Užduotis. Remdamiesi pateikta Sofoklio tragedijos „Antigona“ ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar valdžia visada remiasi teisingumu?“. Aptarkite, kaip galimybė spręsti už kitus dera su atsakomybe, ir kuo galima tikrinti valdžios sprendimo pagrindą.

Kreontas (Antigonai). Na-gi, ko nuleidai galvą? Ar prisipažįsti prie savo kalties, ar ne?

Antigona (ramiai). Teip, prisipažįstu, nei nemanau gintis.

Kreontas (sargui). Gali eiti kur nori: esi liuosas. (Sargas išeina. Antigonai). O tu atsakyk man trumpai, stačiai: žinojai tu, kad aš užgyniau laidoti lavoną?

Antigona. Žinojau. Ir kaip-gi aš galėjau nežinoti? — Tai buvo visiems žinoma.

Kreontas. Ir tu išdrįsai nepaklausyti mano paliepimo?

Antigona. Ne Zeusas apreiškė man jį ir ne gyvenanti kartu su Mirtimi dievu Teisybės dievė davė žmonėms panašius įstatus. Nemaniau aš ir to, juog tavo paliepimai buvo teip svarbųs, juog tu — žmogus — gali peržengti nerašytuosius, vis-gi amžinus — dievų įstatus. Ne vakar ir ne šiandien jie pasirodė, ne, jie yra visada, ir nieks nežino jų pradžios. Dėl jų tai aš ir nenorėjau atsakyti prieš dievus, jei būčiau pabijojusi peržengti žmogaus norą. Aš žinojaus turėsianti mirti, — ar galėjo būti kitaip, jei ir nebūtumei apreiškęs man? Bet jei ir lemta man yra numirti prieš laiką, vis-gi tai bus man laimė: ar-gi negali būti mirtis laime tam, kas gyvena, kaip aš, tarp vienų kančių? Tokiu būdu man bent toks likimas negali būti liūdnas. Štai, jei aš būčiau palikusi nepalaidotą mano motinos mirusio sūnaus kūną, tuokart tai būtų, kodėl gailėtis, — dabar-gi nėra man ko liūdėti. Jei mano pastarąjį darbą skaitai kvailyste, tai pasakysiu, juog už kvailystę kaltina mane žmogus, kurs beveik pats yra kvailiu.

Choras (liūdnai). Matyt dukters toks-pat smarkus būdas, kaip ir jos tėvo, — ji nemoka nusilenkti prieš nelaimę.

Kreontas (chorui). Vienok-gi žinokite, juog perdaug atkaklūs greičiausiai nutilo. Jųs galite visur pamatyti, juog įkaitinta ugnyje ir labai sukietėjusi geležis lūžta į tūkstantis gabalėlių. Aš žinau, arkliams patrakimą išvaro trumpu apynasriu; neprivalo daugel svajoti apie save tas, kurs yra kitų vergu. (Rodydamas Antigoną). Ji užrūstino mane jau tuomet, kada peržengė mano išduotąjį paliepimą; dabar-gi ji užgauna mane antrą kartą: prasikalto ir dar juokias iš savo prasikaltimo. Jei tai paliksiu be bausmės, tai vyru būsiu ne aš, — ji bus vyru. Tegul sau ji bus mano sesers duktė, tegul ji bus mano artimiausia giminaitė, bet neišvengs mano bausmės nė ji, nė jos sesuo; paskutinę aš skaitau lygiai kaltą už laidotuves. Pavadinkite ją. (Vienas iš apstojusiųjų išeina Ismenos atvesti). Aš ką-tik mačiau ją rūme; ji, kai proto nustojusi, mėtos į visas šalis. Širdis to, kurs ką-nors biauraus užmanė, paprastai išduoda paslaptį greičiaus, negu atsidengia patsai užmanytasis darbas; bet ypač negaliu kęsti tų, kuriuos stačiai nutveria bedarant ką, o jis paskui stengiasi save išteisinti.

Antigona. Suėmęs mane, tu manai nubausti mane daugiaus, kaip mirtimi?...

Kreontas. Anaiptol: jei tą aš galiu, aš galiu viską.

Antigona. Ko-gi tu lauki? Kaip man nemalonus kiekvienas tavo žodis, — ir duok Dieve, kad nebūtų niekad malonus, — teip ir tau nemeilūs mano žodžiai. Kuo-gi vienok aš galėčiau įgyti sau labiaus garbę, jei ne laidodama tikrąjį brolį? (Rodydama chorą). Visi jie pagirtų mano pasielgimą, jei baimė nevaržytų jiems liežuvio. Tarp daugelio kitų privilumų valdžia dar turi vieną, — ji gali daryti ir sakyti viską, ką nori...

