Užduotis. Remdamiesi pateikta dramos „Katedra“ ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar parama visada suteikia laisvės kurti?“ Paaiškinkite, kokios pagalbos sąlygos stiprina arba riboja kūrėjo savarankiškumą.

LAURYNAS
Tamsos ir purvo ten taip pat užtenka.

MASALSKIS
Aš nemačiau. Tačiau ne tai svarbu.
Svarbu, kaip sakoma, pati idėja:
Tas grožio dvasingumas, ta vienybė,
Kuri sujungia gėrį su grožiu,
Suteikia grožiui dieviškumo formą.
Senovės graikai, būdami pagonys,
Vadino tai kalokagatija.
Per meną priartėjama prie dievo.

LAURYNAS
Per laisvą meną, vyskupe!

MASALSKIS
O taip.
Bažnyčia tai ne visada suprato.

LAURYNAS
Per laisvą žmogų ir per laisvą meną.

MASALSKIS
Girdėti žodžiai. Tai Prancūzija
Su laisvės ir lygybės idealais.
Visi prieš dievą lygūs ir laisvi.

LAURYNAS
Tai irgi jau girdėta.

MASALSKIS
Piktžodžiauji!

LAURYNAS
Atleiskit, vyskupe, pajuokavau.
Dėkingas jums, kad pamačiau Europą
Su jos paminklais ir su jos idėjom.
Jūs buvote mielaširdingas man.

MASALSKIS
Dangus tave, sūnau, apdovanojo,
O aš tiktai jo įrankis esu.
Pasaulyje turtingų ir galingų
Kur kas daugiau yra nei talentingų.
Jūs – žemės gėlės, savo kvapnumu
Nuskaidrinančios mūs vargingą buitį.
Jei tu jau pasveikai, tai imkis darbo.
Čia turi būti rūmai. Mano rūmai.
Italijoj, mielasis, užtrukai,
Todėl dabar turėsi pasitempti,
Turėsi pasirodyt, ko išmokai.

LAURYNAS
Aš noriu dirbti, vyskupe. Tačiau
Tą vakarą, kai sugrįžau į Vilnių...
Kai švystelėjo kometa...

MASALSKIS
Girdėjau.
Tai geras ženklas – žmonės pasidarė
Pamaldesni. Aš pasakiau pamokslą.
Daugumas verkė; to seniai nebuvo.

LAURYNAS
Kai švystelėjo kometa... o dieve!
Aš Katedrą mačiau... aš ją regėjau,
Aš negaliu užmiršti jos lig šiol,
Ji mano akyse vis tebestovi,
Be galo iškilni ir paprasta.
Ak, tas regėjimas! Ryškus ir trumpas,
Jisai gyvena manyje, jis auga,
Užvaldo mano kūną, mano sielą
Kaip didelė aistra. Aš negaliu
Jai nepaklusti. Vyskupe, Globėjau!
Statykim Katedrą. Paveskit man
Projektą padaryt! Aš nemiegosiu,
Nevalgysiu... sėdėsiu dieną naktį...
Aš ją plėšte išplėšiu iš savęs,
Kaip savo širdį aikštėje padėsiu
Po visa reginčia dangaus akim –
Tegul gyvena ir žmogus, ir dievas.

MASALSKIS
Kapitula neturi pinigų.
Ir Vilniaus magistrato iždas tuščias...

LAURYNAS
Bet, vyskupe, jūs statote sau rūmus!

MASALSKIS
Kas turi pinigų, tasai ir stato.

LAURYNAS
Atleiskite, dabar aš supratau.
Ak, vargšas dievas – jis gi bepinigis,
Kaip tas baudžiauninkas! Tad ir jo būstas –
Krūva griuvėsių, pro kuriuos baisu
Nakties metu praeiti. Žmonės kalba,
Kad jau apleido dievas mūsų miestą,
Padovanodamas jį velniui... Taip,
Matyt, teisingai kalba.

MASALSKIS
Mano mielas,
Tikėjimas apleido mūsų miestą
Ir tavo sielą. Viešpats su mumis!
Dėl Katedros aš tiek tepasakysiu:
Mes į karalių kreipėmės – ir šis
Pagalbą pažadėjo. Bus paskelbtas
Konkursas naujai Katedrai. Vis laukėm,
Kol tu į Vilnių grįši. Ar norėsi
Konkurse dalyvauti?

