brisius iš guolio ir loja užkimusiu, mieguistu balsu.

– A tu, žabali, ar nenustosi!.. Savo žmogaus nemato, – girdi jisai pažįstamą balsą.

Susigėdęs šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai, tartum atsiprašydamas, ir paspaudęs uodegą vėl susiriečia guoly...

Jau nebe kartą Brisių pajautos apgauna, jam gėdą padaro. Dažnai troboj, viduasly gulėdamas, sapnuoja jisai vagį ar vilką, kuriuos jaunas būdamas kadai vijo, ir jam pradeda regėties, kad tie priešininkai vėl dabar tyko: kelia jisai tada savo seną galvą nuo kojų ir, tartum ko išsigandęs, netikėtai... suloja: am! am!

Ir netikėtai, vagies vietoj, girdi tik iš visų pusių iškalbinėjimo balsus:

– A tai, žilis! visai iškvaišo.

Nebežinodamas, kur dėties iš gėdos, kelias jisai iš viduaslio ir paspaudęs uodegą lenda pasuolin.

– Kur velkies, eik oran! – šaukia ant jo.

Ir Brisius nuliūdęs dūlina pro duris.

Dabar jisai bijo trobon ir beeiti. Verčiau jau ant spalių gulėti: vis mažiau kitiems po kojom maišyties. Teisybė, troboj labai gera, pastalėj gulėti šilta. Bet kaulų graužti vis tiek jau nebegali, o nuo musių ir tenai sunku senam apsiginti. Ir čenai, jo senatvės pasigailėję, atneša jam kartais kruopų geldelėj palakti, e ne – tai išalkęs eina pašalėmis tokio maisto ieškotų, į kurį seniau ir žiūrėt nežiūrėjo. Taip ir skursta senatvėj...

E juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas. Tada apsigint nuo žmonių negalėjo. Su juo vaikai žaidė, jį račiukuos įsikinkę važinėjo: nepyko ant jų Brisius, kad ir kartais visai be reikalo jam skaudžiai suduodavo, – žinojo, kad mažas ir silpnas ir maža dar teišmano. Jį troboj kiekvienas int save šaukė ir duona penėjo, medžiotų su savim vedės. Ustovas ir varškės jam negailėjo, bet tik nuo jo namo nebėgtų, galvijus dabotų. E kiek dar, jau senas būdamas, juokų piemenims pridarydavo! Užmes jie, būdavo, ant Brisiaus galvos čerkasėlį ir turi, e vienam pasislėpti liepia; paskum paleidžia Brisių ieškotų. Ir visados surasdavo, nors tasai už pusvarsčio, aukščiausioj eglės viršūnėj, būtų pasislėpęs. Susekdavo jo pėdsakus, apuostydavo medį ir, pakėlęs aukštyn snukį, imdavo loti. Neidavo, kolei tasai nenulips. Pamatęs nulipantį, nesitverdavo iš džiaugsmo, šokinėdavo inkšdamas aplinkui ir, sugrįžęs int piemenis, iškišęs liežuvį žiūrėdavo tai int juos, tai int krepšelius: žinojo, kad iš tenai būtinai gaus mėsos kruopelę ar duonos plutelę. Tečiaus ir piemenys jį užmiršo...

Guli senas Brisius ant spalių ir sapnuoja. Mato jisai per miegą antis, kurias jo šeimininkas šaudo, e jisai iš vandens neša. Ir taip tų ančių daug, tokios jos riebios! Pramerkia Brisius akis ir saldžiai žiovauja, jas atsimindamas. Bet kaipgi jisai stebisi, iš tiesų priešais save šeimininką su šaudykle už pečių pamatęs. Savo akim nenori tikėti: turbūt ir jį sapnuoja...

Bet aiškiai girdi, kaip tasai šaukia:

– Sa, Brisiau, sa!

Tai turbūt iš jo, seno, juokias? Kam?

– Sa, Brisiau, sa! – vadina šeimininkas.

Brisius šiepia snukį, tartum norėdamas šyptelėti, bet tik kažin kaip gailiai inkščia...

– Sa, Brisiau, sa!..

