Užduotis. Remdamiesi Kazio Binkio dramos „Atžalynas“ ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar pagalba suteikia teisę spręsti už kitą?“

Iš dešinės skubiai įeina KERAITIENĖ

KERAITIENĖ. Petrai! Petrai, eikš čionai.

Visi nustebę atsigręžia

PETRAS (daro žingsnį į šalį). Aš čia.

KERAITIENĖ. Dabar, kai tu nuplovei nuo mūsų šeimos tą juodą dėmę, mes nutarėme tave vėl priimti į savo šeimos židinį.

Petras stovi nejudėdamas

Aš manau, kad už tai, kiek mes prisikentėjome dėl tavo išdaigos, tu turėtumei bent atsiprašyti.

PETRAS. Atleiskite, aš tada apie jus nepagalvojau...

KERAITIENĖ. O mes apie tavo ateitį visada galvojame, kad iš tavęs žmogų padarytume. Mes jau ruošiamės važiuoti namo. Tavo dėdė laukia tavęs automobily ir nori tave drauge pasiimti. Tad eikime.

PETRAS. Ačiū. Bet aš pasiliksiu čionai. Dėdė Žiogas dar nesiruošia grįžti namo.

KERAITIENĖ. Koks jis tau dėdė! Žiogas paprastas kriaučius.

PETRAS. Jis man daugiau kaip dėdė...

KERAITIENĖ (į visus). Štai jums. Žiūrėkite, ponai. Visai pamiršo vaikas. Aš dar kartą sakau, kad mes tau atleidome ir leidžiame grįžti pas mus.

PETRAS. Ačiū. Aš pasilieku pas dėdę Žiogą.

KERAITIENĖ. Tai šitoks tavo dėkingumas globėjams?

PETRAS. Aš kaip kitaip stengsiuos atsidėkoti.

KERAITIENĖ (su dirbtiniu švelnumu). Bet, vaike, tu pagalvok apie savo ateitį, apie karjerą. Kur tu dėsies be užtarimo, be protekcijos?

PETRAS. Aš dirbsiu ir mokysiuos.

KERAITIENĖ. Tušti svaičiojimai. O aš ruošiaus eiti pas direktorių ir prašyti, kad tave vėl į gimnaziją priimtų, iš kurios buvo išvarę. Bet jeigu taip, tai žinokis. Kriaučius buvai, kriaučius ir liksi!

PETRAS. Taip. Aš kitko ir nesiekiu.

KERAITIENĖ. Tad eik į savo girtų kriaučių kompaniją! (Apsisukus nueina dešinėn)

Gimnazistai grimasomis ją palydi. Marytė daro jai žemą reveransą. Aldona, kumščius sugniaužusi, stovi

ANDRIUŠIS. Nuo maro, bado, ugnies ir tokios tiotkos saugok mus, Viešpatie!

ALDONA. Begėdė! Kai direktorius buvo pasiūlęs atsiimti ir perkelti į kitą gimnaziją, tai ji kaip pasiutusi katė lakstė po miestą ir šmeižė savo giminaitį. Nekenčiu aš jos.

ŠURA. Gerai, Petrai. Tegul ji šildosi pati savo šeimos židiny.

I GIMNAZISTAS. Tegul šildosi...

ALDONA. Geriau griovius kasti, negu kepti tokiam židiny.

PETRAS (linksmai pagriebęs ją už abiejų rankų). Ačiū, Aldona! Ačiū, draugai, kad jūs mane ir dabar palaikote.

ANDRIUŠIS. Petrai, mes niekada neturėsime progos tiek tave užstoti, kiek tu už mus visus užsistojai.

MARYTĖ. Mes visos verkėme, kai direktorius kalbėjo.

PETRAS. Bet dabar taip gera, aš taip laimingas.

ALDONA. Ir mes visi laimingi, žinodami, kad yra dar žmonių pasauly, kurie gali už kitus aukotis.

I GIMNAZISTAS. Kurie jokių audrų nenusigąsta.

ŠURA. Audrų, Petrai...

PETRAS. Taip, aš dabar laimingas, bet, draugai, aš laimingiausias buvau tada, kai, būdamas nuo visų atskirtas ir daugelio pasmerktas, aš gavau iš vieno jūsų laišką tik iš dviejų žodžių: „Aš netikiu.“ Ir parašiusiam šiuos žodžius aš būsiu visą gyvenimą dėkingas.