LAURYNAS
Ar norėsiu?
Ir tai teisybė, vyskupe, teisybė?
Norėčiau pult ant kelių ir dėkoti.

MASALSKIS
Tik darbu man atsidėkot gali.

LAURYNAS
O vyskupe, aš pastatysiu rūmus,
Kurių jums pats karalius pavydės!
O Tyzenhauzas ir Oginskis aikčios,
Svečiuodamies pas jus Verkių dvare.
Atsisakysime pigaus puošnumo –
Ieškosime prasmės Verkių ansambliui
Kilniam paprastume, jo masių svory,
Tų masių sąskamby... Tai bus akordas,
Kokio dar negirdėjo Lietuva.

MASALSKIS
Tave, sūnau, pagavo įkvėpimas.
Koks tu laimingas! Tavo akyse
Dangaus šviesa, ir aš dėkoju dievui,
Kad jis man leido pastebėt tave
Ir šventą ugnį tavyje įpūsti.

LAURYNAS
O vyskupe, telaimina jus dievas!
Jūs iš tikrųjų – talentų globėjas:
Sukūrėte orkestrą, davėt darbo
Tapytojams ir skulptoriams, iškėlėt
Mane ir tą baudžiauninkę audėją,
Į savo rūmus ją paimdami...

MASALSKIS
Deja, Laurynai, ji paliko mus.

LAURYNAS
Ieva? Paliko? Viešpatie! Ji mirė?
Kodėl jūs nepasakėte iš karto,
O leidot man gyvent kvailu džiaugsmu
Ir pasimatymo viltim? Dangau,
Koks liūdnas sugrįžimas į tėvynę!
Aš ją mylėjau, vyskupe!

MASALSKIS
Ir aš.
Ieva, Laurynai, pasirinko dievą,
Įstodama į šventą vienuolyną.

LAURYNAS
Į vienuolyną? Dievą? Bet kodėl gi?
Juk ji žadėjo laukt manęs, o aš
Sugrįžęs ketinau prašyti jūsų
Sujungti ir palaimint mus...

MASALSKIS
Dangus
Ją pašaukė. Jinai išgirdo balsą
Ir negalėjo nepaklusti.

LAURYNAS
Balsą!
Ak vyskupe, kodėl gi ponui dievui
Taip prireikė jos?

MASALSKIS
Dievas myli ją.

LAURYNAS
Ir aš, ir aš ją, vyskupe, myliu!

MASALSKIS
Nutilk, niekingas padare! Kaip drįsti
Su viešpačiu varžytis? Kaip gali
Pavyduliauti jam, išmetinėti?
Ant kelių klaupkis! Klaupk, sakau, ant kelių.
Kiek tavyje puikybės!

LAURYNAS (ant kelių prieš Masalskį)
Ir kiek skausmo!

MASALSKIS (dabar jis tartum dievas)
Sakau, puikybės. Kėsinies į tai,
Kas man priklauso ir kūnu, ir siela,
Kas garbina mane ir meldžias man.
Kentėdama jinai mane surado...

LAURYNAS
Kentėdamas ir aš jos netekau.

MASALSKIS
Kas daug kentėjo, tam bus daug atleista.

LAURYNAS
Bet mes galėjom būt laimingi, dieve!

MASALSKIS
Tu nežinai, kas laimė, žemės dulke!
Daviau tau protą, talentą, jausmus,
Kad man tarnautum, kad, mane pažinęs,
Išaukštintum mane. Esu Valdžia,
O ne Idėja, kaip kad tu galvoji.
Galiu išaukštint ir galiu pažemint.
Ir talentas, kuriuo tu taip didžiuojies,
Priklauso man vienam, tik mano rankos
Realizuot jį gali ir įprasmint.
Kas tavo talentas? Tai vergija,
Nelaisvė ir kančia. O kartais – maištas,
Bejėgiškas, juokingas. Ir juo tu
Talentingesnis – tuo nelaimingesnis.
Laiminga tik vidutinybė.

LAURYNAS
Dieve,
Už ką tu šitaip?

MASALSKIS
Kad pajustum valdžią
Ir kad žinotum, kam tarnaut, ką šlovint.
Tu reikalingas man, nes talentingas.
Aš per tave įamžinu save
Ir tavo rankom sau kuriu paminklą.

Pokalbio su dievu iliuzija baigiasi

MASALSKIS
Laurynai, kelkis! Suprantu – kenti.
Ieškok prasmės kančioj.