Jisai nenorom atsikelia nuo spalių ir seka paskum, ne taip, kaip pirma – jaunas ir linksmas, bet paspaudęs uodegą ir nuliūdęs, kaip koksai kaltininkas.

Šeimininkas eina už klojimo laukan ir atsigręždamas vis šaukia:

– Sa, Brisiau, sa!..

Pamiškėj sustoja. Brisius inkščia bailiai ir žiūri int žmogų, tartum klausdamas, kam čenai jį atavedė. Mato, kaip tasai nusiima nuo pečių šaudyklę, atsitolina nuo jo keletą žingsnių ir pradeda int jį taikinti...

Negali būti?! Brisius netiki. Tai tik pasijuokti iš jo nori. Bet kam taip baisiai iš seno juokties? Kam? Juk jisai nekaltas... Brisius nori pasigerinti, sumojuoti uodega, bet iš bailės tupiasi ant paskutinių kojų, ir per jo snukį rieda gailios karčios ašaros.

Staiga ugnis ir baisus trenksmas, – ir jisai griūva, sopulio pervertas. Pramerkęs akis tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga žmogus, turėdamas rankoj šaudyklę...

Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė; tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo: juk jisai, mirdamas, tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti...

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Brisiaus galas“, „XX a. lietuvių literatūros chrestomatija“, 2014, spausdinti p. 35–37 (PDF p. 18–19).

Žodžiai ir pasakojimas. Dienadaržis – ūkinis pastatas; spaliai – linų stiebelių liekanos; apžabalęs – prastai matantis; pajautos – jutimai; e – o, ir; int – į; ustovas – vyresnysis piemuo; čerkasėlis – audeklas; pusvarstis – senas atstumo matas; šaudyklė – šautuvas. Senosios leidimo formos išlaikytos. Pasakotojas perteikia šuns prisiminimus ir mintis: tai literatūrinis gyvūno sužmoginimas, o ne tiesioginis jo minčių užrašas.

Ką apie žmogų atskleidžia jo elgesys su silpnesniu?

Elgesys su silpnesniu parodo, kaip žmogus supranta savo galimybes veikti kitą. Ten, kur sunkiau sulaukti pasipriešinimo, ypač aiškiai atsiveria pasirinkimas: pastebėti poreikį, jį atmesti arba pasinaudoti kito priklausomybe. Vien gražus savęs vertinimas šio pasirinkimo nepakeičia. Biliūno „Brisiaus galas“ skatina spręsti iš konkrečių veiksmų ir jų pasekmių. Svarbu matyti ne tik pavienį žiaurumo atvejį, bet ir kasdienius santykius, kuriuose silpnesniojo balsas pamažu tampa nebereikšmingas, o stipresniojo sprendimui nelieka išorinės kliūties.

Galimybė nulemti kito likimą išryškina žmogaus moralinę atsakomybę. Biliūno apsakyme senas Brisius nepajėgia suprasti į jį nukreipto šeimininko ginklo. Jo patirtį formavo bendras gyvenimas, todėl net pavojingą veiksmą jis mėgina aiškinti kaip pokštą. Pasitikėjimas padaro jį ypač pažeidžiamą. Šeimininkas šį santykį nutraukia negrįžtamai, o pasakotojo dėmesys šuns būsenai leidžia pajusti veiksmo kainą. Savickio „Vagyje“ surištas žmogus taip pat atsiduria kitų galioje. Vaikas gali palaikyti aplinkinių pašaipą, tačiau sumušto žmogaus vaizdas jį sukrečia ir paskatina paleisti vagį. Ankstesnė pašaipa ir vėlesnis vagies sugavimas išryškina šio pasirinkimo ribas: atjauta pasirodo konkrečiu veiksmu, kuris nepanaikina aplinkinių priešiškumo. Vis dėlto pasirinkimas parodo gebėjimą atsakyti į matomą kančią savaip. Abu tekstai leidžia vertinti žmogų pagal tai, ką jis daro turėdamas pranašumą. Stipresniojo atsakomybė didėja dėl kito priklausomybės, todėl silpnesniojo pasitikėjimas negali būti laikomas vien patogia proga savo valiai įgyvendinti.

