Užduotis. Remdamiesi pateikta Albero Kamiu romano „Svetimas“ ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar nauja galimybė visuomet vilioja?“ Aptarkite, nuo ko priklauso siūlomos permainos patrauklumas žmogui.

Netrukus mane išsikvietė viršininkas, ir tą akimirką aš net išsigandau, pagalvojęs, kad jis man lieps mažiau šnekėti telefonu, o daugiau dirbti. Bet jis kalbėjo visai apie kitką. Jis pasakė norįs supažindinti mane su vienu, dar ne visai aiškiu projektu ir išgirsti mano nuomonę tuo klausimu. Jis ketina atidaryti savo filialą Paryžiuje ir ten, vietoje, tiesiogiai vesti derybas su stambiomis bendrovėmis,—jis nori žinoti, ar aš ten sutikčiau važiuoti. Tai man duotų galimybę gyventi Paryžiuje ir dalį laiko keliauti. „Jūs jaunas ir, man atrodo, toks gyvenimas jums turėtų patikti“. Taip, atsakiau, bet iš esmės man vis tiek. Tada jis paklausė, nejaugi aš nenorėčiau pakeisti savo gyvenimo. Atsakiau, kad gyvenimo niekad nepakeisi, kad ir kaip gyventum, gyvenimas yra visur tas pats, ir kad manasis man visai patinka. Jis atrodė nepatenkintas ir prikišo man, kad aš niekuomet neatsakąs tiesiai į klausimą, kad neturįs ambicijos, ir tai kenkią darbui. Aš grįžau prie savo stalo. Geriau jau nereikėjo jo pykinti, bet aš nemačiau priežasčių keisti savo gyvenimą. Gerai pamąsčius, aš juk nesu koks bėdžius. Studijuodamas turėjau daugybę ambicingų svajonių. Bet, priverstas nutraukti mokslą, greitai supratau, jog jos iš tikrųjų neturi jokios reikšmės.

Vakare pas mane atėjo Mari ir pasiteiravo, ar nenorėčiau jos vesti. Atsakiau, kad man vis tiek, bet jeigu ji nori, galime susituokti. Tada ji panoro sužinoti, ar aš myliu ją. Aš atsakiau, kaip jau buvau sakęs vieną kartą, kad tai neturi jokios reikšmės, bet tikriausiai nemyliu. „Tai kam tada ruošies mane vesti?“ — paklausė ji. Aš pakartojau, kad tai neturi jokios reikšmės, ir jeigu ji to nori, mes galim susituokti. Be to, juk pasisiūlė jinai, o aš tik sutikau. Tada Mari pareiškė, kad vedybos —rimtas dalykas. „Ne“,—atsakiau aš. Valandėlę ji tylėdama žiūrėjo į mane. Paskui pradėjo kalbėti. Ji sakėsi tenorinti žinoti, ar aš priimčiau tokį pasiūlymą iš kitos moters, su kuria mane sietų tokie patys saitai. „Žinoma“,—atsakiau. Tada ir ji suabejojo, ar mylinti mane, o aš tuo labiau šito negalėjau žinoti. Dar kiek patylėjus ji sumurmėjo, kad aš esu keistas, kad ji, be abejo, dėl to mane ir myli, ir kad turbūt vieną dieną dėl tos pačios priežasties aš jai tapsiu atgrasus. Kadangi aš tylėjau, neturėdamas ką pridurti, ji šypsodamasi paėmė mano ranką ir pareiškė, kad nori ištekėti už manęs. Aš atsakiau, kad mes taip ir padarysim, kai tik ji panorės. Paskui aš jai papasakojau apie viršininko pasiūlymą, ir Mari pasakė, kad norėtų pamatyti Paryžių. Aš pasakiau, jog ten gyvenau kurį laiką, ir ji paklausė, kaip jis atrodo. Aš atsakiau: „Nešvaru. Daug balandžių ir tamsių kiemų. Žmonių oda balta“.