LAURYNAS
Ak Ieva, Ieva!
Aš, būdamas toli, kasdien galvojau
Apie tave. Aš, kvailas, ketinau
Tau pastatyti rūmus. Dieve mano,
Tu neverta supuvusios lūšnelės.
Ištikimybė! O, koks tuščias žodis...

MASALSKIS
Ji tavo rūmus iškeitė į dangų,
Į mažą vienuolyno kambarėlį.
Dabar ji meldžias už tave.

LAURYNAS
Nereikia!
Nepriimu aš jos maldų! Nenoriu.
Aš išmetu ją iš širdies. Išraunu
Kaip geluonį. Štai matote: aš laisvas!
Aš laisvas, laisvas!

Išbėga

MASALSKIS
Laisvas! O dangau,
Kad aš galėčiau šitaip pasakyti!

Šaltinis: Justinas Marcinkevičius, „Katedra“, kn. „Trilogija ir epilogas: poetinės dramos ir draminė apysaka“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p.275–284. ISBN 9986-39-374-4..

Aplinka. Laurynas kalbasi su jį globojančiu vyskupu Masalskiu senojoje rezidencijoje Verkiuose. Prieš atranką vyskupas žavisi Italijos miestais; į juos nurodo pirmos replikos „ten“. Ankstesnėje giesmėje Ieva, vienuolyne vadinama Terese, sako, kad Masalskis ją ten uždarė; Laurynui dabar pateikiama kita jos išėjimo versija. Kalokagatija čia Masalskio aiškinama kaip gėrio ir grožio vienybė. Išlaikytos eiliuotos dramos eilutės, veikėjų žymos ir remarkos.

Ar parama visada suteikia laisvės kurti?

Kūrybinis sumanymas neretai atsiremia į tai, ko vienam žmogui trūksta: žinių, priemonių ar drąsos. Kito pagalba gali šias kliūtis sumažinti, tačiau kartu su ja kartais atsiranda reikalavimas prisitaikyti. Todėl paramos poveikį verta vertinti pagal tai, kokį santykį ji sukuria. Mano manymu, laisvės kurti suteikia pagalba, leidžianti žmogui stiprėti ir rinktis, nepaverčianti dėkingumo prievole paklusti. Vien gautos galimybės šios laisvės dar negarantuoja.

Pirmiausia žmogų gali išlaisvinti palaikymas, padedantis geriau suvokti savo paties siekius. Putino romane „Altorių šešėly“ Auksės bendravimas su Vasariu veikia ir jo kūrybą. Ji kritikuoja miglotus eilėraščių vaizdus, tačiau pasakotojas pabrėžia, kad Vasariui svarbūs ne vien jos žodžiai: jį stiprina artumas ir abiejų jausmai. Kitąsyk girdėta kritika tokio poveikio neturėjo. Vasaris ima stebėti pasaulį kitaip, ieško paprastesnio žodžio, vis labiau įsileidžia Auksę į savo sumanymus. Pokytis siejamas su stiprėjančia vidine vienybe, todėl įtaka čia padeda jam pačiam kurti. Svarbu ir tai, kad jis ginčijasi, aiškina poetinių priemonių paskirtį. Gyvas pokalbis suteikia vietos nesutarimui, o artumas padeda pasiūlymą priimti kaip svarstytiną mintį. Panašaus savarankiškumo siekį Marcinkevičiaus „Katedroje“ išreiškia Lauryno reikalavimas kalbėti apie laisvą meną. Masalskio suteikta pažintis su Europa jam išties reikšminga, už ją architektas dėkoja. Vis dėlto globėjas išmoktą darbą nori nukreipti į savo rūmus. Šių situacijų skirtumas parodo svarbią sąlygą: padedantis žmogus gali siūlyti kitą požiūrį, bet kūrėjo gebėjimas pačiam spręsti neturėtų virsti kliūtimi santykiui. Auksės poveikio negalima laikyti visiems tinkamu poezijos receptu; reikšminga tai, kaip jos artumas padeda konkrečiam žmogui telkti savo jėgas.

