Užduotis. Remdamiesi pateiktu Bernardo Brazdžionio eilėraščiu „Ir tie bokštai balti“ ir savo kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimą „Ar žmogui būtina žinoti, ko jis trokšta?“ Išplėtokite dvi skirtingas argumentavimo kryptis ir paaiškinkite, ką troškimo pažinimas žmogui leidžia suprasti.

Ir tie bokštai balti, ir tos aukštos viršūnės,
nežinau aš, ko žiūri į mėlyną dangų:
ar ten vasarų paukščiai, ar pavasarių laimė,
ar ten saulė pražydo po negęstančiu langu.

Nesumano širdis, ko čia klausti, prašyti,
ar baltųjų gėlių, ar gėlių neregėtų,
ar svajonę, kaip žiedą, svajonę mažytę,
ar per metų šimtus nenumirti norėtų.

Ak, jūs žemės sapnų mylimi angelai,
pasakykite man savo pasakų burta,
pasakykit, ar grįš žemėn tie viesulai,
kur dalina ne mirtį, šviesų rytdienų turtą? ..

Ir tie bokštai balti, ir tos aukštos viršūnės
kažko žiūri, taip žiūri į mėlyną dangų...
Ar ten vasarų paukščiai, ar pavasarių laimė,
ar ten saulė juos šaukia po negęstančiu langu?

Šaltinis: Bernardas Brazdžionis, „Ir tie bokštai balti“. Vartotojo pateiktas „Antologijos“ nuorašas; konkretus spaudinys nenustatytas. Posmams patikrinti naudotas atskiras leidimas: „Poezijos pilnatis“, Vilnius: Lietuvos kultūros fondas, „Sietynas“, 1989, p. 17 (PDF p. 18).

Pateiktame nuoraše prie eilėraščio nurodyta data 1927.XII.30. Išlaikyti jo žodžiai ir skyryba, taip pat forma „burta“ bei ženklai „? ..“. Pagal atskirą 1989 m. leidimą pažymėti tik tarpai tarp keturių ketureilių. To leidimo kai kurie žodžiai ir skyryba skiriasi, todėl jo tekstas į šį nuorašą neperkeltas.

Ar žmogui būtina žinoti, ko jis trokšta?

Paklaustas apie savo troškimus žmogus gali įvardyti konkretų daiktą arba tik nujausti, kad dabartinės patirties jam per maža. Tokia nuojauta kartais pažadina smalsumą ir norą išmėginti tai, kas nepažįstama. Grožis, pažinimas ar pilnatvė sunkiai sutelpa į vieną užbaigiamą užduotį. Manau, kad troškimo kryptį galima atrasti ieškant, o jo neapibrėžtumą svarbu vertinti kartu su pasirengimu pripažinti savo ribas.

Jaučiamas ilgesys gali būti ankstesnis už aiškų jo objekto pavadinimą. Bernardo Brazdžionio eilėraščio „Ir tie bokštai balti“ kalbantysis žvelgia į aukštį ir svarsto, kas ten traukia: paukščiai, pavasarių laimė ar saulė. Vėliau abejoja pati širdis, ko jai prašyti. Klausimų gausa išlaiko ryšį su trokštamu grožiu net tuomet, kai nepasirenkamas vienas atsakymas. Tokio plataus troškimo reikšmę padeda svarstyti Johano Volfgango Gėtės „Fausto“ lažybų scena. Faustas atmeta Mefistofelio siūlomą galimybę ramiai mėgautis gėrybėmis. Lažybas jis susieja su sąlyga, kad kada nors būtų apgautas pasitenkinimo ir norėtų sustabdyti gražią akimirką. Toliau išsako norą patirti žmonijos aukštumas bei gelmes, džiaugsmą ir skausmą. Jis žino patirties kryptį, tačiau nesusiaurina jos iki vieno daikto. Susitarimo rizika neleidžia šio užmojo laikyti lengvu sėkmės receptu. Be to, Faustas prašo aiškiai pasakyti tarnystės sąlygą. Platus gyvenimo troškimas čia dera su konkrečiu klausimu apie pasirinkimo kainą. Ši detalė rodo, kad neapibrėžtas galutinis siekis dar neatleidžia nuo pareigos suprasti dabartinį sprendimą. Vis dėlto scena parodo, kodėl žmogui kartais neužtenka jau žinomų pasirinkimų sąrašo. Brazdžionio klausimai panašiai leidžia troškimui skleistis dar neturint tikslaus jo pabaigos vaizdo. Galimybių tyrinėjimas jau suteikia vidiniam judėjimui kryptį.

