Užduotis. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų interpretaciją aspektu „Atminties kuriamas savęs paveikslas“. Nagrinėk, kaip pasakotojas apibūdina laiko pojūtį ir santykį su ankstesniu savimi. Pasirinkęs kitą tekstu pagrįstą kryptį, ją nuosekliai išplėtok.

Esame įpratę rašyti ir kalbėti apie savo gyvenimo trumpumą, apie tai, kad jis greit ir nesulaikomai bėga. Kuo daugiau turi metų, tuo jis greitesnis. Nespėji apsižiūrėti, o jau vėl Kalėdos, Nauji Metai, pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Ir dar. Kai buvai jaunas, viskas rodėsi dar prieš akis, o štai jau dairaisi atgal, norėdamas suprasti, kokią šliūžę gyvenime po savęs palikai. Gyvenimo tėkmė laiką labai suspaudžia, suglaudžia dienas, mėnesius, metus. Taip jis jaučiamas psichologiškai. Visokiais būdais bandai stabdyt gyvenimą, jį gręždamas atgal, kaip raitelis įsibėgėjusį žirgą. Kaip gera būti jaunam, kai dar neturi praeities. O pagyvenęs tą praeitį nešiesi kaip savo kuprą.

Tačiau kaip istorija gyvenimas vis dėlto yra gana ilgas. Man jo pradžia be galo tolima, jau lyg ir ne mano, įstrigusi visai kitame laike, kurį miglotai atkuria vaizduotė, ištraukdama iš nebūties kartais gana padrikus vaizdus, balsus, žodžius, veidus, spalvas, tarsi būtum atsiradęs labai seniai iš kažkokio pirmykščio sapno, kurį pats ir susapnavai. Visokie istoriniai įvykiai gyvenimą labai pailgina, o tų įvykių, nors ir ne visada labai skaudžių, man teko su kaupu patirti. Tada gyvenimas atrodo ilgesnis negu iš tikrųjų jį gyvenai. O jį dar pailgina knygos, istorijos pažinimas, menas.

Ką galiu tikro parašyti apie save? Štai kažką prisimenu, o gerai nežinau, kada tai buvo, kaip, kodėl. Metai, mėnuo, diena? Išliko naivus mokyklinis dienoraštis su datomis. Keista, bet ten beveik nieko nėra įrašyta, kas buvo svarbiausia, kas turėjo reikšmės ne vien mano tolimesniam gyvenimui, kūrybai, bet ir visai Lietuvai, ir ką dabar bandau prisiminti, atkurti, ištraukti iš tamsių atminties užkaborių. Juk tuo metu, kada rašinėjau tame sąsiuvinyje, dar priešinosi miškas, nyko išvežtųjų sodybos, siautėjo enkavedistai, įvairūs perėjūnai žmones ginė į kolchozus, konfiskuodami gyvulius, padargus, pastatus.

Tada akys, rodos, nematė viso to, ką praregėjau vėliau, jau įnikęs į literatūrą, poeziją, kuri vis ištraukia iš atminties tai, kas, rodos, buvo visai nesvarbu: koks nors žvilgsnis, sode augęs medis, kiemo žole nubėgantis vėjas, gyvulio akys, gražiai į savo lizdą besileidžiantis gandras.

Visa, ką rašysiu, nebus dokumentiškai tikslu. Ta praeitis taip atrodo dabar, rašant, o po kelių metų ji vėl atrodys kitaip. Savo rašiniuose jau esu kai ką apie save papasakojęs. Dabar juos skaitydamas pats nustembu, kad tie patys dalykai jau atrodo kitaip, persišviečia per visai kitus patyrimus, įvykius. Ir šiandien rašant daug kas bus netikslu, rašau tik apie tai, kas susigulėjo atmintyje, kas jos perdirbta, ką matau savo vaizduotėje. Juk tikrųjų savo buvusio gyvenimo ženklų jau nematau, nes jų beveik ir neliko.

Pertvarkydamas praeitį, visą laiką veikia JISAI, kuriuo kažkada buvau aš ir kurio jau nėra. Pagaliau prisiminimai yra mąstymo arba apmąstymo būdas apie save, savo gyvenimą, jo prasmę. Jie skleidžiasi atmintyje iššaukti kokių nors įvykių, nuotaikų, sapnų, ligų, kūrybos, noro pasipasakoti, paaiškinti ar pasiteisinti, ir vėl dingsta. Jie yra liudytojai, atsakinėjant į savo paties ar gyvenimo, kūrybos užduotus klausimus. Šitaip savojo gyvenimo istorija tampa Istorija.