Kita vertus, parama varžo, kai dėkingumas paverčiamas pareiga priimti kiekvieną globėjo sprendimą. „Katedroje“ Masalskis Laurynui pasako, kad atsidėkoti jis galįs tik darbu. Išgirdęs apie planuojamą konkursą, architektas jau pats žada rūmus, kurių pavydėsiąs karalius. Jo entuziazmas leidžia suprasti, kodėl įsipareigojimas gali atrodyti savaime priimtinas: laukiama galimybė susipina su noru atlyginti padėjusiam žmogui. Tačiau iš to neturėtų kilti besąlygiška valdžia jo talentui. Kitokį atsakymą globėjai pasirenka Binkio „Atžalyno“ Petras. Keraitienei primenant užtarimą ir karjerą, jis dėkoja, bet nutaria pasilikti pas Žiogą. Galimybės mokytis ir dirbti jis neatsisako; ketina jų siekti pasirinktu keliu. Ramios, trumpos replikos leidžia atskirti pagarbą nuo sutikimo grįžti. Žiogo amatas Keraitienei atrodo menkesnis, o Petro vertinimą lemia artimas ryšys. Tad skiriasi ir jų supratimas, kas yra gera ateitis: vieno žmogaus gerovės vaizdas neturėtų panaikinti kito pasirinkimo. Šis pavyzdys svarbus ir kūrybos laisvei: pagalbos gavėjas turi galėti apsvarstyti, kas jam tinka, nebijodamas, kad nesutikimas bus paskelbtas nedėkingumu. Tik pripažįstant tokį pasirinkimą parama tampa atrama savarankiškumui, o ne neapibrėžto ilgio įsipareigojimu kitam žmogui. Tuomet ir atsilyginti galima nuoširdžiai, neatsisakant savo planų.

Taigi pagalba atveria kūrybos galimybes tada, kai stiprina asmenį ir palieka jam teisę spręsti. Artumas gali paskatinti ieškoti kitokios raiškos, o priemonės leidžia pradėti darbą. Vis dėlto nei įkvėpimas, nei dėkingumas nepateisina talento pasisavinimo. Laisvę kurti geriausiai parodo santykis, kuriame įmanoma ir priimti patarimą, ir pagarbiai jo atsisakyti, nenubraukiant jau gautos pagalbos vertės.

Ar parama visada suteikia laisvės kurti?

Gavęs paramą kūrėjas gali dirbti daugiau, bet sykiu pradėti abejoti, kieno norą įgyvendina. Mat pagalba ne visuomet sustoja ties priemonėmis: kartais už ją tikimasi tam tikro turinio, laikysenos ar pripažinimo. Kūrybos laisvę tuomet lemia gebėjimas išsaugoti savo darbo paskirtį ir atsirinkti kitų žmonių vertinimus. Parama šį gebėjimą gali sustiprinti, tačiau gali ir nustelbti, jeigu svetimas lūkestis tampa vieninteliu kūrinio matu.

Kuriant svarbu turėti tikslą, kurio neišsemia siūlomas atlygis. Maironio eilėraštyje „Taip niekas tavęs nemylės“ poeto santykį su galiausiai įvardyta tėvyne aiškina meilė, kančia ir atgijęs įkvėpimas. Kitos, viliojančios žemės dukterys jam žada auksą ir vardą, tačiau ypatingą širdies artumą sukuria tėvynės skausmas. Ši personifikacija leidžia išsakyti vidinį kūrybos pagrindą: giesmė gimsta iš reikšmingo ryšio, o ne vien iš patrauklaus pasiūlymo. Pasklidusi daina suartina skirtingus krašto žmones, todėl kūrybos reikšmė išsiplečia už asmeninio atlygio. Vis dėlto pats poetas išlieka pažeidžiamas: jo atsidavimas nepanaikina noro būti prisimintam. Toks lyrinis santykis skiriasi nuo materialinės globėjo valdžios, parodytos „Katedroje“. Masalskis Laurynui tiesiai sako: „Aš per tave įamžinu save“. Kūrinys turėtų tęsti pirmiausia jį užsakiusio žmogaus vardą. O architekto regėjime pastatas skirtas platesnei bendrystei, jame vietos turi ir žmogus, ir dievas. Ši tikslų įtampa padeda suprasti, kodėl net didelė parama gali siaurinti laisvę: užsakovo savęs įamžinimas pajėgus užgožti kūrėjo suvokiamą prasmę. Maironio eilėraščio finalas irgi nepatvirtina gauto atlygio: lieka klausimas, ar tėvynė poetą prisimins. Pasirinktas ryšys jam svarbus ir tada, kai pripažinimas nėra garantuotas.