Kreontas. Iš visų čia Tėbiečių skaitais tu viena tesanti teisinga.

Antigona. Tinka su manimi ir jie, bet neišdrįsta atverti prieš tave lūpų.

Kreontas. Ir tu nesigėdi daryti kitaip, kaip jie?

Antigona. O, ne! Gerbiant savo giminaičius, neprisieina raudonuoti.

Kreontas. Bet ar-gi tas, kurs iš jo rankos mirė, nebuvo tikru tavo broliu?

Antigona. Buvo tikru broliu; pas mus buvo vienas tėvas ir motina.

Kreontas. Tai kodėl-gi tu užgauni jį...

Antigona. Mūs miręsis nepasakys to.

Kreontas (tęsdamas) ...jei vienaip gerbi jį, kaip ir prasikaltėlį?

Antigona (nuliūdusi ir suerzinta). Žuvo ne vergas, bet jo brolis.

Kreontas. Bet jis plėšė mūsų žemę, o tas gynė...

Antigona. Teip, bet Mirtis reikalauja, kad jos įstatai būtų kiekvienam lygiai pritaikinami.

Kreontas. Negal-gi prilygti netikęs žmogus teisingamjam...

Antigona. Kas žino, ar tavo žodžiai būtų šventais aname gyvenime!

Kreontas. Priešius, net miręs, vistiek lieka priešiumi, ne draugu.

Antigona. Aš gimiau meilei, ne neapykantai.

Kreontas. Nešinkis prie savųjų nabaštininkų ir, jei privalo mylėti, mylėk juos, o manęs, kolei aš gyvas, nevaldys moteriškė!

Šaltinis: Sofoklis, „Antigona“, vertė J. Š. [Jurgis Šaulys], Tilžė, 1903, p. 16–18; vientisa apklausos ir ginčo ištrauka.

Situacija. Antigonė palaidojo brolį nepaisydama valdovo draudimo. Dabar ji apklausiama, o choras stebi ginčą. Abu jos broliai žuvę; Kreontas vieną laiko gynėju, kitą – priešu.

Žodžiai ir vardai. Antigona – šiame leidime vartojama Antigonės vardo forma; Zeusas – Dzeusas; liuosas – laisvas; užgyniau – uždraudžiau; įstatai – įstatymai, nuostatos; apynasris – arklio galvai dedamas vedimo ar pririšimo diržas; nabaštininkas – mirusysis. Senosios formos, tarp jų „teip“, „juog“ ir „Jųs“, išlaikytos. Tai prozinis Šaulio vertimas, jo žodžiai skiriasi nuo vėlesnio eiliuoto vertimo. Ilga Kreonto replika ir vėlesni trumpi atsakymai priklauso tam pačiam vientisam epizodui.

Ar valdžia visada remiasi teisingumu?

Valdžia suteikia galimybę priimti kitus veikiančius sprendimus, tačiau ši galimybė dar neužtikrina jų teisingumo. Įsakyti galima remiantis pareiga, o galima ir baime prarasti savo padėtį. Todėl valdžios veikimą svarbu tikrinti pagal sprendimo pagrindą ir jo poveikį žmogui. Teisingumui artimesnė tokia laikysena, kuri leidžia išgirsti priklausomo žmogaus patirtį bei pripažįsta savo galios ribas. Vien galėjimas nubausti ar reikalauti paklusnumo moralinio pagrindo nesukuria.

Valdžios tikslas iškrypsta, kai bendrą tvarką ima pakeisti asmeninis valdančiojo įžeidimas. Sofoklio „Antigonos“ ištraukoje Kreontas ginčą dėl palaidoto mirusiojo susieja su savo vyriškos padėties išsaugojimu. Merginos argumentai apie aukštesnes nuostatas jam tampa pakartotiniu iššūkiu, už kurį būtina bausti. Taip sprendimo pagrindą nustelbia noras nenusileisti. Pabaigos žodžiai „nevaldys moteriškė“ rodo, kad jam rūpi ir galios hierarchija, o ne vien mirusiojo veiksmo įvertinimas. Kitokį santykį tarp reiklumo ir atsakomybės leidžia svarstyti Kristijono Donelaičio „Metuose“ prisimenamas miręs amtsrotas. Jis reikalavo dirbti bei vykdyti pareigas, tačiau jis prisimenamas ir kaip būrų užtarėjas. Darbų tvarka šiame prisiminime derinama su rūpesčiu pavaldiniais. To paties teksto žiaurūs ponai bei jų uolūs vykdytojai parodo priešingą galios veikimo kryptį. Svarbu atskirti, ką tokie vaizdai leidžia teigti: rūpestingesnis ponas nepanaikina visos baudžiavos santvarkos neteisybės, bet jo elgesys parodo kitokią asmeninę atsakomybę turimos galios ribose. Todėl griežtumas pats savaime nėra pakankamas nei valdžios teisingumo, nei jos neteisingumo įrodymas. Reikia žiūrėti, ar įsakančiajam rūpi tie, kurių darbus bei gyvenimą jo sprendimas keičia.