Neapibrėžtas troškimas prasmingas ir tuomet, kai išryškina skirtumą tarp patiriamos vertės ir galutinio pasisotinimo. Vytauto Mačernio dvyliktajame „Rudens sonete“ siela maitinama geriausiais žemės vaisiais, mokslu ir menu. Šie dalykai jai reikalingi, tačiau alkanos panteros metafora nusako vis dar nerimastingą būseną. Kūnas vaizduojamas kaip narvas, o amžinybė tampa geidžiamu grobiu. Troškimas čia pranoksta tai, ką galima įsigyti ir laikyti baigtu pasiekimu. Kartu jo kaina girdėti nervingame panteros vaikščiojime: neišsenkantis noras gali slėgti. Paskutinės strofos geidžiama laisvė nusakoma tariamąja forma „gulėtų“. Ji išsaugo atstumą tarp esamos būsenos ir trokštamo išsilaisvinimo. Siela maitinama vertingais dalykais, tačiau kalbantysis įsivaizduoja dar kitokią jos būtį. Taip pats teksto judėjimas išlaiko nepasotinto noro įtampą. Brazdžionio širdis taip pat renkasi tarp nevienodo masto galimybių: gėlių, mažytės svajonės ir gyvenimo per šimtmečius. Tokio noro nepavyktų išmatuoti vienu atliktu darbu. Jį suprasti padeda pats gretinimas, parodantis ir mažos patirties brangumą, ir platesnės būties ilgesį. Todėl visiškas aiškumas nėra būtina sąlyga patirti vertę. Svarbiau, ar žmogus geba pastebėti, kas jį maitina, ir kartu nesupainioja ilgesio su jau turima neribota galia. Išlikęs alkis gali paskatinti naują pažinimą, bet savaime neįrodo, kad ankstesnės pastangos buvo tuščios.

Taigi žmogui nebūtina iš karto turėti išsamų visų savo norų planą. Platus patirties ilgesys gali nuvesti už įprastų pasirinkimų, o jo apmąstymas leidžia atpažinti jau patiriamą vertę. Kartu verta išgirsti tokio siekio keliamą nerimą ir įvertinti jo kainą. Troškimą prasmingą daro toliau tikrinama kryptis, paliekanti vietos ir naujam atradimui, ir savo ribų suvokimui.

Ar žmogui būtina žinoti, ko jis trokšta?

Suprasti, ko trokšti, ypač svarbu tuomet, kai norą tenka derinti su artimųjų lūkesčiais arba savo paties įpročiais. Vien stiprus jausmas dar nepasako, ką reikėtų keisti. Tačiau aiškumas nebūtinai atsiranda iš karto. Manau, kad žmogui verta savo troškimą pažinti jį įvardijant ir tikrinant patirtyje; tai padeda pasirinkti veiksmą, nors jo baigtis išlieka nežinoma.

Troškimo įvardijimas padeda atskirti asmeninį poreikį nuo aplinkinių lūkesčių. Bernardo Brazdžionio eilėraštyje „Ir tie bokštai balti“ širdis svarsto, ko prašyti: gėlių, svajonės ar gyvenimo per šimtmečius. Šių galimybių išvardijimas suteikia neaiškiam pojūčiui kalbą, tačiau paskutinis klausimas rodo, kad pasirinkimas dar neužbaigtas. Kuo svarbus aiškesnis vidinio poreikio pažinimas, matyti Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ šeimos susitikime. Seminarijoje besimokantis Liudas Vasaris girdi tėvų pagarbų kreipinį „jūs, kunigėli“. Tėvams jis išreiškia išsipildžiusias viltis, o sūnui primena prarandamą paprastą artumą. Liudas norėtų būti vadinamas „tu, Liudai“, bet šio prašymo neištaria. Jis užsimena apie iš seminarijos išeinantį draugą ir išgirsta griežtą tėvų pasmerkimą. Tėvo teiginys apie kiekvieną seminariją palikusį žmogų nepalieka vietos sūnaus siūlomam paaiškinimui apie pašaukimą. Todėl Liudui tenka susidurti su svetimu atsakymu, kuriame jo asmeniniam klausimui beveik nelieka erdvės. Ši situacija atskleidžia, kad asmeninio noro ir kitų lūkesčių skirtumas gali būti skaudus. Jį atpažinti būtina norint suprasti savo nejaukumą, tačiau net pažintas troškimas savaime neatveria lengvo pokalbio. Brazdžionio balsas dar ieško atsakymo, o Liudas savo poreikį jau jaučia gana aiškiai. Abu atvejai leidžia pastebėti, kad vidinė patirtis turi savą pažinimo ir išsakymo kelią. Vien išoriškai suteikta padėtis nepaaiškina, ko žmogui trūksta.

