Užduotis. Pasvarstyk klausimu „Ar poilsis gali tapti pareiga?“ Remkis pateikta Sasnausko esė ir tikslingais kultūriniais kontekstais. Mokomajame keturių pastraipų rašinyje parašyk bent 450 žodžių ir išplėtok dvi atskiras mintis.

Dar savaitė Vilniuje, ir imsiu nekęsti vasarojančio miesto, turistų, prekybininkų, vestuvininkų, dykinėjančių atostogautojų, o labiausiai – pats savęs. Todėl, kad saulė spirgina ir tave. Todėl, kad taip pat lėkštai nusitvėręs šalto alaus bokalą. Todėl, kad nesiskaito knygos ir nesimezga joks protingas pokalbis. Ir jei staiga imtum sapnuoti, tai būtų vis tie patys atvirukai su smaragdiniais okeano toliais, nuo kurių pirma darydavosi bloga. Kas sakė, kad vasara žada laisvę ir lengvumą? Vasara yra klastinga teroristė ir prievartautoja. Visiems privalu ją liaupsinti ir šokti pagal jos dūdelę. Laukti ir ilgėtis lyg antrojo Kristaus atėjimo. Paskui rugpjūčio 31-ąją ji patenkinta susirenka savo aukų atodūsius bei ašaras ir šantažuoja visus iki kito birželio.

Šimtą kartų teisios mūsų maldų knygos, kai prašo Dievą gailestingai apšviesti vasarotojus, idant jie paežerėse ir pamiškėse kartu su tuščiais buteliais neišbarstytų ir dvasinių vertybių. Pavojus akivaizdus. Užsukite sekmadienį į bet kurią bažnyčią. Girdėjau, kai kur Vokietijoje jau seniai kunigams per visą vasarą leidžiama nesakyti pamokslų. Sakralioji formulė: man atostogos. Kiekvienas supratingai linkčioja galva. Šiukštu pasiūlyti ką nors svetima tam šventam laikui. Aplinkui tik ir girdi, kaip kas turškėsi jūroj ar drybsojo per dienas šezlonge. Net uraganai ir bombų sprogimai neatbaido. Jeigu dvasios ubagystė turi savo numylėtą metų laiką, tai vasara. Atostogaujantis miestas ir pasaulis.

Lyg tyčia aną savaitę viena ponia pradėjo kalbą apie dvasingumą. Kaip šios srities profesionalo teiravosi, ar jis dar atgimsiąs Lietuvoje. Laimė, pavyko susilaikyti nepašmaikštavus kaip nors nevykusiai. Tik patraukiau pečiais. Atseit klausimas per daug rimtas. Kaip tada, kai nuskambėjo garsusis posakis: „Faktų nežinau, o gandų nekomentuoju“. Bet iš tiesų tik apsimečiau, kad viskas labai sudėtinga ir nevienareikšmiška. Juk faktai čia pat. Visas miestas ir tu pats jame.

Nieko sudėtingo čia nėra. Žinoma, prieš pusmetį būčiau pareiškęs, jog dvasingumas, kaip jis suvokiamas Lietuvoje, vertas tik anekdotų. Šis bei tas iš Dekalogo, kurį privalu laikyti bet kokios visuomenės konstitucija. Retkarčiais tam tikra susikaupimo praktika, geriausia – tuščioje bažnyčioje. Lašelis egzotikos, gal pagoniškos, gal rytietiškos, nes Dievas juk vienas ir svarbiausia ne konfesija, o kad žmogus būtų geras. Nepriklausoma nuomonė apie Bažnyčios dogmas. Tolerancija, ekumenizmas, jautrumas saulėlydžio gaisams. Žvakės, saikinga vyno porcija. Meilė Užupiui. Citata iš Kahlilio Gibrano. Ir t. t.

Bet dabar už anekdotų nebepasislėpsi, per daug žiauri tikrovė spigina į akis. Mano pašnekovė buvo teisi. Dvasingumas gali tirpti ir sutirpti lyg ledų porcija saujoj. Net su anuo solidžiu savo turiniu. Dar paprasčiau ir kvailiau, kai tokių dalykų nemoki apibrėžti ir sukonkretinti. Esi įsitikinęs, jog dvasia kaip vėjo gūsis ar ugnies liežuviai. Pašiurpusi oda. Siaubas ir nuostaba. Nebepakeliamas maudulys. Saldus širdies nerimas. Ir staiga vieną baisią vasaros dieną viso to nebelieka. Imi skaičiuoti palmes ant Neries kranto. Perkiesi „Humanoje“ baltas kelnes. Mausti gali tik saulės nusvilintą nugarą. Ugnies reikia tiek, kad iškeptų šviežios kaimiškos dešrelės. Orų prognozės puikiai atstoja Gibraną ar Naująjį Testamentą.