Valdžios teisingumą taip pat riboja iš anksto žmogui paskirta vieta. Kai jo argumentai vertinami vien pagal kilmę, lytį ar priklausomybę, pats sprendimas nebetikrinamas. Kreontas Antigonę įspėja negalvoti per daug apie save ir pasitelkia suvaldomo arklio vaizdą. Tokia kalba mažina galimybę išgirsti ją kaip savarankiškai sprendžiantį asmenį. Panašus santykis atsiskleidžia Žemaitės „Marčios“ pirmojo ryto epizode. Katrė stengiasi sutvarkyti naujuosius namus ir paaiškina, kam tai daro, tačiau Vingiai jos pastangas sutinka užgaulėmis. Jiems nepatogi iniciatyva ima atrodyti kaip mėginimas pačiai nustatyti tvarką. Vyresniųjų padėtis leidžia spręsti, o marčios konkretus darbas bei žodžiai nesulaukia lygiavertės reikšmės. Šeimos galia ir valdovo teisė skiriasi savo mastu, tačiau abiem atvejais galima tikrinti tą patį veikimo principą: ar sprendžiama apie veiksmą, ar tik ginama įprasta viršenybė. Teisingumą stiprintų galimybė pripažinti, kad žemesnėje padėtyje esantis žmogus gali pasakyti svarbų dalyką. To nepripažįstanti valdžia pavaldumą ima laikyti visos asmens vertės matu. Tuomet paklusnumo išsaugojimas gali tapti svarbesnis už teisingą sprendimą konkrečioje situacijoje. Skirtį parodo ir galimybė išsakyti sunkumą: ar paaiškinimas išklausomas, ar pats kalbėjimas palaikomas nauju prasikaltimu. Antruoju atveju silpnesnis žmogus netenka priemonės parodyti, kuo jam skirta tvarka gali būti neteisinga.

Taigi valdžia ne visada remiasi teisingumu. Jos pagrindą padeda tikrinti valdančiojo santykis su silpnesniu žmogumi, gebėjimas atskirti bendrą pareigą nuo asmeninės ambicijos ir pasirengimas išgirsti nepatogų argumentą. Kreonto ir Vingių laikysena atskleidžia viršenybės gynimo pavojų, o Donelaičio prisimenamas užtarėjas leidžia matyti atsakomybės galimybę net nelygiuose santykiuose. Teisė spręsti todėl turi likti susieta su pareiga savo sprendimą pagrįsti.

Ar valdžia visada remiasi teisingumu?

Valdžiai gali atrodyti, kad jai pritariama, kai niekas garsiai neprieštarauja. Tačiau tyla kartais kyla iš baimės, priklausomybės ar įsitikinimo, kad kalbėti beprasmiška. Todėl sprendimo teisingumo negalima patvirtinti vien paklusnumu. Jį padeda tikrinti galimybė išklausyti kitą patirtį ir ieškoti sprendimo, kuris saugotų bendrą gyvenimą. Valdžia artėja prie teisingumo tada, kai jai svarbu sužinoti daugiau, negu leidžia matyti patogus sutarimo vaizdas.

