Užduotis. Pasvarstyk klausimu „Ar siekis viską išlaikyti gali trukdyti būti savimi?“ Remkis pateiktu eilėraščiu ir tikslinga kultūrine patirtimi. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį, išplėtodamas du skirtingus argumentus.

Veidas, kurį ranka keliu,
rusvas ir negražus –
jis išslys su visa įkyria šypsena,
jei ištiesiu pirštus
trokšdama būti viena.

Saulė, kurią rankoj laikau,
maža ir aštri,
ir suduš, jei paleisiu ją,
norėdama būti tikra
vasara ir savimi.

Šaka, kurią rankoj supu,
žydi, bet vaisių nemegs –
ji palūš, jei palenksiu ją,
ano žiedo ieškodama,
kuriame dūzgiant bitę girdžiu.

Paukštė, kurią ranka sugavau,
nustebus, tyli...
ji užtrokš, jei glostysiu ją,
svajodama būti laisva
ir toli, toli –

Diena, kurią rankoj turiu,
kvepiant liepoms, penkta.
Ji paliks rausvą rėžį mano delne,
jei užgniaušiu ją,
ilgėdamos būti jauna,
taip jauna, kad galėčiau vėl grįžti į čia –

Šaltinis: Liūnė Sutema, „Žaidžiu su veidrodžio šuke“, kn. „Sugrįžau: poezijos rinktinė“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. ISBN 978-9986-39-582-9. Pateikto PDF p.11; spaudos folio nematomas.

Pavadinimas nukreipia į atspindžio ir veidrodžio šukės vaizdą. Spaudinio forma „ilgėdamos“ paskutiniame posme išlaikyta; savo sakiniuose vartok savo pasirinktai sakinio sandarai tinkamą formą.

„Penkta“ tekste nesiejama su konkrečia patvirtinta kalendorine data.

Ar siekis viską išlaikyti gali trukdyti būti savimi?

Norėdamas būti savimi žmogus dažnai remiasi tuo, ką jau pažįsta: artimais santykiais, įprastais vaidmenimis ir sukaupta patirtimi. Tačiau siekis visa tai išlaikyti nepakeistą gali pradėti riboti. Tuomet saugoma nebe gyvo žmogaus galimybė keistis, o patogus jo atvaizdas. Manau, kad noras viską išsaugoti gali trukdyti savasčiai, kai virsta reikalavimu sustabdyti save arba kitą. Išsaugoti ryšį padeda ne vien laikymas, bet ir galimybė jame augti.

Santykis tampa varžantis, kai žmogus turi atitikti jau parengtą vaidmenį. Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ tėvų apsilankymo seminarijoje epizode Liudas Vasaris patiria skaudų pasikeitimą. Tėvai į jį kreipiasi pagarbiai, tačiau „jūs, kunigėli“ nustumia į šalį anksčiau natūralų artumą. Motinos ašaros rodo meilę, o ne paprastą abejingumą; vis dėlto ne kiekviena gero linkinti forma leidžia sūnui laisvai kalbėti. Liudas tramdo jausmus ir atsitraukia į save. Ši scena padeda suprasti, kodėl norimo santykio neįmanoma išsaugoti vien tvirtai laikantis išorinio pavidalo. Sutemos eilėraštyje „Žaidžiu su veidrodžio šuke“ panaši įtampa sutelkta į rankoje keliamą veidą. Kalbančioji nori būti viena, tačiau ją lydi įkyri šypsena. Atvaizdą galima laikyti, bet jis neatsako į visą žmogaus poreikį. Abiejuose tekstuose matomas pavidalas ir vidinis gyvenimas nesutampa. Norint likti savimi, svarbu atpažinti šį skirtumą ir nesutapatinti išsaugotos formos su gyvu artumu. Tėvo mėginimas bučiuoti sūnaus ranką ypač aiškiai sutelkia šį nepatogumą: artimas žmogus trumpam atsiduria priešais oficialų asmenį. Sūnaus gėda ir abiejų sutrikimas parodo, kad norimo pagarbos ženklo reikšmė priklauso ir nuo to, kaip jis išgyvenamas. Vien ketinimo gerbti neužtenka tam išgyvenimui nusakyti.

Kartu rūpestis gali suteikti kitam erdvės pačiam patirti ir suprasti. Aido Marčėno „Knygoje“ kalbantysis kreipiasi švelniai, tačiau neperima viso skaitymo darbo už adresatą. Jis pripažįsta negalįs nusakyti knygų šviesos ir ragina sužinoti pačiam. Tokio kreipimosi nepakanka laikyti abejingumu: jame išlieka ryšys ir pasitikėjimas kito galimybe. Kodėl kalbančiajam baisu viską papasakoti, eilėraštis tiksliai neatskleidžia, todėl jo baimės nereikia paversti išgalvotu draudimu. Svarbesnė paties patyrimo teisė. Sutemos tekste noras išsaugoti paukštę ir noras būti laisvai atsiduria greta. Švelnus laikymo veiksmas vis tiek gali turėti priešingą padarinį, nes kitos būtybės gyvybė nesutampa su mano sumanymu apie ją. Ši metafora leidžia klausti, ar išsaugodami paliekame vietos tam, kas savarankiška. Marčėno kreipimasis siūlo vieną galimą atsakymą: galima lydėti žmogų nepaverčiant jo savo paaiškinimo kopija. Toks ryšys leidžia saugoti artumą kartu priimant kitimą, kurio iš anksto iki galo nenumatome. Sutemos kalbančioji saulę laiko rankoje, tačiau trokšta būti tikra vasara ir savimi. Šis skirtumas leidžia suprasti, kad užfiksuotas artimas pavidalas dar nėra visa gyva patirtis. Jos išsaugoti neįmanoma vien pakartojant jau turimą atvaizdą; reikia palikti vietos dar nežinomam susitikimui su pasauliu.