ŠURA (pasižiūrėjęs į dešinę). Štai, žiūrėkite, – atūžia visa mūsų šeštoji.

I GIMNAZISTAS. Ir auklėtojas...

Įsiveržia pulkas GIMNAZISTŲ ir GIMNAZISČIŲ

VISI. Valio KERAITIS! Sveikas, Petrai!

Iš kairės renkasi triukšmo masinami gegužininkai, priešaky stovi ŽIOGAS

PETRAS. Sveiki, draugai!

Įeina TIJŪNAS su JASIUM

TIJŪNAS. Kur čia Keraitis?

BALSAI. Štai jis! Keraiti, auklėtojas tave kviečia!

Petras prieina ir lenkiasi. Tijūnas uždeda jam ranką ant peties. Visi nutyla

TIJŪNAS (labai sujaudintu balsu). Vaikeli, tu prisikentei dėl manęs. Aš esu skolingas tau ir jums visiems, mano šeštokai... Bet jūs atleiskite seniui.

PETRAS. Tamsta labai geras.

MERGAITĖS. Mes tamstą labai mylime.

VISI. Valio mūsų auklėtojas! Valio! Valio!

TIJŪNAS. Bet tau, vaikeli, aš ne vien moraliai skolingas... Aš turiu tau grąžinti... (Išima iš kišenės banknotą) Štai popierėlis. Jis yra pašventintas aukos už savo artimą, už savo draugų garbę, galbūt ir už mano, senio, ramybę. Pusę metų aš jį nešiojau kišenėj, ir jis man tartum deginte degino krūtinę nujautimu, kad jis ne man priklauso. Aš jį tau grąžinu. (Duoda Petrui banknotą)

PETRAS (džiaugsmingai). Ar tai tas pats? (Riša jį į raudoną skepetaitę)

TIJŪNAS. Tas pats, tas pats. Pusę metų jis išgulėjo pas mane, ir aš bijojau prie jo prisiliesti.

JASIUS. Petro tėvelis mirdamas jam šitą banknotą paliko.

VISI. Ach! Štai kaip! Tai dabar viskas aišku!

TIJŪNAS. Gerai, vaikeli, tėvelio palikimą tu sunaudojai. Jei jis mus dabar mato, jis džiaugiasi kartu su mumis. O dabar, mano šeštokai, jums pranešu, kad jūsų draugas Petras Keraitis vėl priimtas į gimnaziją ir rytoj vėl jis sėdės klasėj drauge su jumis.

VISI. Valio! Valio! Bravo!

Vieni Petrą, kiti Tijūną griebia ir kelia aukštyn

PETRAS (prasiveržia pro minią prie Žiogo). Dėde... Dėde, mane vėl priėmė į gimnaziją!

ŽIOGAS. Sveikinu tave, vaikei. Tegul tau Dievas padeda. Tai dabar jau paliksi mus, mane su senele? Išsikelsi pas dėdę?

PETRAS. Dėde... Aš norėjau prašyti, gal aš galėčiau likti pas jus. Aš dirbsiu po pietų nors ligi vidurnakčio.

ŽIOGAS. Tai tu... tu sutinki likti pas mus?

PETRAS. Aš labai labai prašyčiau manęs nevaryti. Aš atidirbsiu.

ŽIOGAS. Vaikeli, gyvenk! Tu būsi mums paguoda senatvėj.

Petras apglėbia Žiogą už kaklo ir bučiuoja jį

TIJŪNAS. Šeštokai, veskite Keraitį pas direktorių. Jis nori jį pamatyti.

VISI. Pas mus! Petrai, pas mus! (Apkabina Petrą ir veda kairėn)

MOTIEJUS (gegužininkams). O mes savo Petrą palydėkime.

VISI, dainuodami „Tu, girele, tu, žalioji...“, nueina dešinėn. Lieka Žiogas ir Tijūnas ir lyg sužavėti klausosi tolstančios dainos. Pasigirsta orkestro atliekamas maršas ir griausmingas, ilgai nenutilstąs „valio“

ŽIOGAS. Atžalynas auga, pone mokytojau!

TIJŪNAS. Auga... Gražus atžalynas auga!

Uždanga

Šaltinis: Kazys Binkis, „Atžalynas“ (1937), „Šaltinių“ pateiktas 2011 m. leidimo tekstas, V veiksmo pabaiga, p. 38–40.

