Užduotis. Remdamiesi eilėraščiu ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar praeitis gali būti nemirtinga?“

Mano genties
Pirmajam pilkapy guli
Visi jauni,
Visi gražūs,
Su rūtom prie kepurių,
Susižiedavę su mirtimi.

Kas juos paguldė?
Kam juos užklojo
Ten,
Kur sauso šaltinio dugne
Plyšta žemės širdis...

Imk ir laikyki
Balto kaulo žvakidę –
Nekvėpuok... Neužpūski
Mėlyno lino liepsnos...

Dabar
Mano tautos
Paskutiniam pilkapy brinksta
Legendos grūdas,
Sėkla dainos,
Ir krauju krikštyti
Tampa vėl gyvybe.

Šaltinis: Kazys Bradūnas, „Prie vieno stalo“, Vilnius: Vaga, 1990; 2025 m. lietuvių kalbos ir literatūros VBE II dalies A kurso pagrindinės sesijos užduotis, p. 5.

Žodžiai ir vaizdai. Pilkapis – senovinis kapas su žemės sampilu. Formos „laikyki“, „Neužpūski“, „pilkapy“, „rūtom“ paliktos kaip eilėraštyje. Kaulo žvakidė, lino liepsna ir legendos grūdas yra poetiniai vaizdai; jų nereikia laikyti pažodiniu įvykio aprašymu. Pateiktos visos 22 eilutės, suskirstytos į keturias strofas. „Krauju krikštyti“ yra eilėraščio, o „Prie vieno stalo“ – rinkinio pavadinimas. Po eilėraščiu nurodyti 1950 metai; rinkinio leidimas, iš kurio tekstas cituojamas egzamino užduotyje, išleistas 1990 m.

Ar praeitis gali būti nemirtinga?

Žmonės ir jų sukurti daiktai nyksta, todėl praeities nemirtingumas atrodo prieštaringa mintis. Buvusio gyvenimo negalime išsaugoti tokio paties, kokį patyrė ankstesnės kartos. Vis dėlto jų patirtis pasiekia mus pasakojimais, kalba, papročiais ir kūriniais. Šia prasme praeitis gali turėti dabartyje tebeveikiantį pavidalą. Norint atsakyti, ar ji nemirtinga, svarbu atskirti negrįžtantį žmogaus gyvenimą ir iš jo išaugusią bendruomenės kultūrą. Literatūra leidžia suprasti, kad gyvenimo baigtinumas gali būti pripažįstamas kartu su galimybe pratęsti jo reikšmę. Tokiam tęstinumui reikia naujų žmonių, kurie praeitį priimtų.

Praeities nemirtingumas negali reikšti, kad išnyksta atskiro žmogaus mirtingumas. Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ dalyje „Vasaros darbai“ Lauras stebi augalų ir paukščių gyvenimo kaitą. Žolės vysta, jaunikliai jau maitinasi patys ir atkartoja tėvų dainas. Kalbėtojas šiuos vaizdus susieja su žmogaus amžiumi: gimimas primena pumpurą, vėliau pražystama, užauginami vaisiai ir gyvenimas baigiamas. Be to, mirtis gali ištikti ir jauną žmogų. Lauro mintis apima skirtingų luomų žmones, todėl nei turimas turtas, nei padėtis neatšaukia bendros lemties. Gamtoje tęsiamas gyvenimas nepadaro atskiros būtybės amžinos. Lauro kalboje jaunystę pakeičia darbai, todėl žmogaus gyvenimas turi ir veiklos, ir jos rezultatų laiką. Žydėjimo vaizdą užbaigiantys vaisiai leidžia atskirti gyvenimo paliekamą rezultatą nuo paties žmogaus likimo. Kazio Bradūno eilėraštyje „Krauju krikštyti“ toks skirtumas išryškėja per kapavietės ir kultūros sėklos ryšį. Jauni ir gražūs žmonės guli pilkapyje, o pabaigos atsinaujinimą parengia legendos grūdo bei dainos sėklos vaizdai. Biologinio gyvenimo ribą peržengia apie žuvusiuosius kuriama kultūra. Todėl atmintis gali suteikti ankstesniam gyvenimui dabartinę reikšmę, nors negrąžina jo paties. Donelaičio vaizduojama augimo ir nykimo kaita bei Bradūno kultūros sėkla padeda apibrėžti nemirtingumo ribas. Tęstinumas reiškia, kad nauja gyvybė ar naujas pasakojimas kyla iš buvusio pasaulio, o ne kad kiekvienas jo dalyvis išvengia pabaigos.