Atmintis labai daug ką nuslepia, perkuria, ir aš jau niekada nesužinosiu, ką mačiau kažkada, sakysime, gulinėdamas pievoje ant Šlynos kranto, vieną gražų gegužės vakarą prie trobos sėdėdamas ant suolelio, ką ten galvojau nieko neveikdamas. Nors tada kažkas manyje labai svarbaus vyko, ką pradėjau suprasti suaugęs, kurdamas eilėraščius, dabar rašydamas šiuos žodžius. Ar ne kūryba visa tai padeda suprasti ir suteikia prasmės dalykams, kurie, rodos, jau seniai užmiršti? Taigi ar kūryba nėra ypatinga, kartais į praeitį nugrimzdusios atminties balsas, aidas, bangos?

Be galo daug svarbių konkrečių atsitikimų atminties „diskelyje“ atmesta, ištrinta, o kartais palikta tai, kas, rodos, visiškai nereikšminga, laikina, atsitiktina. Atmintis nuolat perkuria, pats sau ne visada esu tas, kurį matė kiti, prisimena arba aš prisimenu. Prisiminimai yra labiau gyvenimo filosofija nei konkrečių įvykių dokumentaliai tikslūs aprašymai, nors to tikroviškumo visokiais būdais siekiama arba jis imituojamas. Vis dėlto siekiama užgriebti ką nors tikro, ką nors, kas buvo, ką matei, kas įvyko, ką norėtum visą laiką turėti savo atmintyje.

Šaltinis: Marcelijus Martinaitis, „Mes gyvenome. Biografiniai užrašai“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, skyriaus „Dievo duotas“ pradžia, p. 5–6. ISBN 978-9986-39-621-5..

Biografinių užrašų ištrauka. Pasakotojas svarsto, kaip dabartinė patirtis perkuria prisiminimus; atminties netikslumas čia aptariamas paties autoriaus.

Atminties kuriamas savęs paveikslas

Žmogus savo gyvenimą suvokia skirtingu mastu: viena vasara gali prabėgti nepastebėta, o jos prisiminimas aprėpti ištisą pasaulį. Marcelijaus Martinaičio biografinių užrašų „Mes gyvenome“ ištraukoje ši neatitiktis tampa savęs pažinimo pradžia. Pasakotojas aiškinasi, kodėl nugyventas laikas kartu atrodo trumpas ir neaprėpiamas. Atmintis kuria jo paveikslą iš patirtos trukmės, išlikusių jutiminių detalių ir dabartinio jų supratimo.

Ištraukos pradžioje laiko pojūtį išreiškia kūno judesiui artimi vaizdai. Besikartojančios šventės ir metų laikai sutelpa į trumpą išvardijimą, o atskiras sakinys „Ir dar.“ leidžia pajusti nesibaigiantį jų kartojimąsi. Tokį greitį mėginantis suvaldyti žmogus palyginamas su raiteliu, gręžiančiu įsibėgėjusį žirgą. Jis tebejuda pirmyn, nors dėmesiu atsigręžia atgal. Praeities kupros palyginimas suteikia šiam atsigręžimui svorio: nugyventa patirtis nuolat nešama kartu. Tačiau kitoje pastraipoje žvilgsnis išsiplečia. Gyvenimo pradžia primena tolimą sapną, o istorinių įvykių gausa leidžia patirtą laiką suvokti kaip labai ilgą. Abu vertinimai priklauso tam pačiam žmogui, todėl jo savivaizdis išlieka kintantis. Gyvenimą pailginančių knygų, istorijos pažinimo ir meno paminėjimas įtraukia kultūrinę patirtį. Kitų laikų pažinimas išplečia sąmonės aprėptį, nors nugyventų metų skaičius lieka toks pats. Panaši juntamo nuotolio įtampa kuriama Maironio eilėraštyje „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“. Ežero bangos, Alpių saulėlydis ir rožių kvapas lydi kalbančiojo svajones į jaunystės kraštą. Fiziškai jis stebi svetimą peizažą, mintimis išvysta savąjį. Brangūs metai pabaigoje atrodo beveik sapniški, nors atminimai tebėra gyvi. Martinaičio prozoje sapno vaizdas taip pat nusako artumą ir nepasiekiamumą vienu metu. Praeitis tebėra sava, tačiau dabartinis žmogus negali joje apsigyventi ar pakartoti anuometinio suvokimo. Dėl to jo pasakojimas prasideda laiko prieštaravimo tyrimu.