Beje, kadaise V. Hugo „Vargdieniai“ praryti ant Valakampių smėliuko. Disidentiniais metais rašomosios mašinėlės įnirtingiausiai kaukšėdavo irgi vasaros mėnesiais. Antitarybinės propagandos primarginti lapeliai buvo stipriau už kvapą gniaužiančius atostogų kalnus, už žydrąsias lagūnas. Išeitų, jog galima ir kitaip. Tai gal be reikalo peikiu vasarą, gal ne ji kalta, kad abu su minėta ponia pasigedome dvasingos Lietuvos? Bet pasileisk dabar praeities laukais – prasidės odės pionieriškai vaikystei, dingusiam Vilniui, laisvės kovoms. Gretinimai, lyginimai, nostalgiški atsidūsėjimai. Dar teks prisiminti, jog proprosenelis buvo baudžiauninkas ir apskritai niekada neatostogaudavo. Nieko gero iš tokių šuolių. Kalvarijų turguj gali prisiklausyti panašių tekstų iki soties.

Jau verčiau kasmet prisiminsiu, kad dvasingumo priešas – tai vasara. Jai atiduodame dvasią, nesipriešindami ir net nemurmėdami. Nežinau, kaip Benediktas XVI atlaiko savuosius kalnus ir vasarnamius, gal neišeina iš koplytėlės ar šiaip yra užsigrūdinęs savo ypatingose pareigose. Bet mano jėgos per menkos, o mūsiškė koplytėlė šeštadieniais ūžia nuo vasaros švenčių, nepasislėpsi ten. Taip ir nudiriama nuo tavęs bet kas iš dvasios srities. Rodos, apokrifinėje Tomo evangelijoje Dievo karalystė lyginama su moterimi, kuri kiaurame ąsotyje nešėsi vandens. Pareina namo, o ąsotis tuščias. Tai nutiko, aišku, liepos mėnesį. Aplinkui dūzgiant bitėms ir sostinės svečiams. Iš pakiemių kylant dešrelių dūmams. Plevėsuojant baltoms palaidinėms. Su užuojauta žiūrint į tuos, kuriems nėra nei kur, nei dėl ko atostogauti.

Ir kaip dar ieškoti knygos ar protingų žodžių, kai šventai tiki, jog pasiusi nepamatęs jūros? Atsisveikinu su dvasingumu. Bent iki pirmųjų šalnų. Jeigu ką, net bažnytiniai įstatymai mano pusėje. Kas bus, tas bus. Prisidedu prie choro, skelbiančio, kad jau atostogos. Puoliau tiek, kad sutikčiau pavėpsoti ir nuo Palangos tilto.

Šaltinis: Julius Sasnauskas, „Atostogų miestas“, knygoje „Malonės akrobatika: iš gatvelių ir skverelių teologijos“. Pateiktas „Alma littera“ EPUB, ISBN 9786090106792; autorinių teisių kredite – 2006 m. OPF metaduomenų data – 2012-09-11; šio EPUB spausdinti puslapiai ir atskiro spaudos leidimo metai nepatvirtinti. Esė pabaigoje – 2005 07 21.

Kontekstas. Tai visas atskiras esė tekstas, datuotas 2005 m. liepos 21 d. Pasakotojas ironiškai kritikuoja vasarą ir atostogų įpročius, tačiau pripažįsta savo paties įsitraukimą.

Žodžiai. Dekalogas – Dešimt Dievo įsakymų. Ekumenizmas – krikščionių vienybės siekis. Apokrifinis tekstas – į įprastą biblinį kanoną neįtrauktas religinis raštas. Šiuos žodžius esė pasitelkia svarstydama dvasingumo sampratą; pasakotojo ironija nėra visiems privaloma poilsio taisyklė.

Ar poilsis gali tapti pareiga?

Poilsis reikalingas, bet reikalavimas būtinai ilsėtis nustatytu būdu gali tapti sunkiai atliekama pareiga. Viešai rodomas linksmas laisvalaikis dažnai atrodo kaip pažadas, kad pakeitus aplinką pasikeis ir savijauta. Tačiau žmogaus vidinis gyvenimas ne visada sutampa su kalendoriumi ar gražiu reginiu. Todėl svarbu skirti galimybę pailsėti nuo prievolės vienodai džiaugtis ir kitam įrodyti, kad atostogos pavyko.