Praeitis gali išlikti, kai bendruomenė atnaujina kalbą ir grąžina reikšmę savo istorijai. Simono Stanevičiaus odėje „Šlovė žemaičių“ atsigręžiama į Vilniuje susitelkusius mokslo žmones ir jų pasiryžimą daryti gera tėviškei. Kalbos užmiršimo bei praradimo vaizdą pakeičia atgijusi tėvų garbė ir gimtasis žodis. Kreipimasis į senuosius valdovus sugrąžina jų vardus į dabarties bendruomenės kalbą. Tai kultūrinio atgimimo vaizdas: praeitis iš naujo įgyja vertę, nes atsiranda ją prisimenančių ir apie ją kalbančių žmonių. Odėje skelbiamą džiaugsmą pagrindžia dabarties sutelktumas, mokymasis ir kalbos vertinimas. Bradūno eilėraštyje tokį ryšį sutelkia pilkapyje bręstantys „Legendos grūdas“ ir „Sėkla dainos“. Jie leidžia suprasti, kad apie ankstesnių kartų patirtį bus galima pasakoti ir dainuoti toliau. Tačiau sėkla dar tik brinksta: tęstinumas turi augimo galimybę, kuriai reikia palankių sąlygų. Trečios strofos raginimas neužpūsti liepsnos parodo, kad paveldą galima ir prarasti. Abu kūriniai praeitį susieja su dabartine kalbos bendruomene. Žmonėms rūpintis atmintimi svarbu todėl, kad išliekanti istorija nėra vien užbaigtų įvykių eilė: ji gali padėti dabartyje atpažinti savo priklausymą ir vertybes.

Taigi praeitis gali būti nemirtinga kaip dabartyje tęsiama reikšmė. Donelaičio Lauro mintis primena, kad atskiro gyvenimo pabaiga lieka neatšaukiama. Stanevičiaus kalbos atgimimas ir Bradūno legendos bei dainos sėkla atskleidžia kitą išlikimo būdą: ankstesnių žmonių patirtis tampa naujos bendruomenės gyvenimo dalimi. Toks nemirtingumas priklauso nuo ją priimančių žmonių. Praeitį perduodanti kalba leidžia išlaikyti ryšį su tuo, kas fiziškai jau nebesugrįš.

Ar praeitis gali būti nemirtinga?

Praeitį gali priminti visai mažas daiktas, jeigu su juo žmogui sugrįžta brangi patirtis. Tačiau vien išlikusio daikto nepakanka, kad šią patirtį pažintų ir kiti. Jai reikia dėmesio, žodžių, pasakojimo. Todėl praeities nemirtingumas priklauso nuo to, ar ji dar kam nors rūpi ir gali būti perduodama. Literatūroje matyti dvi susijusios atminties galimybės: išsaugotas paprotys sujungia dabartį su ankstesniu gyvenimu, o kūrinys leidžia asmeninį prisiminimą perduoti kitiems žmonėms. Praeitis tokiu būdu gali išlikti gyva net pasikeitus jos materialiam pasauliui.

Atmintį gali išsaugoti pakartotas paprotys, leidžiantis žmogui prisiminti, kam jis priklauso. Balio Sruogos memuarinio kūrinio „Dievų miškas“ Velykų epizode nuo įprasto gyvenimo atskirti kaliniai gauna vieną dovanotą kiaušinį. Jį atneša neįvardytas kalinys nuo Gdansko, o vyriausias grupės narys padalija po mažą gabalėlį visiems. Menkas šventės ženklas tampa bendrystės patirtimi aplinkoje, kurioje žmonės nuolat žeminami. Pasakotojas numano galėjusius sugrįžti Tėvynės ir artimųjų prisiminimus, tačiau atsargiai pripažįsta nežinąs viso slapto jų turinio. Dovanos dalijimas leidžia kiekvienam gauti savo dalį ir kartu išlaiko visų ryšį. Ankstesnio gyvenimo paprotys atkuriamas bendrai, nors kiekvieno dalyvio vidinis prisiminimas lieka asmeninis ir iki galo neatskleistas. Ankstesnis gyvenimas čia pasiekiamas per vieną pakartotą veiksmą. Lagerio smurtas nesibaigia, bet šventės paprotys išsaugo kitokio pasaulio galimybę žmogaus viduje. Kazio Bradūno eilėraštyje „Krauju krikštyti“ ryšį su mirusiaisiais taip pat palaiko dabarties žmogui patikėtas veiksmas. Raginama laikyti kaulo žvakidę ir neužpūsti lino liepsnos. Trapus poetinis vaizdas pabrėžia, kad atminimo išsaugojimas reikalauja dėmesio. Šių kūrinių aplinkybės skirtingos, tačiau abiejuose mažas ženklas susieja žmogų su didesne jam brangia bendruomene. Atminties vertė atsiskleidžia per gyvųjų santykį su tuo ženklu. Būtent šis ryšys gali tęstis ir labai nepalankiomis sąlygomis.