Paskui mes išėjom pasivaikščioti ir klaidžiojom didžiausiomis miesto gatvėmis. Moterys buvo gražios, ir aš paklausiau Mari, ar ji tai pastebi. Mari atsakė, kad pastebi ir kad supranta mane. Kurį laiką tylėjome. Tačiau aš dar nenorėjau skirtis su ja ir pasakiau, kad galėtume drauge pavakarieniauti pas Selestą. Ji būtų mielai sutikusi, bet turėjo reikalų. Buvome nebetoli mano namų, ir aš atsisveikinau. Ji pažvelgė į mane: „Tau neįdomu, ką aš veiksiu?“ Man buvo įdomu, bet aš stačiai nepagalvojau apie tai, ir dabar ji žiūrėjo į mane lyg priekaištaudama. Tačiau matydama, kaip aš suglumau, ji vėl nusijuokė, visu kūnu prisiglaudė prie manęs ir atkišo lūpas.

Šaltinis: Alberas Kamiu, „Svetimas; Krytis: romanai“, iš prancūzų kalbos vertė Laima Rapšytė. Vilnius: Vaga, 1991. Pirmos dalies V skyriaus ištrauka, pateikto PDF p. 47–48; ISBN 5-415-00698-2.

Kontekstas. Pirmuoju asmeniu pasakoja Merso. Prieš pokalbį su viršininku jam į darbą skambino pažįstamas Reimonas. Ištraukoje pateikiami viršininko ir Mari pasiūlymai bei pasakotojo atsakymai.

Žodžiai. Filialas – įmonės padalinys kitoje vietoje; ambicija – siekis ko nors pasiekti; bėdžius – neturtingas žmogus.

Ar nauja galimybė visuomet vilioja?

Naują darbą ar gyvenamąją vietą dažnai vertiname pagal tai, ką jie žada duoti. Tačiau pažadas savaime nesukuria noro juo pasinaudoti. Žmogus turi savo ryšių, įpročių ir lūkesčių, kurių išorinis pasiūlymas nebūtinai atliepia. Mano manymu, nauja galimybė vilioja tuomet, kai padeda siekti asmeniškai svarbaus dalyko. Kartais toks dalykas yra išsaugotas artumas, o kartais – proga pagaliau įsižiūrėti į gyvenimą, kurį jau gyvename.

Pirmiausia nauja aplinka nebūtinai atstoja tai, ką žmogus laiko savu. Albero Kamiu romano „Svetimas“ ištraukoje viršininkas pasiūlo Merso važiuoti dirbti į Paryžių ir keliauti. Tokia perspektyva jam atrodo tinkama jaunam darbuotojui, bet pats Merso nemato priežasties iš esmės keisti savo gyvenimą. Darbdavio nusivylimas rodo, kad darbuotojo atsakymą jis sieja su ambicijos stoka. Vis dėlto pasakotojas dabartį apibūdina kaip jam patinkančią: išvykimo nenorą jis aiškina savo poreikiais. Adomo Mickevičiaus sonete „Akermano stepės“ svetimos vietos reginys taip pat nenustelbia vidinio žmogaus ryšio su kita erdve. Keliautojas mato žolynų platybes, ieško dangaus orientyrų, o nutilęs taip įtempia klausą, kad tikėtųsi išgirsti balsą iš Lietuvos. Pabaigoje jokio kvietimo neišgirstama. Regėjimo įspūdžius pakeičia intensyvus klausymasis, todėl kelionės erdvė pripildoma ir to, ko joje nėra. Gebėjimas išgirsti tolimus gamtos garsus dar labiau išryškina laukiamo balso stoką. Soneto ilgesys skiriasi nuo Merso pasitenkinimo esamu gyvenimu, tačiau abi būsenos leidžia suprasti išorinės aplinkos ribas: naujumas nepasako, ko žmogui stinga ar ką jis brangina. Todėl pasiūlymo patrauklumo negalima išmatuoti vien kelionių skaičiumi arba vietos garsumu. Jam svarbus asmeninis santykis su siūloma ir turima tikrove.