Prieštaravimas gali atskleisti neteisybę, kuri iš galios pozicijos lieka nepastebima. Sofoklio ištraukoje Antigonė teigia, kad stebintieji pritartų jos elgesiui, jei „baimė“ nevaržytų jų kalbos. Tai jos pačios teiginys apie chorą, todėl jo nereikia pateikti kaip savaime patvirtinto visų žmonių sutarimo. Vis dėlto jis užduoda svarbų klausimą: ar valdovas girdi tikrą nuomonę, jeigu nesutikimas pavojingas? Kreontas į Antigonės paaiškinimus atsako grėsme, tad pats mažina galimybę tikrinti savo sprendimą. Jurgio Savickio „Vagyje“ moralinį aplinkos vertinimą panašiai suardo vaiko žvilgsnis. Tėvas turi gero žmogaus vardą, tačiau jo elgesys su surištu vagimi atskleidžia žiaurumą. Vaikas pradžioje ir pats dalyvauja erzinant, paskui ima jausti gailestį bei išlaisvina mušamąjį. Svarbus ne vien jo amžius, bet konkretus gebėjimas pastebėti kito kančią. Šis poelgis neįrodo, kad vagies padaryti darbai išnyko ar kad suaugusieji apskritai negali spręsti teisingai. Jis parodo vertinimo trūkumą: geras vardas ir įprasta teisė bausti uždengė priešais esantį žmogų. Todėl valdžios pagrindą gali padėti patikrinti būtent tas balsas, kurio pati aplinka nelaiko svarbiausiu. Toks tikrinimas reikalauja ir paties prieštaraujančiojo atsakomybės. Svarbu parodyti konkrečią klaidą ar patiriamą žalą, kad nesutarimas virstų galimybe geriau spręsti, o ne vien noru pakeisti vieną neklausantį balsą kitu.

Teisingesnė galia atsiveria ir per gebėjimą prisiimti dalį atsakomybės už nesutarimo sprendimą. Šatrijos Raganos „Sename dvare“ pradžioje Spūdžio ir Rimeikos ginčas dėl bičių neišsisprendžia vien nuo mamatės siūlymo pasidalyti. Tai svarbi riba: geranoriškas žodis savaime nepakeičia abiejų žmonių norų. Tėvas randa kitą išeitį ir Spūdžiui atiduoda savo spiečių, o Rimeikai lieka jo sugautos bitės. Galimybė spręsti čia susiejama su pasirengimu pačiam prisidėti prie išeities, užuot vien pareikalavus, kad silpnesnis nusileistų. Šį epizodą galima sugretinti su Kreonto laikysena. Jis savo sprendimą pateikia kaip neatšaukiamą, o kitam žmogui tenkanti kaina tampa ir jo paties galios įrodymu. Antigonės iškeltas giminystės bei mirusiųjų pagerbimo klausimas nepaskatina jo peržiūrėti pasirinkimo. Skirtingi tekstai todėl leidžia matyti dvi santykio su nesutarimu kryptis: vienu atveju stengiamasi išlaikyti paklusnumą, kitu ieškoma konkrečios išeities. Teisingumui svarbu, ar turintis daugiau galimybių geba jas panaudoti bendram santykiui atkurti. Tai nereiškia, kad kiekvienas ginčas gali būti išspręstas dovana; svarbus parodytas atsakomybės būdas, o ne visoms aplinkybėms tinkantis veiksmo receptas.

Taigi valdžios ir teisingumo ryšys turi būti tikrinamas, o ne laikomas savaime suprantamu. Prieštaravimas gali atidengti patogaus įvaizdžio slepiamą kančią, o pasirengimas ieškoti išeities parodo rūpestį tais, kuriuos paliečia sprendimas. Literatūriniai pavyzdžiai leidžia matyti ir vertinančiojo ribotumą, ir atsakingesnės laikysenos galimybę. Valdžia patikimesnė tada, kai nesutikimą priima kaip priežastį atidžiau spręsti, užuot jį laikiusi vien grėsme savo padėčiai.

Pirmas variantas tikrina sprendimo pagrindą ir žmogui skirtą vietą. Antras klausia, ką valdžiai parodo prieštaravimas ir kaip atrodytų atsakingesnė išeities paieška.

Kontekstų paskirtis. Donelaičio amtsroto prisiminimas leidžia aiškinti reiklumo ir rūpesčio derinimą, ne visos baudžiavos pateisinimą. Žemaitės Katrės balsas parodo priklausomo žmogaus patirties nustūmimą. Savickio vaiko žvilgsnis padeda tikrinti gero tėvo vardą. Šatrijos Raganos bičių epizode mamatės pasiūlymas nepriimamas, o tėvas prisideda savu spiečiumi; negalima išgalvoti visų veikėjų vieningo pasikeitimo.

Kaip tikslinti atsakymą. Atskirti valdžią kaip galimybę spręsti nuo konkretaus sprendimo moralinio pagrindo. Paaiškinti veiksmą ir jo poveikį, o ne skelbti, kad visi valdantys blogi arba kiekvienas prieštaravimas teisingas. Antigonės teiginys apie chorą išlaiko jos nuomonės statusą.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: iki 42 taškų. Kalbai skiriama iki 28: stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai – po 7. Iš viso – iki 70. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Konteksto paminėjimas be jo reikšmės paaiškinimo nepakeičia argumento.