Praeitį pratęsia pasakojimas, kai asmeniškai išgyventą atmintį padaro prieinamą kitam. Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ prologe baltos rožės kvapas ir švelnumas pasakotojai primena motiną. Kreipimasis į ją išlieka kupinas klausimų bei ilgesio, o žiedą sudrėkina ašaros. Iš šio asmeninio santykio išauga vaikystės dvaro pasaulio pasakojimas. Jo pradžioje mamatė išpjauna Irusios raidę gluosnyje, o mergaitė siuva dovaną vardinėms, norėdama, kad kasdienis daiktas primintų ją motinai. Irusios dovana dar tik siuvama, todėl jos mintyse matomas būsimas motinos prisiminimas išreiškia norą išsaugoti artumą kasdienybėje. Net mažas asmeninis sumanymas rodo, kaip svarbu palikti kitam prisimenamą savo ženklą. Rašytinis pasakojimas šiuos prisiminimus išsaugo ir tiems, kurie šeimos nepažinojo, todėl artumo patirtis gali peržengti jos dalyvių gyvenimo ribas. Bradūno eilėraštyje šią galimybę sutelkia pilkapyje bręstančios legendos ir dainos metaforos. Mirusiųjų vieta tampa naujos kalbinės raiškos pradžia, o žuvusiųjų atminimas gali įsilieti į platesnį bendruomenės gyvenimą. Šatrijos Raganos pasakojimas turi konkretų šeimos artumo pasaulį, Bradūno eilėraštis kalba apie gentį bei tautą. Vis dėlto abu parodo, kad išlikimas kultūroje įmanomas tada, kai žmogus suteikia savo prisirišimui formą, kurią gali priimti ir tęsti kiti.

Vadinasi, praeitis gali išlikti gyva papročiu ir pasakojimu. Sruogos kaliniams šventės ženklas leidžia atpažinti ankstesnio gyvenimo ryšius, o Šatrijos Raganos pasakojimas perduoda asmeninę atmintį skaitytojui. Bradūno liepsna, legenda ir daina sutelkia abi galimybes: rūpestingai saugomas pėdsakas virsta perduodama patirtimi. Toks nemirtingumas yra gyvųjų kuriamas santykis. Jis nepanaikina netekties, tačiau leidžia jai turėti prasmę ir kito žmogaus dabartyje.

Problemos reikšmė. Klausimas leidžia atskirti fizinį gyvenimo negrįžtamumą ir praeities išlikimą kultūroje. Teiginiui apie nemirtingumą reikia paaiškinimo: kas išlieka, kokia forma ir dėl kieno veiksmų? Nei vien vardyti senus daiktus, nei laikyti prisiminimą kūno prisikėlimu neužtenka.

Pateikto eilėraščio argumentai. Jaunuolių kapavietė patvirtina netektį. Kreipinys į liepsnos saugotoją leidžia kalbėti apie dabarties dėmesį ir atminties trapumą. Pilkapyje brinkstantis legendos grūdas bei dainos sėkla parodo kultūrinio augimo galimybę. Pabaigos „vėl gyvybe“ aiškinama per šiuos prieš ją einančius vaizdus.

Pavyzdžių tikslumas. Donelaičio ištraukoje kalba Lauras; jis aptaria augalų, paukščių ir žmonių kaitą, bendrą mirtingumą bei galimą ankstyvą mirtį. Stanevičiaus 1823 m. odė vaizduoja kultūrinį atgimimą, o ne jau pasiektą šiuolaikinę valstybės nepriklausomybę. Sruogos grupė gauna vieną kiaušinį; jį dalija vyriausias grupės narys. Pasakotojo minimi slapti prisiminimai lieka numanomi, o smurtas tęsiasi. Šatrijos Raganos Irusia dar tik siuva mamatės vardinių dovaną ir įsivaizduoja būsimo daikto poveikį. Nei rožė, nei daina fiziškai nesugrąžina mirusio žmogaus.

Užduoties kilmė. Klausimas „Ar praeitis gali būti nemirtinga?“ ir pateiktas eilėraštis yra iš 2025 m. A kurso pagrindinės sesijos. Keturi papildomi B kurso klausimai sukurti mokymuisi; tai nėra oficialių A kurso klausimų pervadinimas. Vertinimo lentelė remiasi dabartiniais 2026 m. kriterijais.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Papildomi nukreipiamieji klausimai sukurti B kurso mokymosi pagalbai.