Kita vertus, žmogui geidžiama permaina gali reikšti sulėtėjimą ir laisvą dėmesį tam, kas nuolat šalia. Marcelijaus Martinaičio eilėraštyje „Kukutis nori pamatyti tėvynę“ veikėjas dirba jos laukus ir taiso stogus, bet sako tėvynės taip ilgai nematęs. Šis paradoksas atskiria praktinį buvimą vietoje nuo jos apmąstymo. Nuolatiniai darbai užima ir akis, ir galvojimą, o išsvajotas sekmadienis turėtų leisti pagaliau įsižiūrėti. Jis lieka trokštama galimybe, kurią Kukutis sieja su visų darbų pabaiga. Pakartoti darbų ir važiavimo vaizdai pabrėžia nuolatinį užimtumą. Kukutis pats pripažįsta net nesupratęs savo minčių, tad geidžiamas sekmadienis reikštų galimybę susigaudyti ir pažvelgti savarankiškiau. Eilėraštyje ilgesį sukelia laiko mąstyti stoka, todėl daugiau judėjimo ar turėjimo jo savaime nepatenkintų. Kamiu veikėjo pasakojime taip pat svarbu, kad pats žmogus įvardytų savo poreikį: Merso nenori skirtis su Mari ir siūlo pavakarieniauti kartu. Šio vakaro pratęsimas jam juntamai reikšmingas, nors didesnės ateities permainos nesukelia tokio noro. Šios skirtingos situacijos skatina klausti, ar siūloma galimybė iš tiesų duoda tai, ko ieškoma. Kartais žmogus labiau trokšta laiko pažįstamai vietai ar žmogui negu naujų planų gausos.

Vadinasi, nauja galimybė ne visada vilioja, nes jos reikšmė priklauso nuo asmeninio poreikio. Kitokia vieta gali neatsiliepti į išsaugotą ryšį, o paprasta laiko sau ar bendro vakaro proga gali atrodyti labai svarbi. Merso, soneto keliautojas ir Kukutis skirtingai pajunta šią vertę. Sprendžiant dėl pokyčio pravartu suprasti, ką jis leistų branginti, o ką tik žadėtų išoriškai pakeisti.

Ar nauja galimybė visuomet vilioja?

Galimybė keisti gyvenimą vienam atrodo išsigelbėjimas iš įgrisusios būsenos, kitam – nereikalingas jau priimtinos tvarkos sujudinimas. Todėl entuziazmo negalima laikyti savaime suprantamu kiekvieno pasiūlymo palydovu. Albero Kamiu romane „Svetimas“ Merso reakcija į darbą Paryžiuje ir vedybas išryškina šį skirtumą. Manau, naujumas pradeda vilioti, kai žmogus pats jaučia permainos poreikį ir supranta, kokį gyvenimą norėtų kurti su kitais.

Asmeninis nepasitenkinimas gali suteikti naujai galimybei didžiulę trauką. Johano Volfgango Gėtės dramoje „Faustas“, antrojoje „Darbo kambario“ scenoje, Faustas jaučiasi slegiamas gyvenimo, kuriame neišsipildo jo troškimai. Mefistofelio pasiūlymas padėti patirti pasaulį susiduria su šiuo nerimu. Faustas pats suformuluoja lažybų sąlygą: jeigu bus patenkintas taip, kad panorės sulaikyti gražią akimirką, jo laikas galės baigtis. Jo veržimasis apima ir skausmą, ir džiaugsmą; laukiama patirtis turėtų pakeisti ankstesnį uždarumą. Taigi patrauklus tampa ne vien gautas pasiūlymas, bet galimybė atliepti stiprų vidinį troškimą. Kamiu ištraukoje Merso pasakoja priešingai: viršininko siūlomos kelionės jo neuždega, nes dabartinis gyvenimas jam visai patinka. Jaunystę darbdavys susieja su ambicija, tačiau darbuotojo atsakymas šios sąsajos nepatvirtina. Abu kūriniai leidžia pamatyti, kad vien pasiūlymo davėjas negali sukurti kito žmogaus noro. Fausto pasiryžimas ir Merso atsainumas kyla iš skirtingų santykių su savo dabartimi. Merso prisiminimas apie studijų metu turėtas ambicijas dar parodo, kad jo požiūris nėra pristatomas kaip visą gyvenimą nekintantis. Nutraukęs mokslą jis savo svajones įvertino kitaip. Prisiminimas leidžia dabartinę reakciją suprasti kaip patirties formuojamą vertinimą, kuriam darbdavio nusakyto būdo trūkumo paaiškinimo nepakanka. Kartu Fausto lažybų kaina primena, kad stiprus viliojimas dar nėra būsimo pasirinkimo gerumo įrodymas.