Situacija ir žodžiai. Paaiškėjo, kad tariamai pavogta mokytojo piniginė buvo jo palto pamušale. Petras buvo prisiėmęs kaltę, kurios nei jis, nei jo draugas Jasius nepadarė. Dabar jis sulaukia buvusių globėjų, bendraklasių, auklėtojo ir jį priėmusio siuvėjo Žiogo dėmesio. Kriaučius – siuvėjas; protekcija – įtakingo žmogaus užtarimas; reveransas – nusilenkimas; tiotka – menkinamas tetos pavadinimas; gegužininkai – dalyvaujantys lauko šventėje; atžalynas – jauni medeliai, jų sąžalynas. Keraitis yra Petro pavardė ir jo dėdės pavardė; Keraitienė – dėdės žmona. Pateiktas vientisas V veiksmo baigiamasis fragmentas. Paaiškinimai yra už literatūrinės citatos. Pateikimas. Sutvarkyti du leidinio žodžių perskyrimai ir tarpas prieš tašką; uždaromoji kabutė pakeista lietuviška.

Ar pagalba suteikia teisę spręsti už kitą?

Gavęs pastogę ar galimybę mokytis, žmogus gali tapti priklausomas nuo padedančiojo galimybių ir sprendimų. Dėl to lengva pagalbą palaikyti pagrindu reikalauti paklusnumo. Tačiau dėkingumas ir sutikimas vykdyti kito parengtą gyvenimo planą yra skirtingi dalykai. Svarstant pagalbos ribas reikia atsižvelgti į abiejų žmonių poreikius: padedantysis turi teisę kalbėti apie savo galimybes, o pagalbą priimantis žmogus išlaiko balsą sprendžiant jo ateitį. Literatūra atskleidžia, kad globos santykį pažeidžia iš anksto numatyti vaidmenys. Jį sustiprinti gali atviras, abipusę pagarbą išlaikantis pokalbis.

Pagalba nesuteikia teisės primesti tapatybės, kuri pačiam žmogui tampa svetima. Tėvai ar globėjai dažnai nuoširdžiai tikisi žiną, koks gyvenimas jų vaikui būtų geriausias. Vis dėlto jų pasididžiavimas gali nustelbti paties jaunuolio savijautą. Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ Liudo Vasario tėvai, atvykę pas seminarijoje besimokantį sūnų, bendrauja su juo ypač pagarbiai. Liudas ilgisi artimo kreipinio „tu“, bet savo troškimo nepasako. Tėvai sutelkia dėmesį į sūnaus laukiančią garbingą padėtį, todėl sunkiai pastebi jo vienišumą. Ši situacija rodo, kaip šeimos lūkesčiai gali slėgti net tada, kai kyla iš meilės. Pokalbyje apie iš seminarijos išeinantį Varioką Liudas mėgina apginti mintį, kad geru žmogumi galima būti ir netapus kunigu. Tėvų prieštaravimas atskleidžia, kaip sunku atskirti dorą nuo pasirinkto vaidmens. Kazio Binkio dramos „Atžalynas“ ištraukoje priklausomybę nuo globėjų Petras ginčija atvirai. Keraitienė primena karjerą, protekciją, ketinimą užtarti gimnazijoje ir nustebusi klausia, kur jis dėsis be tokios paramos. Petro pasirinkimas gyventi pas siuvėją, dirbti ir tęsti mokslus jai atrodo nedėkingas. Tačiau jaunuolis siūlosi atsidėkoti kitaip, todėl atsisakymas grįžti išreiškia apgalvotą valią, suderinamą su padėka. Vasario tylus troškimas ir Petro aiškus atsakymas parodo, kodėl šeimos pagalba turėtų palikti vietos paties jauno žmogaus supratimui apie jam tinkamą gyvenimą.

