Užduotis. Pateikite Simono Bernoto eilėraščio „Princas ant balto žirgo“ interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – įvaizdžio galia ir žmogaus pažeidžiamumas. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą. Aptarkite skirtingų laikų vaizdus, kalbėjimą „mes“ vardu ir pabaigos reikšmę.

Mūšis nepralaimėtas kol plazda vėliava
Kol lydimi palaikymo šūksnių jojam link priešo
Kol kvėpuoju
Glotnūs šarvai glosniai sulaižytos šukuosenos
Mobiliosios treniruočių programos
Keto mityba papjaunam pakeliui pasipainiojusį
Elnią šerną valstietį
Pjaunamės tarpusavy dėl statuso titulo aukso
Po kaklu lengvučiai kryželiai
Gilios žaizdos prie širdies skaudžiausios
Ilgiausiai gyjančios
Patys eikliausi eržilai kartais suklumpa
Prašmatniausi ginklai nuvilia
Bet vis vien esam pasiryžę kovot iki galo
Dum spiro spero
Don kichotai pasikinkę baltus arklius
Svaipinantys sufotošopintas dulsinėjas

Šaltinis: Simonas Bernotas, „Pasakų parkas“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023; 2025 m. lietuvių kalbos ir literatūros VBE II dalies A kurso pagrindinės sesijos užduotis, p. 4.

Žodžiai ir nuorodos. Keto mityba – eilėraštyje minima šiuolaikinė dieta; Dum spiro spero – lotyniškas posakis „Kol kvėpuoju, tol viliuosi“; svaipinti – braukti pirštu per ekraną; fotošopinti – redaguoti nuotrauką. Don Kichotas ir jo idealizuota mylimoji Dulsinėja yra nuoroda į romaną „Don Kichotas“. Eilėraštyje paliekama autoriaus vartojama mažoji raidė: „Don kichotai“, „dulsinėjas“. Pateiktos visos 17 eilučių. „Princas ant balto žirgo“ yra eilėraščio, o „Pasakų parkas“ – rinkinio pavadinimas. Eilėraščio kalbantysis nėra automatiškai tapatinamas su autoriumi.

Princų vaidmenys ekrano šviesoje

Simono Bernoto eilėraščio „Princas ant balto žirgo“ pavadinimas pažadina lūkestį sutikti pasakų herojų. Tačiau tekste šis vaidmuo kuriamas iš šarvų, šukuosenų, treniruočių programų ir ekrane renkamų atvaizdų. Skirtingų laikų ženklų gretinimas leidžia pamatyti, kaip didingas idealas susilieja su varžymusi dėl pranašumo. Kolektyvinis kalbėjimas į šį pasaulį įtraukia pačius kovotojus. Ironija kyla iš jų skelbiamo ryžto ir vis aiškiau matomų siekių neatitikimo, o pabaiga grąžina prie idealizavimo klausimo.

Pradžios mūšio vaizdas atrodo didingas: plazda vėliava, jojančiuosius lydi palaikymo šūksniai. Kartojamas „Kol“ pratęsia kovos sąlygą, tarsi pergalė dar būtų galima tol, kol išlieka gyvybė ir parama. Tokią nuotaiką pakeičia eilutė apie glotnius šarvus ir glosniai sulaižytas šukuosenas. Panašiai skambantys žodžiai suartina ginkluotę su kruopščiai prižiūrima išvaizda. Vienoje eilutėje šarvų glotnumas pratęsiamas šukuosenos glosnumu, todėl keičiasi pasirengimo kovai reikšmė. Skaitytojo dėmesys slysta nuo galios priemonės prie įspūdžio, kurį norima padaryti. Žodis sulaižytos dar labiau išryškina kruopščiai sutvarkytą paviršių. Greta atsiduria mobiliosios treniruočių programos bei dieta, todėl senasis riterio vaidmuo įgyja dabarties savęs tobulinimo ženklų. Toliau vardijami elnias, šernas ir valstietis suardo kilnios kovos įspūdį: žmogus įtraukiamas į grobio eilę. Savickio „Vagyje“ vaiko laukiamas plėšikas taip pat pirmiausia yra patrauklus įsivaizduotas paveikslas. Vėliau pamatytas surištas ir sužeistas žmogus skiriasi nuo šios fantazijos. Šis kontekstas primena skirtumą tarp patrauklaus vaizdinio ir patirties, kuri jį pakeičia. Bernoto tekste vaidmens grožį sutrikdo pačių kovotojų veiksmai. Kolektyvinis jojam leidžia kalbantiesiems patiems dalyvauti savo herojiškumo vaizdavime. Tačiau vardijimas atveria to vaizdo kainą: išorinis pasirengimas gali derėti su jėgos demonstravimu silpnesniam. Kilnus pavadinimo princas taip tampa abejotinu savo paties idealo atlikėju.