Pareiga atsiranda tada, kai išorinės sąlygos laikomos pakankama priežastimi žmogui jaustis taip, kaip iš jo tikimasi. Maironio eilėraštyje „Užmigo žemė“ aplinkos ramybė nepersiduoda jaunai krūtinei. Žvaigždės dar neužmigusios, o būsima aušra taip pat nesuteiks širdžiai atilsio. Šis vaizdas leidžia suprasti, kad žmogaus troškimai nepranyksta vien pasikeitus paros laikui. Sasnausko esė „Atostogų miestas“ analogišką skirtį paverčia socialine problema. Vasarą privalu liaupsinti, o išvykimo troškimas atrodo beveik šventas. Kalbantysis pyksta dėl šio spaudimo, nors pats jau geria alų ir ilgisi reginių, kuriuos anksčiau niekino. Jį vargina ne vien karštis, bet ir neatitikimas tarp numatyto lengvumo bei savo patirties. Prisipažinimas sau čia svarbesnis negu išorinis sėkmės ženklas. Priešingu atveju ir nepatikęs poilsis tampa vaidmeniu: reikia jį pagirti, sugalvoti įspūdingą pasakojimą, nutylėti nuovargį. Graži aplinka gali teikti džiaugsmo, tačiau iš jos negalima padaryti privalomos kiekvieno reakcijos priežasties. Maironio balsas nesulaukia atilsio, o Sasnausko kalbantysis jo neranda ir tarp kitų atostogautojų. Abu atvejai saugo žmogaus teisę nepatirti visko pagal bendrą lūkestį.

Poilsio pareigą sustiprina įsitikinimas, kad visiems reikalinga tokia pati patirtis. Nijolės Miliauskaitės eilėraštyje „žiemos vakarais, kai močiutė“ paprastą vakaro darbą lydi šviesa ir vaizduotė. Vaikas pašviečia močiutei, o mėnulyje įsivaizduoja su liktarna vaikščiojantį žmogų, kuriam šalta ir liūdna. Ši nedidelė scena neaprašo atostogų, bet padeda atpažinti individualų santykį su aplinka: tai, kas vienam jauku, kitam vaizduotėje gali pasirodyti kaip vienatvė. Vienodas reginys neužtikrina vienodos prasmės. Sasnausko kalbantysis savo ruožtu pasigenda knygos ir protingo pokalbio, nors aplinkui gausu įprastų vasaros malonumų. Vadinasi, jo poreikio neatstos vien dar vienas populiarus užsiėmimas. Prasminga būtų pirmiausia suprasti, ko trūksta, ir tik tada rinktis. Vienam ramybę gali suteikti pasivaikščiojimas, kitam bendras darbas ar kelios valandos be naujų įspūdžių. Šios galimybės nėra savaime geresnės už pajūrį: jos vertingos, kai atitinka konkretaus žmogaus norą. Kitaip net ir laisva diena tampa užduotimi įvykdyti svetimą gero gyvenimo vaizdą. Tada teisė pasirinkti tylų, neįspūdingą laiką gali būti tikresnė laisvė negu dar viena nuotrauka, turinti patvirtinti poilsio sėkmę. Svarbu ir tai, kad pasirinktas poilsis netaptų nauju reikalavimu nuolatos save tikrinti. Žmogus gali tiesiog pabūti, niekam nepranešdamas, ar tai jau buvo prasminga. Toks laikas nebus mažiau vertas vien todėl, kad apie jį sunku papasakoti įdomią istoriją. Asmeninio poreikio pripažinimas saugo ir nuo pareigos kiekvieną minutę paversti rezultatu.

Taigi poilsis virsta pareiga, kai jam nustatomas vienas pavidalas ir privalomas jausmas. Aplinkos grožis ar kitų pavyzdys negali savaime nuraminti žmogaus, o skirtingiems poreikiams reikia vietos. Ilsėtis prasminga ne tam, kad pavyktų pateikti savo laimės įrodymą. Svarbiau atpažinti, kas iš tiesų leidžia atsigauti, ir neužkrauti nei sau, nei kitam pareigos džiaugtis pagal tvarkaraštį.

Ar poilsis gali tapti pareiga?

Laisvalaikį lengva sutvarkyti taip, kad jame nebeliktų laisvės. Reikia suspėti išvažiuoti, pamatyti, pasilinksminti ir būtinai turėti ką papasakoti. Tačiau poilsio vertę lemia ne vien užsiėmimų kiekis. Ji priklauso ir nuo to, ar žmogus pats pasirenka savo santykį su laiku bei kitais. Poilsis gali tapti pareiga, bet tokią prievolę verta atskirti nuo sąmoningai saugomo dėmesio tam, kas svarbu.