Taigi būti savimi gali trukdyti siekis išlaikyti kiekvieną pavidalą ir vaidmenį nepakitusį. Savastis gyvena santykiuose, tačiau jai reikia ir erdvės naujai patirčiai. Putino scena leidžia pastebėti išorinio vaidmens keliamą atstumą, o Marčėno eilėraštis primena savarankiško supratimo vertę. Sutemos rankoje laikomi vaizdai šalia jų išryškina bendrą klausimą: ar saugodami tai, kas mums brangu, paliekame galimybę jam gyventi savo gyvenimą?

Ar siekis viską išlaikyti gali trukdyti būti savimi?

Siekis viską išlaikyti apima ne tik daiktus ar santykius. Žmogus gali saugoti ir ankstesnę nuomonę, įprastą savo vaidmenį ar norą tiksliai žinoti, koks privalo būti. Tačiau pasikeitusi patirtis kartais reikalauja kitokio atsakymo. Todėl išlikti savimi nebūtinai reiškia nekisti. Manau, kad laikymasis visų ankstesnių pavidalų gali trukdyti savasčiai, o atsisakyti verta būtent to, kas nebeleidžia atidžiai matyti žmogaus ir jo patirties.

Ankstesnės nuostatos paleidimas kartais leidžia aiškiau suvokti savo vertybes. Jurgio Savickio „Vagyje“ vaikas iš pradžių pats erzina surištą žmogų, nors šis jam jau primena Nukryžiuotąjį. Vėliau, išvydęs tėvo smurtą, jis nebegali pasilikti prie patogaus vagies kaip vien piktadario vaizdinio. Pasiryžimas atrišti žmogų gimsta iš gailesčio ir kartu iš abejonių tuo, kas anksčiau atrodė savaime suprantama. Vaiko baimė dėl tėvo išlieka: jis klausia, ar paleistasis jo nemuš. Tačiau ši baimė neužkerta kelio veiksmui. Pasakojimas rodo savastį kaip bręstantį moralinį pasirinkimą, kuriam reikia keisti seną vertinimą. Sutemos eilėraštyje kalbančioji taip pat susiduria su laikomo vaizdo ribotumu. Jei ji nori tikros vasaros ir savęs, delne turima maža, aštri saulė nebegali būti visa tikrovė. Abu tekstai leidžia suprasti, kad išsaugoti vien turimą vaizdinį kartais reiškia atsisakyti augimo. Paleidžiamas įsitikinimas, o ne būtinai tai, kas žmogui etiškai svarbiausia. Vėliau vaikas išgirsta, kad vagį vėl sugavo, tačiau ši žinia nepaneigia jo paties pasikeitimo. Išorinė baigtis ir jo naujas gailestis išlieka skirtingi dalykai. Vadinasi, atsisakymas laikytis seno vertinimo negarantuoja, kad pasaulis iškart pasidarys teisingas. Vis dėlto jis padeda žmogui pačiam aiškiau apsispręsti, kurio elgesio tęsti nebenori.

Svarbu nebandyti savasties sutalpinti ir į vieną galutinį pasakojimą apie save. Jono Aisčio „Prologe“ balsas kreipiasi į skaitytoją ir perspėja knygoje neieškoti pažodinio žmogaus atvaizdo. Scenos gesto priminimas parodo meninės raiškos sąlygiškumą: stiprus jausmo pavidalas dar nėra tiesioginė biografijos išklotinė. Tai nereiškia, kad visos išreikštos emocijos netikros. Eilėraštis siūlo skaityti tai, kas sukurta, nesupainiojant jo su visu kūrėjo gyvenimu. Tokį skirtumą padeda pajusti ir Sutemos veidrodžio šukė. Joje sutelktas pavidalas yra fragmentas, todėl jo negalima be išlygų laikyti visuma. Paskutiniame posme norima išsaugoti jau ne vien atvaizdą, bet ir laiką, kad būtų galima sugrįžti jaunai. Tačiau ši galimybė lieka trokštama; eilėraštis jos nepatvirtina. Būti savimi reikštų priimti ir tai, kad senasis pavidalas neaprėpia dabarties. Noras išsaugoti atmintį gali išlikti vertingas, tačiau jos laikymas vieninteliu leistinu savęs apibūdinimu užvertų kelią naujai patirčiai. Aisčio teksto klausimai apie moters išvaizdą ir gyvenamą vietą negauna biografinės išklotinės. Skaitytojas grąžinamas prie scenos, taigi prie kūrinio pavidalo. Panašiai ir Sutemos laikomas veidas gali išsaugoti bruožą, bet ne visą besikeičiantį asmenį. Šio ribotumo pripažinimas padėtų paleisti reikalavimą visada būti tik anksčiau susikurtu atvaizdu.

Vadinasi, savastį labiau saugo atsakingas pasirinkimas, ką tęsti ir ką peržiūrėti, negu pastanga išlaikyti viską. Savickio vaiko gailestis rodo, kad žmogus gali keistis neprarasdamas moralinio pagrindo. Aisčio meninis balsas primena atvaizdo ribotumą, o Sutemos sąlygos palieka troškimus ir jų padarinius atvirus. Toks žvilgsnis leidžia saugoti svarbią patirtį jos nepaverčiant sustingusiu reikalavimu sau. Būti savimi čia reikštų turėti galimybę ir atsinaujinti.

Pirmas variantas nagrinėja gyvą ryšį ir savarankišką patirtį; antras – nuostatų bei savęs atvaizdų peržiūrą.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Tai kriterijų maksimumai, modeliai taškais neįvertinti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė – šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmame dėstyme pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antrame – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.