Vėliau pasakotojas tikrina, iš kokių detalių susidaro šis savęs paveikslas. Klausimas apie tikrą pasakojimą nuveda prie dienoraščio: datos išlikusios, tačiau dabar svarbūs įvykiai jame beveik neužrašyti. Po istorinio smurto išvardijimo dėmesys pereina prie žvilgsnio, medžio, vėjo, gyvulio akių ir gandro. Skirtingo masto dalykai atsiduria greta. Medis ar judesys kieme pasakojami kaip vėliau išryškėjusios patirties dalys, kurių ankstesnysis žmogus dar nemokėjo įvertinti. Veiksmažodis „praregėjau“ įvardija tokį supratimą, atsiradusį įsigilinus į literatūrą. Jis padeda paaiškinti, kodėl kūryba pabaigoje vadinama atminties balsu, aidu, bangomis: išlikęs įspūdis kaskart pasiekia dabartį kitokiu stiprumu. Garsinė vaizdų kryptis leidžia prisiminimą suvokti kaip atsiliepimą, kurį žmogus dabartyje stengiasi išgirsti. Šatrijos Raganos „Sename dvare“ pradžioje baltos rožės taip pat pažadina artimo žmogaus atminimą. Retrospektyvus mamatės ilgesys pereina į vaikystės sceną, kur Irusia ruošia vardinių dovaną ir džiaugiasi rožėmis. Skaitytojas junta skirtingą prisimenančio ir anuomet džiaugsmą patiriančio žmogaus žinojimą. Martinaitis šį skirtumą aptaria tiesiogiai: tuometis išgyvenimas dabartyje įgyja anksčiau nesuprastą prasmę. Vis dėlto smulkmenos neišsprendžia visų atminties spragų. Klausimai apie tai, ką kadaise galvojo pievoje ar prie trobos, lieka atviri. Savęs paveikslas kuriamas iš to, kas dar atsiliepia, kartu pripažįstant dingusią patirties dalį.

Taigi ištraukoje atmintis sujungia skubančio gyvenimo pojūtį su tolimos pradžios mastu. Palyginimai išryškina šio ryšio įtampą, o jutiminės smulkmenos leidžia ją patirti konkrečiai. Dabartinis pasakotojas atpažįsta save per buvusius įspūdžius, nors visos ankstesnio gyvenimo tikrovės atkurti negali. Toks savęs paveikslas išlieka jautrus naujai patirčiai ir naujiems klausimams.

Atminties kuriamas savęs paveikslas

Prisiminęs ankstesnį poelgį žmogus kartais nustemba: aplinkybės pažįstamos, tačiau anuometinis mąstymas atrodo nutolęs. Martinaičio „Mes gyvenome“ ištraukoje šis atotrūkis nagrinėjamas kaip pasakojimo apie save sąlyga. Dabartinis aš ieško ryšio su buvusiu savimi, aiškina atminties spragas ir tikrina savo žodžių patikimumą. Kuriamas savęs paveikslas priklauso nuo gebėjimo pripažinti, ką gali ir ko negali prisiminti.

Ryškiausiai buvusio ir dabartinio savęs skirtumą išreiškia didžiosiomis raidėmis parašytas „JISAI“. Šis įvardis priklauso tam pačiam žmogui, tačiau trečiasis asmuo leidžia pažvelgti į jį iš šalies. Ankstesnysis aš jau negali tiesiogiai atsakyti, todėl dabartinis pasakotojas turi aiškintis jo patirtį. Tokį santykį rengia trumpų klausimų seka apie laiką, aplinkybes ir priežastis. Dienoraštis pateikia datas, tačiau palieka kitų spragų: asmeniniame sąsiuvinyje menkai atsispindi aplink vykę istorijos lūžiai. Vėlesnis žmogus dabar supranta ir anuometinio žvilgsnio ribotumą. Antano Škėmos „Baltos drobulės“ Garšvos vaikystės pasakojime prisimenantysis irgi atkuria kadaise turėtą pasaulį, kurio suaugęs jau negali tiesiog pakartoti. Laukiantis vaikas vaizduotėje virsta Pelene ar riteriu, o parėję tėvai atsiduria kitame kasdienių rūpesčių ritme. Įsivaizduojami vaidmenys suteikia formą berniuko laukimui ir vienatvei. Martinaičio pasakotojas mažiau pasineria į atskirą vaikystės sceną, daugiau klausia, kaip ją apskritai įmanoma atkurti. Abiem atvejais buvęs savęs paveikslas atsiskleidžia per dabartinį pasakojimą. Martinaičio įvardis ypač išryškina atsakomybę: užrašantis žmogus kalba už tą, kurio ankstesnės sąmonės visumos jau nepasieks. Todėl prisiminimai kartu tampa savęs apmąstymu. Ištraukos pradžios daugiskaita į šį tyrimą įtraukia platesnę žmonių patirtį, o vėlesnis asmeninis liudijimas parodo konkrečias jos ribas. Bendras laiko pojūtis pereina į individualų klausimą apie tiesą.