Elgesys su silpnesniu atskleidžia ir tai, kokios bendravimo normos žmogui tapusios įprastos. Brisius po priekaištų traukiasi iš trobos, bando nesimaišyti ir gėdijasi savo klaidų. Ši kasdienė seka parodo, kaip pažeidžiamasis gali išmokti savo buvimą laikyti našta. Kartais atnešamos kruopos dar nereiškia, kad santykis tapo patikimas. Žemaitės „Marčioje“ Katrės silpnumą ypač aiškiai atskleidžia aplinkinių reakcija po nelaimės per šienapjūtę. Veržiant vežimą lūžta kartis, ji nukrinta ant šieno, jaučia svaigulį ir silpnumą, tačiau vyrai palieka ją nepasirūpinę. Nelaimė įvyksta dirbant bendrą darbą, tačiau atsakomybė už nukentėjusiąją bendra netampa. Vyrai gali tęsti savo dieną, o Katrė turi pati tvarkytis su padariniais. Taigi santykį apibūdina atsisakymas atsiliepti į konkretų pagalbos poreikį. Brisiaus atveju panašus įprotis stumia jį nuo žmonių dar prieš lemtingą šūvį: išbartas šuo slepiasi ir mėgina tapti kuo mažiau pastebimas. Kasdienybė abiejuose kūriniuose leidžia skriaudai atrodyti įprastai. Todėl moralinį pasirinkimą sudaro ir pasiryžimas tokią tvarką nutraukti, net jei aplinkiniai jos nekvestionuoja. Tokia kasdienė santykių tvarka parodo, kad kito darbas gali būti reikalingas, o jo savijauta likti nuošalyje. Toks abejingumas liudija santykio nelygybę. Atsakomybė prasideda nuo gebėjimo atpažinti, jog silpnesniojo poreikis turi reikšmę ir tada, kai jis nepatogus ar keičia įprastą dienos eigą.

Taigi elgesys su silpnesniu atskleidžia žmogaus atsakomybės, atjautos ir galios supratimą. Žiaurus veiksmas ar kasdienis abejingumas parodo santykį, kuriame kitas laikomas lengvai nutildomu. Priešingą galimybę liudija konkretus dėmesys kančiai ir noras pagal ją keisti savo veiksmus. Aptarti kūriniai leidžia vertinti ne patogią žmogaus nuomonę apie save, o jo atsaką į pažeidžiamumą. Silpnesniojo buvimas tada tampa rimtu moraliniu klausimu, kurio neatstoja vien žodinis pritarimas gerumui ar retkarčiais parodytas palankumas.

Ką apie žmogų atskleidžia jo elgesys su silpnesniu?

Žmogaus silpnumas gali būti laikinas ar susijęs su gyvenimo kaita, tačiau jis visada išbando kitų gebėjimą išlaikyti dėmesį. Elgesys tokioje situacijoje parodo, ar vertiname tik dabartinę naudą, ar matome visą kito gyvenimą ir jo teisę į pagarbą. Biliūno apsakyme apie seną Brisių praeities prisiminimai ypač sustiprina šį klausimą. Anksčiau reikalingas veikėjas nenustoja prisirišti, nors jo galios nyksta. Jo likimas leidžia svarstyti, kaip atsakomybę kuria ir atmintis, ir suvokimas, kad pažeidžiamumas nėra svetima gyvenimo išimtis.