Varžymosi kryptį įvardija eilutė „Pjaunamės tarpusavy dėl statuso titulo aukso“. Ankstesnis papjaunam, nukreiptas į pasitaikiusį grobį, virsta tarpusavio veiksmu. Bendras kovotojų balsas išlaikomas, tačiau jų ryšį ardo siekis užimti aukštesnę vietą. Pabaigoje Don Kichoto ir Dulsinėjos nuoroda perkelia idealizavimą į meilės vaizdinių sritį. Balti arkliai dar saugo didingo vaidmens regimybę, o svaipinimas jau nusako pasirinkimą ekrane. Retušuotos dulsinėjos atskleidžia, kad ir trokštamas kitas žmogus gali būti patiriamas kaip sukurtas atvaizdas. Mačernio dvyliktajame rudens sonete sielos pantera taip pat lieka nepatenkinta ir geidžia to, kas peržengtų jos ribą. Tačiau jos alkis siejamas su mokslu, menu bei amžinybe, o Bernoto tekste troškimo aplinką sudaro statusas ir idealizuojami vaizdai. Sugretinimas išryškina, kuo pripildomas nuolatinis siekimas. Bernoto kovotojai turi blizgią ginkluotę ir vis dėlto lieka pažeidžiami, todėl naujas atvaizdas nebūtinai pašalina stoką. Baigiamasis ekraninis veiksmas leidžia jų didingą judėjimą pamatyti kaip besikartojančią atranką. Pavadinimo vienaskaitą pabaigoje pakeičia daugiskaitinė Don kichotų grupė. Individualus pasakos pažadas išsiskaido į kartojamus vaidmenis ir pasirenkamus idealus, todėl pats tobulumas ima atrodyti tiražuojamas. Idealas vis atnaujinamas, o tikro ryšio klausimas paliekamas atviras.

Taigi Bernoto šių dienų princą kuria skirtingų epochų vaizdų jungtys ir savimi pasitikintis kolektyvinis balsas. Riterio ginkluotė susilieja su išvaizdos priežiūra, o kova dėl pranašumo pasiekia ir santykį su kitu žmogumi. Pabaigos literatūrinė nuoroda bei ekrano veiksmas sutelkia idealizavimo ironiją. Eilėraštis leidžia abejoti, kiek tokį vaidmenį palaiko vertė, o kiek nuolat kuriamas ir taisomas jo atvaizdas.

Po šarvais išliekanti žaizda

Bernoto eilėraštyje „Princas ant balto žirgo“ kovotojų išvaizda kelia ironiją, tačiau ji neužgožia jų pažeidžiamumo. Po glotniais šarvais atsiveria sunkiai gyjančių žaizdų vaizdas, o eikliausi žirgai bei prašmatnūs ginklai pasirodo nepatikimi. Didingas vaidmuo neapsaugo nuo nesėkmės. Vis dėlto išlieka pasiryžimas ir viltį nusakantis kvėpavimas. Teksto įtampą kuria šių būsenų sambūvis: savo jėga besididžiuojantys kalbantieji yra sužeidžiami žmonės, kurie dar nenori atsisakyti siekio.

Išorinį kovotojo tvarkingumą sutrikdo žaizdos prie širdies. Ankstesnius glotnumo ir lengvumo ženklus keičia gilumas, skausmas bei ilgas gijimas. Eilutė „Ilgiausiai gyjančios“ išskiria trukmę: akimirksniu sukuriamas išvaizdos įspūdis nesutampa su tuo, kiek tęsiasi skausmas. Širdies vieta leidžia kūnišką žaizdos vaizdą sieti ir su jausminiu pažeidžiamumu. Gretimi lengvučiai kryželiai prideda dar vieną išorinį ženklą, šalia kurio išryškėja sunkiai pakeliama patirtis. Šį ironijos ir skausmo ryšį padeda suprasti Sruogos „Dievų miško“ pirmųjų lagerio Velykų epizodas. Šventiški bei malonūs žodžiai ten susiduria su mušimu ir pažeminimu. Dėl šio neatitikimo skaitytojui dar aiškesnė tampa prievarta. Bernoto kovotojų situacija skiriasi nuo lagerio kalinių likimo, tačiau abiejuose tekstuose ironiška kalba išlaiko skausmo svorį. Bernoto eilėraštyje po išvaizdos ženklų tiesiog įvardijama tai, kas skauda ir ilgai neužgyja. Aukščiausias laipsnis ilgiausiai sustabdo ankstesnį judrų vaizdų srautą. Atskira gijimą nusakanti eilutė išryškina skausmo trukmę. Šalia rūpinimosi išore pasirodo tai, ko negalima greitai pakeisti vien nauju pasirengimo ženklu. Todėl trumpas žaizdų epizodas suteikia visam kovotojų paveikslui kitą mastą. Kalbantieji jau negali būti matomi vien kaip savimi patenkinti vaidmens atlikėjai. Juose išlieka patirtis, kurią jų pačių pasirinkti ženklai sunkiai pridengia.