Bendras paprotys prasmingas tada, kai suteikia vietos žmogiškam ryšiui, o ne vien reikalauja atlikti išorinį veiksmą. Balio Sruogos „Dievų miško“ pirmųjų Velykų scenoje keli kaliniai pasidalija vienu gautu kiaušiniu. Ši menka dalis nesukuria laisvės ir nepanaikina lagerio smurto, tačiau bendras valgymas leidžia išlaikyti šventės ženklą. Pasakotojas tik spėja, kad juos galėjo sotinti šeimos ir tėvynės prisiminimai. Lagerio prievartos mastas nepalyginamai skaudesnis už įprastus atostogų rūpesčius; čia bendras ženklas išlaikomas prieš žmogaus laisvę naikinančią sistemą. Vis dėlto ši scena padeda atskirti ritualo išorę ir jo kuriamą santykį. Sasnausko „Atostogų mieste“ kolektyvinis šventimas kelia priešingą klausimą: ar už jo dar esama žmogui reikalingo turinio? Kalbantysis girdi kelionių pasakojimus, mato vasaros papročius, tačiau neranda norimo pokalbio. Esė baigiasi jo prisidėjimu prie bendro choro, nors ankstesnis nepasitenkinimas niekur neišsprendžiamas. Tai parodo, kaip lengva paklusti išorinei formai net negaunant to, dėl ko jos ieškota. Todėl poilsio nereikėtų vertinti vien pagal tai, kiek įprastų veiksmų žmogus atliko. Svarbu ir tai, ar jis galėjo dalyvauti iš tikrųjų, neapsimesdamas pagal bendrą scenarijų.

Kita vertus, laisvas laikas neprivalo reikšti abejingumo savo paties įpročiams. Seneka VI laiške Lucilijui pastebėtas ydas laiko jau prasidėjusio pasikeitimo ženklu. Jis neskelbia tapęs tobulas, bet nori dalytis tuo, ką suprato, ir kviečia draugą gyvai bendrauti. Kviečiamas susitikimas dar neįvyko, tačiau aiškiai įvardyta jo prasmė: vienas kitam duoti daugiau. Ši laikysena padeda tikslinti Sasnausko nepasitenkinimą. Esė kalbantysis ne tik peikia kitus, bet ir atpažįsta savo paties nenorą skaityti, lėkštą užsiėmimą, pasirengimą paklusti. Tai dar nėra pakeistas elgesys, tačiau atsiveria galimybė sąžiningiau rinktis. Įsidėmėtina, kad jis prisimena ir kitokias vasaras: su romanu ant smėlio, su disidentiniu darbu. Šie atvejai neleidžia laikyti metų laiko savaiminiu dvasinio pasyvumo kaltininku. Galimybė veikti išlieka, nors ją užgožia įprotis. Tokį dėmesį sau galima išsaugoti nepaverčiant poilsio dar viena tobulėjimo ataskaita. Nereikia kiekvienos valandos pateisinti nauda; pakanka neprarasti teisės pastebėti, kad pasirinktas būdas mūsų netenkina. Tuomet atviras pasakymas gali padėti rasti prasmingesnį bendravimą, tačiau jo sėkmės niekas iš anksto negarantuoja. Sasnausko pabaigos choras primena, kad ir atviras žmogus gali vėl nuslysti į pažįstamą įprotį. Dėl to savistaba neturėtų virsti dar vienu nuosprendžiu sau ar kitiems. Ji naudingesnė kaip proga pradėti pokalbį: kas šiame susitarime iš tiesų patinka, o kas atliekama vien todėl, kad visi taip daro?

Vadinasi, poilsio pareiga atsiranda ne iš pačios šventės ar bendro įpročio, o iš privalomo dalyvavimo be asmeninės prasmės. Kitokią galimybę suteikia tikras ryšys ir sąžiningas savo patirties vertinimas. Šie dalykai nėra naujas reikalavimas kiekvieną laisvą minutę praleisti pavyzdingai. Jie veikiau saugo laisvę pasirinkti ir laiku pripažinti, kada pasirinkimas virto tuščia poza.

Abu variantai pateikia skirtingas tezes apie pareigos atsiradimą. Esė nėra visuotinė poilsio uždraudimo ar privalomo produktyvumo taisyklė.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia pateikti maksimumai, modeliams balai neskirti.

Keturios pastraipos ir pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius bei antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atramos. Nacionaliniai kriterijai tokios pastraipų kvotos nenustato. Pasirenkami nukreipiamieji klausimai skirti tik B kursui.