Gebėjimas matyti silpstantį kitą atskleidžia, kiek žmogus supranta bendrą gyvenimo trapumą. Brisiaus jaunystės prisiminimuose telpa darbas, vaikų žaidimai ir džiaugsmas būti laukiamam. Senatvėje jis tebemėgina saugoti namus, tačiau klaidingai atpažįsta garsus ir sulaukia priekaištų. Tokia kaita nepanaikina jo istorijos. Donelaičio „Metų“ Lauro kalboje žydinčių bei vystančių augalų vaizdas leidžia apmąstyti žmogaus gyvenimo laikinumą. Ponas ir būras gimsta silpni, abu susiduria su mirties grėsme; ji ne visada laukia senatvės. Ši paralelė primena bendrą pažeidžiamumą, nors kūrinyje gyvenama socialiai nelygioje aplinkoje. Todėl elgesys su nusilpusiuoju rodo ir paties žmogaus santykį su savo ribomis. Jei kito nebegalėjimą suvokiame tik kaip jo trūkumą, lengva užmiršti, kad jėga nėra nekintama asmens savybė. Dėmesys silpnesniam liudija gebėjimą mąstyti apie gyvenimą ilgesniu laiku ir neprilyginti vertės vien šios dienos pajėgumui. Lauro gretinami žmogaus ir žolelių gyvenimai, taip pat ir jaunus žmones ištinkanti mirtis primena, kad žmogus nevaldo visos savo gyvenimo eigos. Tad pagalba nusilpusiam nėra stipriojo dovana iš visiškai svetimos, saugios padėties. Ji remiasi atpažinimu, kad mus sieja tos pačios galimybių ribos. Tai nesumažina darbo reikšmės, bet neleidžia juo išmatuoti viso santykio.

Elgesys su silpnesniu taip pat parodo, ar jam paliekama galimybė būti visaverčiu pašnekovu. Biliūno „Ubago“ Sabaliūnas prašo duonos ir pasakoja apie išvarymą iš namų, tačiau vėliau pats teiraujasi pasakotojo sveikatos. Jis išlaiko gebėjimą rūpintis kitu. Pasakotojo atpažinimas ir prisiminimai apie bičiulystę leidžia matyti senelį plačiau negu jo dabartinį vargą. Išklausant atsiranda vietos abiejų patirčiai: pagalbos prašantis žmogus gali pats užduoti klausimą ir parodyti dėmesį. Šis santykis nepašalina visos nelaimės, bet išsaugo žmogaus orumą. „Brisiaus gale“ panašią atminties reikšmę atveria pasakojimas apie buvusį bendrumą, tačiau veikėjui nesuteikiama tokia atsako galimybė. Jo noras paskutinį kartą palaižyti šeimininko kojas lieka neįgyvendintas. Žmogus bėga, ir pasakojimas nepatvirtina, ką tiksliai jis supranta. Skaitytojui tenka įvertinti skirtumą tarp išlikusio prisirišimo ir nutraukto ryšio. Vien prisiminti gerus praeities darbus neužtenka, jeigu dabartinis pagalbos poreikis atmetamas. O dėmesys gali būti prasmingas ir tuomet, kai negalime grąžinti kitam jėgų ar iš karto atkurti viso jo ankstesnio gyvenimo.

Vadinasi, elgesys su silpnesniu atskleidžia gebėjimą matyti gyvenimo tęstinumą ir išlaikyti abipusę pagarbą. Kultūriniai tekstai primena, kad dabartinis pajėgumas neapima visos kito būties, o pagalbos poreikis nepanaikina prisirišimo ar noro rūpintis. Atsakingas žmogus į tai atsižvelgia savo veiksmais. Jis neturi visagalio sprendimo, tačiau gali išklausyti, atpažinti ir nepalikti vieno su pažeminimu. Tokia laikysena parodo, kad kitas svarbus ir tada, kai iš jo nebegalima tikėtis ankstesnės naudos.

Galimos kryptys: stipresniojo atsakomybė; kasdienės bendravimo normos; gyvenimo trapumas; atmintis ir dabartinis poreikis; pagalba, išsauganti orumą.

Tikslumas. Gyvūno ir žmogaus situacijos gretinamos nagrinėjant santykio principą, ne teigiant, kad jos visiškai vienodos. Brisius neįvardijamas kaltu už nusilpimą. Apsakymas nepatvirtina šeimininko atgailos. Lauro kalba apie bendrą gyvenimo laikinumą nėra teiginys, kad „Metuose“ panaikinta socialinė nelygybė. Katrės nelaimės epizode vertinama reakcija į pagalbos poreikį, nepridedant diagnozės ar nepavaizduoto įvykio.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia pateikti A kurso apimtį atitinkantys mokomieji pavyzdžiai; B klausimai yra pagalba, ne visiems privalomas planas.