Dėkingumas gali būti išsakomas rūpesčiu ir pagarba, išlaikant abiejų žmonių savarankiškumą. Toks ryšys leidžia pripažinti, kad ir pagalbą priimantis žmogus turi ką duoti. Jono Biliūno apsakyme „Ubagas“ pasakotojas paduoda duonos elgetaujančiam Sabaliūnui, kurį prisimena iš vaikystės. Kadaise vaišinęs aplinkinius medumi, senelis dabar pats stokoja pragyvenimo, tačiau vis tiek domisi jaunesnio žmogaus sveikata. Šis rūpestis išsaugo jo orumą: vargas nepanaikino gebėjimo pastebėti kitą. Sabaliūnas ramina susigėdusį pasakotoją ir paskui padrąsina jį, kai sužino, kad šis serga. Pokalbyje svarbi atmintis apie ankstesnį gerumą ir dabartinė abiejų žmonių pažeidžiamumo patirtis. Panašus abipusiškumas ryškėja Binkio ištraukoje, kai Žiogas išgirsta Petro prašymą pasilikti. Petras pasiryžęs dirbti ir nerimauja, ar nebus išvarytas, o siuvėjas atsako, kad jaunuolis bus jam su žmona paguoda senatvėje. Taigi Petro buvimas vertinamas ir kaip artimo žmogaus draugija. Žiogo klausimas, ar jis tikrai sutinka likti, padaro jo norą reikšmingą. Abiejuose tekstuose paramos santykis išlieka žmogiškas, nes jos gavėjas gali būti išgirstas ir pats rūpintis kitu, nors pagalbos poreikis dėl to neišnyksta.

Taigi pagalba suteikia pagrindą tartis dėl bendro gyvenimo ir atsakomybės, tačiau neleidžia pasisavinti kito žmogaus ateities. Vasario šeimos santykis atskleidžia vaidmens spaudimą, o Petro pokalbis su buvusia globėja – galimybę pagarbiai jam pasipriešinti. Sabaliūno rūpestis ir Žiogo priimamas Petro pasirinkimas pagrindžia abipusį ryšį. Dėkingumo vertė išlieka tuomet, kai žmogus pats gali jį parodyti. Sprendžiant už jį vien dėl suteiktos pagalbos, šis laisvas atsakas būtų paverstas privalomu paklusnumu.

Ar pagalba suteikia teisę spręsti už kitą?

Pagalba ypač reikalinga žmogui, kurio galimybės veikti ribotos. Tokiomis aplinkybėmis padedantysis turi daugiau išteklių ar galios, todėl nuo jo elgesio priklauso ir gavėjo orumas. Parama gali leisti žmogui atsigauti, bet ji taip pat gali tapti priemone priversti jį gyventi pagal svetimą valią. Sprendžiant, kiek teisių suteikia pagalba, svarbu įvertinti jos pasekmes ir tai, ar išklausomas pats gavėjas. Literatūroje gerumas įtikinamas tada, kai žmogui grąžinamas bendrystės jausmas arba pasiūloma išeitis, kurią jis gali priimti suprasdamas savo poreikius.

Pagalba gerbia žmogų tada, kai leidžia jam patirti bendrystę nereikalaujant paklusnumo. Balio Sruogos memuariniame kūrinyje „Dievų miškas“ šią mintį atskleidžia Velykų epizodas. Štuthofo koncentracijos stovykloje neįvardytas kalinys nuo Gdansko lietuvių grupei padovanoja vieną kiaušinį. Vyriausias iš jų susijaudinęs padalija jį į plonus gabalėlius. Maža dovana trumpam leidžia žmonėms švęsti ir pasijusti priklausantiems bendram žmogiškam pasauliui. Pasakotojas atsargiai numano Tėvynės ir artimųjų prisiminimus, todėl atskleidžia ir asmeninį, iki galo neišsakomą dovanos poveikį. Dovanotojas nepaverčia šios akimirkos savo valdžios įtvirtinimu. Žiauri stovyklos tvarka po šventės išlieka, tačiau patirta bendrystė turi savarankišką vertę. Kitokiomis aplinkybėmis Kazio Binkio dramos „Atžalynas“ Petras prisimena jam ypač svarbų laišką „Aš netikiu.“ Šie žodžiai pasiekė jį daugelio pasmerktą. Toks pasitikėjimas padėjo išlikti pripažintam žmogumi, nors aplinkiniai buvo linkę teisti. Petras už laišką žada dėkoti visą gyvenimą, ir šis dėkingumas kyla iš jo paties patirties. Abiejuose kūriniuose stiprią paramą suteikia solidarumo ženklas. Jo poveikis priklauso nuo gavėjo išgyvenimo, todėl dėkingas žmogus išsaugo savąjį balsą ir galimybę pats įprasminti gautą pagalbą.