Troškimą aiškinti sau gali padėti ir konkretus savo gyvenimo vertinimas. Seneka šeštajame „Laiškų Lucilijui“ laiške pasakoja apie pokytį, bet pripažįsta turįs ką savyje taisyti. Anksčiau nepripažintų ydų pastebėjimą jis laiko pažanga. Bendras noras tobulėti įgyja turinį, kai žmogus pamato, ką reikėtų mažinti, didinti ar pertvarkyti. Be to, Seneka kviečia Lucilijų mokytis drauge: gyvas bendravimas leistų stebėti pavyzdį ir vienam kitą papildyti. Tai siūlomas pažinimo būdas, kurio vertę sudaro ir pasirengimas priimti kito indėlį. Laiške net numatomi knygose paliekami ženklai, padėsiantys rasti naudingas vietas. Vadinasi, mokymosi troškimas siejamas su pasirenkamomis priemonėmis. Pakvietimas atvykti dar nėra įvykęs susitikimas, bet jis paaiškina, kaip bendrą siekį būtų galima plėtoti drauge. Brazdžionio eilėraštyje atsakymo taip pat ieškoma kreipiantis: kartojami prašymai sapnų angelams išreiškia norą sulaukti atsiliepimo. Poetinis kreipimasis į sapnų angelus ir draugui skirtas filosofinis laiškas kuria skirtingus bendravimo būdus. Juos sieja bandymas suteikti savo siekiui suprantamą pavidalą. Senekos pavyzdys parodo, kaip tai gali virsti apčiuopiamesniu savęs pažinimu: troškimas tikrinamas pagal matomą elgesį ir dalijamą patirtį. Galutinės tobulybės jis neskelbia. Taip lieka vietos toliau mokytis, o aiškesnis noras padeda suprasti, kokios pagalbos prašyti ir kuo pačiam prisidėti.

Vadinasi, norint suprasti savo pasirinkimus, būtina įvardyti bent svarbiausią poreikį. Įvardytas poreikis padeda suprasti santykių įtampą, o atpažinti trūkumai suteikia kryptį pokyčiui. Toks aiškumas dar negarantuoja nei kitų pritarimo, nei užbaigto tobulėjimo. Vis dėlto jis padeda sąmoningiau rinktis, ką išsakyti ir ką daryti. Nežinomą baigtį galima pasitikti jau geriau suprantant save.

Pirmas variantas skiria bendrą patirties kryptį nuo vieno baigiamo tikslo. Gėtės lažybų scenoje reikšmingos paties Fausto išsakytos sąlygos ir noras aprėpti skirtingą patirtį; Mačernio dvyliktajame sonete – sielos alkio bei jai teikiamo mokslo ir meno santykis. Šių tekstų nerimas ir rizika riboja paprastą teiginį, kad bet koks troškimas savaime naudingas.

Antras variantas aiškina, kaip pažintas poreikis padeda rinktis. Liudas Vasaris supranta norįs paprasto artumo, bet prašymo tėvams neišsako; Seneka bendrą tobulėjimą sieja su konkrečių ydų pastebėjimu ir siūlomu bendru mokymusi. Čia svarbu atskirti savo noro supratimą nuo jo išsakymo, kitų pritarimo ar galutinio išsipildymo.

Plėtodamas argumentą, po kūrinio detalės paaiškink jos santykį su klausimo žodžiu „būtina“. Atsakymą gali riboti laikas, situacija ar troškimo pobūdis; pagrįsk būtent pasirinktą sąlygą.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia nurodyti maksimumai; pavyzdžiams balai nesuteikti.

Keturių pastraipų sandara ir A kurso privalomo autoriaus palyginimas pirmoje dėstymo pastraipoje bei kito autoriaus antroje yra bibliotekos mokymosi atramos. Oficialūs kriterijai tokios kontekstų kvotos ar eilės nenustato. Nukreipiamieji klausimai skirti tik B kursui, pasirenkami ir pradžioje suskleisti.

Pažymėk, kur rašai apie jau įvykusį veiksmą, kur apie neištartą norą ir kur apie sąlyginę ateitį. Šie skirtumai turi išlikti ir išvadoje.