Vilties motyvą palaiko pradžios „Kol kvėpuoju“ ir vėliau pasirodantis lotyniškas posakis „Dum spiro spero“. Trumpa vienaskaitinė frazė kvėpuoju išsiskiria tarp kolektyvinių jojam, pjaunamės ir esam. Ji leidžia bendrame balse pajusti pavienę gyvybę, kuriai kova turi asmeninę kainą. Vėliau lotyniškas posakis šį gyvybės ženklą susieja su viltimi. Tarp jų įvardijami suklumpantys eikliausi eržilai ir nuviliantys prašmatniausi ginklai. Aukščiausio laipsnio formos pabrėžia, kad nesėkmę gali patirti net tai, kas laikoma geriausiu pasirengimu. Po šio ribos pripažinimo vis dėlto tariamas pasiryžimas kovoti. Viltis įgauna atkaklumo bruožą, tačiau baigiamieji Don kichotai ir ekrane ieškomos dulsinėjos vėl primena idealizavimo pavojų. Tekstas palieka atvirą klausimą, kada ryžtas padeda, o kada palaiko susikurtą vaidmenį. Aisčio „Peizaže“ gyvenimo vertė taip pat patvirtinama išsaugant sunkumo patirtį. Laimė ir liūdesys skamba greta, o baigiamasis gera apima ir vargą. Čia atrama siejama su pažįstama vieta, jos garsais ir vaizdais. Bernoto kalbantieji, priešingai, išlieka judrūs, besivaržantys ir trokštantys naujo idealo. Sugretinimas leidžia pajusti skirtingą vilties pagrindą. Bernoto tekstas jos galutinai neatšaukia, bet apgaubia ironija, todėl skausmo bei pasiryžimo santykis lieka neramus. Gyvybės ženklas suteikia galimybę tęsti, o paskutinė eilutė neleidžia vienareikšmiškai paskelbti, kur tas tęsimas nuves.

Vadinasi, eilėraščio pažeidžiamumą atskleidžia atotrūkis tarp prižiūrėtos išvaizdos ir ilgai gyjančių žaizdų. Geriausia ginkluotė patiria nesėkmę, tačiau kvėpavimo motyvas išsaugo vilties galimybę. Pabaigos ironija šią viltį komplikuoja, susiedama ją su tęsiama idealo paieška. Kovotojo paveikslas todėl išlieka prieštaringas: jis gali juokinti savo didingumu ir kartu priminti žmogų, kuriam skauda, kuris stengiasi ir gali suklysti.

Galimos kryptys: pasakinis ir dabarties herojus; rūpinimasis įvaizdžiu; varžymasis dėl pranašumo; skausmas po išoriniais ženklais; ironiškai rodoma viltis; idealizuojamas kitas žmogus.

Tikslumas. Pateikta viena 17 eilučių strofa. Kolektyvinis balsas nėra visų vyrų ar paties autoriaus išpažintis. Iš teksto nenustatoma konkreti programėlė. Kryželių gretinimas su žaizdomis nesuteikia pagrindo apibendrinti visų tikinčiųjų. Žaizdos gali būti skaitomos ir jausmine prasme; jų gydymas tekste neaprašomas. Ironija išlieka greta pažeidžiamumo bei vilties, todėl vien pašaipos skaitymas būtų siauras. Mačernio amžinybė ir Bernoto ekrane kuriamas idealas yra skirtingi troškimo pavidalai.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis; B klausimai – pasirenkama pagalba. Šių variantų apimtis atitinka A kurso minimumą.