Laisvam darbui taip pat reikia aplinkos, kurioje svetimas vertinimas netaptų galutiniu nuosprendžiu kuriančiam žmogui. Radvilavičiūtės esė „Protas ir jausmai. Tekstai ir tėvai“ pasakotoja sugretina labai skirtingas savo tekstų interpretacijas. Vienas žmogus juose randa kerštą, kita draugė – meilę, filologui svarbi kalba, o kolegos pastaba menkina pačią rašančiąją. Šių balsų visuma atskleidžia, kiek nedaug viena reakcija gali aprėpti. Pasakotoja išlaiko teisę pati pasakoti, gretinti patirtis ir svarstyti savo emocijas. Fragmentiški sakiniai apie užmigimą, bendravimą ar langų klijavimą rodo, kad emocijų perteklių ji pati jaučia kasdienybėje. Taigi savas balsas nereiškia visų pastabų atmetimo: jis leidžia sudėtingą patirtį pripažinti ir ieškoti jai tinkamos formos. Pabaigoje dukra sako galbūt irgi imsianti rašyti. Jos noras paliekamas atviras; artima aplinka netampa būsimos karjeros garantija. „Katedroje“ Masalskis nepripažįsta tokios vertinimų įvairovės: jis skelbia tik savo rankomis galįs suteikti talentui prasmę. Jei tokia pretenzija priimama, kūrinio vertė pradedama matuoti vien globėjo nuomone. Todėl parama gali padėti išsaugoti laisvę tada, kai leidžia mėginti, sulaukti skirtingų reakcijų ir jas apsvarstyti. Rūpestis žmogumi čia turėtų apimti ir pasitikėjimą jo sprendimu, net kai pasirinkta kryptis ne visai atitinka padedančiojo skonį ar lūkesčius.

Vadinasi, laisvės kurti neįmanoma pamatuoti vien suteiktų išteklių gausa. Svarbu, ar kūrėjas dar atpažįsta savo darbo prasmę ir gali savarankiškai vertinti kitų reikalavimus. Parama vertinga, kai padeda sumanymą įgyvendinti, o ne pakeičia jo tikslą svetimu atminimo troškimu. Kartu laisvei reikia erdvės skirtingiems balsams: jų klausydamasis žmogus neturėtų prarasti teisės pasirinkti, už ką pats atsako savo kūriniu.

Klausimas leidžia paramą vertinti pagal jos sąlygas ir poveikį kūrėjo savarankiškumui. Atsakymas turi aprėpti ir tikrą pagalbos naudą, ir ribą, už kurios pagalbos gavėjas paverčiamas globėjo tikslų įrankiu.

Pirmas variantas paramą vertina per padedantį artumą ir galimybę mandagiai nesutikti. Putino Auksės poveikis siejamas su jausmais ir stiprėjančia Vasario vidine vienybe, ne universalia paprastų žodžių taisykle. Binkio Petras lieka dėkingas ir pasirenka Žiogą; darbas bei mokslas jo kalboje tebėra ketinimas. Šis santykio savarankiškumas pritaikomas kūrybos klausimui, ne paverčiamas įvykusios Petro meninės karjeros istorija.

Antras variantas skiria vidinę kūrinio paskirtį ir kitų žmonių lūkesčius. Maironio personifikuota tėvynė nėra tikra Masalskio tipo užsakovė. Žadamas auksas nepatvirtina įvykusio sandorio. Radvilavičiūtės pabaigos skirtingi vertinimai atveria daugiau nei vieną teksto reikšmę. Modelis remiasi tikru 330 žodžių pabaigos langu ir viso 1955 žodžių esė skaitymu. Dukters pasakymas reiškia galimą norą rašyti, ne jau prasidėjusią profesinę karjerą.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus; kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne suteiktas modelių įvertinimas.

Šių pavyzdžių keturios pastraipos ir vieno A kurso privalomo autoriaus palyginimas pirmame dėstyme bei kito autoriaus antrame yra bibliotekos mokymosi atramos. Oficialūs kriterijai tokios kontekstų kvotos ar eilės nenustato. Pasirenkami nukreipiamieji klausimai skirti tik B kursui ir pradžioje suskleisti.

Rask vietą, kur vertini paramą. Įrašyk, kokia konkreti jos sąlyga didina arba mažina žmogaus savarankiškumą. Patikrink, ar tavo atsakymas nereikalauja atsisakyti bet kokios pagalbos.