Atsakomybė už tokį paveikslą siejama su atviru jo netikslumo pripažinimu. Pasakotojas numato, kad po kelerių metų praeitis vėl atrodys kitaip, ir paaiškina, kaip ją persmelkia nauji patyrimai. Atminties „diskelyje“ vieni atsitikimai ištrinti, kiti išlikę tarsi be aiškios priežasties. Ši techninė metafora leidžia įsivaizduoti atranką, kurios pats žmogus visiškai nevaldo. Pabaigoje vėl grįžtama prie noro užčiuopti tikrus įvykio pėdsakus, todėl ankstesnis netikslumo pripažinimas lieka tiesos paieškos dalimi. Atminties ir vaizduotės sąlytis matomas ir Nijolės Miliauskaitės eilėraštyje, prasidedančiame žodžiais „žiemos vakarais, kai močiutė“. Įprastas ėjimas su liktarna susisieja su žmogumi mėnulyje, kuris žvelgia į šviečiančius langus ir kalbančiojo akis. Būtojo dažninio laiko judesį pakeičia esamasis laikas, todėl prisimintas pasaulis vėl atrodo vykstantis. Paskutinis žodis „mieguistas“ išlaiko referento dviprasmybę. Martinaičio proza panašų pasakojimo nepastovumą pati išaiškina: kiekvienas prisiminimas ateina iš dabartinio santykio su buvusia patirtimi. Vis dėlto jo pasakotojas atkakliai skiria norą suprasti nuo galimybės pateikti visiškai tikslų dokumentą. Šis skirtumas leidžia pasitikėti jo pastanga, kartu palieka vietos abejonėms. Žodžiai apie kartais imituojamą tikroviškumą papildomai parodo pasakojimo keblumą: įtikinamai skambantis atsiminimas vis dar turi būti tikrinamas. Savęs paveikslo patikimumą kuria ir matomos jo ribos.

Ištraukoje save prisimenantis žmogus tampa savo ankstesnio gyvenimo liudytoju ir aiškintoju. Trečiojo asmens įvardis pažymi laiko atstumą, klausimai tikrina žinojimą, o atminties atrankos vaizdas atskleidžia spragas. Tokia laikysena leidžia kurti sąžiningą, toliau tikslinamą savęs paveikslą. Jame ryšys su praeitimi išlieka gyvas, nors anuometinės sąmonės visumos sugrąžinti nepavyksta.

Ištraukos judėjimas prasideda bendru laiko pojūčiu ir pereina į asmeninę atsiminimų patikrą. Aspektą galima plėtoti aiškinant šį perėjimą arba dabartinio ir buvusio savęs santykį.

Pirmame variante Maironio kelionė mintimis ir Šatrijos Raganos rožių prisiminimas padeda analizuoti laiko nuotolį bei jutiminį ryšį. Vardinių dovanos būsima baigtis neparodyta. Antrame variante Garšvos vaikystės vaizduotė ir Miliauskaitės laiko kaita papildo buvusio savęs atkūrimo klausimą. Garšvos vaidmenys lieka įsivaizduojami, o „mieguistas“ išlaiko kelias skaitymo galimybes. Abi dėstymo pastraipos kiekviename variante grįžta prie Martinaičio konkrečių žodžių ir pasakojimo sandaros.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Lentelėje nurodyti maksimumai, pavyzdžiams taškai neskirti.

Keturių pastraipų forma ir palyginimų eilė yra šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmoje dėstymo pastraipoje pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antroje – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Pasirenkami nukreipiamieji klausimai skirti tik B kursui.

Pažymėk vieną teiginį apie buvusį aš ir patikrink, kuriuo įvardžiu, klausimu ar vaizdu jį pagrindei. Greta palyginimo rask sakinį, grąžinantį mintį prie pateiktos ištraukos.