Kai pagalba siekiama išspręsti konkretų konfliktą, svarbu pasiūlyti abiem pusėms priimtiną išeitį. Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ ūkininkai Spūdis ir Rimeika susiginčija dėl į Rimeikos įkeltą inkilą susimetusio bičių spiečiaus. Mamatė siūlo bičiuliauti ir dalytis medumi, tačiau abu priešinasi, nes kiekvienas laiko bites tik savo nuosavybe. Jos įsitikinimas pasiūlymo teisingumu dar nepadaro jo priimtino besiginčijantiesiems. Tėvelis galiausiai skiria Spūdžiui savo naują spiečių, o Rimeikai palieka sugautąjį. Pasiūlęs šią išeitį, jis klausia, ar vyrai sutinka, ir abu pritaria. Abu tebesilaiko savo teisumo, tačiau dovanojamas spiečius leidžia susitarti dėl konkretaus veiksmo. Pagalbos sėkmė čia siejama su pakeistomis aplinkybėmis ir sulauktu pritarimu. Tėvelio kalboje išlieka ponui būdingų šiurkščių paliepimų, vis dėlto siūlomas sprendimas keičia patį ginčo pagrindą: kiekvienas išsaugo galimybę auginti bites. Šis epizodas leidžia atskirti įsakymą susitaikyti nuo pagalbos, kuri palengvina patiems priimti susitarimą. Binkio ištraukoje Keraitienė iš anksto nusprendžia, kad Petras važiuos su ja, o jo atsakymą traktuoja kaip nedėkingumą. Žiogas, priešingai, pasitikslina, ar jaunuolis sutinka likti. Jau pranešus apie priėmimą į gimnaziją, šis klausimas pripažįsta jo norą rinktis namus. Parama įgyja vertę, kai žmogus gali pasakyti, ko jam reikia, ir pritarti siūlomai išeičiai.

Vadinasi, pagalbos vertė matuojama tuo, kiek ji sustiprina žmogaus galimybę dalyvauti savo gyvenime. Sruogos aprašyta dovana ir Petro prisimenamas laiškas grąžina pripažinimo jausmą. Šatrijos Raganos ginčo sprendimas bei Žiogo klausimas atskleidžia sutikimo svarbą net tuomet, kai viena pusė turi daugiau išteklių. Suteikęs paramą žmogus gali siūlyti ir tartis. Vien pagalbos faktas nesuteikia jam teisės nuspręsti, kokį atsakymą kitas privalo pasirinkti.

Svarstoma problema. Parama sukuria atsakomybę ir abipusių lūkesčių, bet pagalbą gaunantis žmogus išlaiko savąją valią. Reikia pagrįsti, kur baigiasi teisė siūlyti, tartis ar įvardyti savo galimybes ir prasideda kito žmogaus pasirinkimo pasisavinimas.

Pateikto teksto argumentai. Keraitienė šeimos globą sieja su grįžimu į jos namus, karjera ir protekcija. Ji iš anksto nusprendžia, kas Petrui naudinga. Petro padėka bei noras atsidėkoti kitaip leidžia atskirti dėkingumą nuo paklusnumo. Tijūnas viešai prisiima moralinę skolą ir grąžina tėvo palikimą. Žiogas pasitikslina, ar Petras sutinka likti, ir priima jį kaip laukiamą artimą žmogų. Tai skirtingi santykio modeliai, kuriuos galima pasitelkti savo teiginiui pagrįsti.

Pavyzdžių ribos. Sruogos epizode dovanojamas vienas kiaušinis visai grupei; jį dalija neįvardytas vyriausias kalinys. Smurtas stovykloje tęsiasi. Šatrijos Raganos mamatės siūlymą dalytis medumi vyrai atmeta; tėvelis pasiūlo Spūdžiui savo spiečių ir sulaukia abiejų pritarimo. Šis veiksmas nepanaikina jo šiurkštaus, valdingo kalbėjimo. Sabaliūno rūpestis nereiškia, kad jo skurdas ar šeimos atstūmimas išspręsti.

Šaltinio faktai. Petras ir Jasius nekalti; grąžintas banknotas nėra pavogti pinigai. Gimnazija Petrą jau priėmė, tačiau gyvenimą pas Žiogą jis renkasi pats. Darbą iki vidurnakčio pasiūlo Petras, o ne siuvėjas. Keraitienės dirbtinis švelnumas nėra patikimas atgailos įrodymas. Šioje ištraukoje laiško autorius neįvardytas.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Čia pateiktų variantų apimtis atitinka A kurso minimumą; nukreipiamieji klausimai yra pasirenkama pagalba B kursui.