Be to, galimybė tampa prasmingesnė, kai žmogus mato savo ir kito indėlį į laukiamą santykį. Seneka knygos „Laiškai Lucilijui“ VI laiške kviečia draugą atvykti ir kartu mokytis gyventi. Knygas jis pasirengęs siųsti, bet gyvas balsas ir kasdien matomas pavyzdys jam atrodo veiksmingesni. Kvietimas paremtas abipusiškumu: Lucilijus turėtų ir gauti naudos, ir pats jos atnešti. Seneka pasako, kodėl susitikimo nori ir kuo jame galėtų dalytis. Laiško pradžioje jis pripažįsta pats tebesikeičiantis ir dar turintis taisytinų savybių. Todėl būsimas bendravimas remiasi pasirengimu toliau mokytis, o ne jau pasiektu tobulumu. Iš pasikeitimo kyla konkretus noras įtraukti draugą ir būti jam naudingam. Kamiu ištraukoje Merso sutikimas tuoktis išdėstytas kitaip: jeigu Mari nori, jis sutinka. Savo dalyvavimą jis nusako kaip atsaką į jos iniciatyvą. Mari klausia apie meilę ir pabrėžia vedybų rimtumą, nes jai rūpi prasmė, kurios toks sutikimas dar neatskleidžia. Vis dėlto vėlesnis Merso kvietimas vakarieniauti rodo, kad buvimas kartu jam nėra visai nesvarbus. Šis kasdienis noras leistų pradėti konkretesnį pokalbį apie tai, ką abu brangina. Vien ištartas pritarimas dar nesukuria bendro ateities supratimo, o aiškiau įvardytas abipusis tikslas gali padėti suvokti siūlomos permainos vertę.

Taigi nauja galimybė vilioja pagal tai, kaip ji atsiliepia į mūsų nepasitenkinimą ar norą būti su kitu. Faustui svarbu patirti tai, ko jis stokoja, Senekai – dalytis pasikeitimu ir mokymusi. Merso atsakymai parodo atvejį, kai išorinis pasiūlymas dar nesukuria aiškaus siekio. Patrauklumui reikia ir vidinio atgarsio, ir suprantamos krypties; vien galimybės atsiradimas jų nepakeičia.

Klausimas leidžia svarstyti galimybės ir asmeninio noro santykį. Ištraukoje keli pasiūlymai yra patrauklūs juos pateikiantiems žmonėms, tačiau Merso jų neįvertina taip pat.

Pirmo varianto argumentai: išorinis pokytis neatstoja vidinio ryšio, o geidžiama galimybė gali būti laikas pažįstamam pasauliui. Mickevičiaus sonetas rodo kelionėje juntamą Lietuvos ilgesį; jame nesvarstomas pasiūlymas persikelti. Kukučio sekmadienis yra trokštamas, dar nepasiektas laikas mąstyti.

Antras variantas skiria vidinį permainos poreikį ir abipusę jos prasmę. Fausto noras patirti daugiau aiškina trauką, bet lažybų kaina neleidžia jos sutapatinti su pasirinkimo gerumu. Senekos kvietimas draugui remiasi savęs tobulinimu ir abiejų indėliu. Iš šių situacijų išvedamos sąlygos, o ne teiginys, kad žmogui visuomet geriausia išvykti arba pasilikti.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Lentelėje nurodyti maksimumai; šiems pavyzdžiams įverčiai nesuteikti.

Keturios pastraipos ir pirmos dėstymo pastraipos privalomas A kurso autorius bei antros kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atramos. Oficialūs kriterijai tokios kontekstų tvarkos ar kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai – pasirenkama, pradžioje suskleista B kurso pagalba.

Peržiūrėk žodžius „patinka“, „nori“, „sutinka“: ar kiekvienu atveju aišku, kieno požiūrį įvardiji ir kokia detalė jį pagrindžia?