Užduotis. Remdamiesi pateikta romano ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar lengva žmogui keisti savo įsitikinimus?“. Paaiškinkite, kas skatina peržiūrėti ankstesnį požiūrį ir kas tam trukdo.

Paprašęs rektoriaus ir gavęs jo leidimą, Liudas nuėjo į parlatoriumą, svečių priėmimo kambarį.

Pirmasis pasimatymas nebuvo toks širdingas, kaip laukė ir tėvai, ir sūnus. Tėvai, pamatę sūnų kunigiškais rūbais, sumišo ir nežinojo, kaip su juo elgtis. Pasisveikinant tėvas buvo beimąs bučiuoti Liudo ranką, nuo ko šiam pasidarė didelė gėda. Abu sumišo ir nežinojo, ką viens kitam sakyti. Motinos akyse pasirodė džiaugsmo ašaros, sūnus puolė prie jos rankos, ir pasisveikinimo apeiga buvo baigta, neištarus nė vieno žodžio.

— Tai kaip atsimainėt, kunigėli... Būčiau nė nepažinus, — susigraudinusiu balsu ėmė kalbėti motina.

— Atrodot kaip ir išaugęs, — pastebėjo tėvas.

— Išaugęs, bet, rodos, dar labiau sumenkęs, — apžiūrinėjo sūnų motina.

— Tai turbūt tik prie ilgo rūbo taip atrodo, — gynėsi Liudas.

Tėvai ėmė klausinėti apie sveikatą, apie seminarijos gyvenimą, jis — kas namie girdėt. Tėvai jį vadino „jūs, kunigėli“, ir šita daugiskaita iš pat pradžių kažkaip nepaprastai, kažkaip skaudžiai atsiliepė jo širdy. Šitie tėvo motinos su pagarba tariami „jūs, kunigėli“ kiekvieną kartą čaižė jį gėdingu koktumu. Nuo tų netinkamos pagarbos čaižymų jisai traukėsi į save, jisai tramdė savo jautrumą, bet niekaip nesiryžo paprašyti tėvų, kad jį vadintų „tu, Liudai“, taip kaip anksčiau. Darėsi kažkoks absurdiškas kontrastas. Jiem, kaimiečiam, tas „jūs, kunigėli“ buvo jų pasididžiavimas, visų jų vilčių, visų jų norų pildymasis, o jam tai buvo nieku nenupelnyta, dėl to prikli pagarba, tai buvo degradavimas iš paprastų, nuoširdžių šeimyniškų santykių į oficialumo formas. Liudas Vasaris jautria savo siela čia pirmą kartą pajuto, kad tarp jo ir tėvų štai atsistojo kažkokia prizma, kuri jų santykius ir jausmus laužia ir reflektuoja nenatūralioj plotmėj. Jau dabar jie išskyrė jį iš brolių seserų tarpo, pastatė ant pjedestalo, papuošė viltimis ir svajonėmis, džiaugiasi, gėrisi ir garbina. Lipti žemyn nuo to pjedestalo, ardyti jų iliuzijas, būtų žiauru ir egoistiška.

Kai visos naujienos jau buvo papasakotos ir kai Liudas baigė supažindinęs tėvus su naujo savo gyvenimo tvarka, per parlatoriumą perėjo Variokas, eidamas, matyt, atsisveikinti su dvasios tėvu, nes jo kambarys buvo čia pat greta. Griebdamasis naujos kalbos temos, be to, norėdamas patirti, ką tėvai pasakys išstojimo klausimu, Vasaris tarė:

— Štai šitas, kur praėjo, vienas mano draugas, išstoja iš seminarijos. Rytoj išvažiuoja.

Liudas pamatė, kaip tėvai, meiliais žvilgsniais nulydėję Varioką, staiga atsimainė. Tėvas metė rūstų žvilgsnį į duris, kur dingo prasikaltėlis, motina su baime pažiūrėjo į sūnų ir sušuko:

— Vajė, vajė! Toks gražus kunigėlis! Gi kas dabar jam pasidarė?

— Matai, kokių dykūnų atsiranda, — piktu balsu pritarė tėvas. — Seminarijoj jam negerai!

— Ne tai kad negerai, — bandė pataisyti Liudas. — Pašaukimo neturi. Ne kiekvienas kunigu gali būti.

— Žinoma, kam Dievas Dvasios Šventos neduoda, iš to nebus gero nei Bažnyčiai, nei žmonėm, — savotiškai paaiškino tėvas pašaukimo stoką.

— Kodėl? — nesiliovė Liudas. — Kunigu nebus, bet gali būti šiaip labai geras žmogus.

— Ė, kunigėli, žinom mes tuos geruosius, — griežtai užginčijo tėvas. — Antai Pakalniškių Kmyno sūnus anais metais jau iš trečio kurso išstojo. Tėvus ubagais paleido. Namus buvo praskolinę. Tėvas pasikart norėjo. Kaimynai vos išgelbėjo. O jis ką? Į aptieką nuėjo. Rusijoj kažkur ir dingo. Jau kas seminariją pameta, tą ir Dievas pameta. Doro žmogaus iš tokio nebus. O tėvam kokia gėda, kur ir akis padėti?..

Motina su meile ir baime tyrinėjo sūnaus išraišką.

— Sakot, jūs draugas, kunigėli? Kad nors jum kokios bėdos nebūtų?..

— Tokis, mama, draugas, — nuramino motiną Liudas. — Viename kurse buvome, kartu mokėmės, ir tiek.

Praėjo dar pusvalandis, bekalbant apie visokius reikalus, ir skambalas suskambino ražančiui. Liudas atsisveikino su tėvais ir suspausta širdimi nuėjo į koplyčią.

— Nesupras, niekad nesupras, — galvojo jis, automatiškai kartodamas sveikamarijų antrąją pusę. — Štai mūsų, kaimo vaikų, likimas! Tarp mūsų ir mūsų tėvų kraunasi visa eilė nesusipratimų, ir jųjų meilė mus kankina, o kartais gal ir žudo.

Šaltinis: Vincas Mykolaitis-Putinas, „Altorių šešėly“, I dalis „Bandymų dienos“; Antologija.lt skaitmeninio leidimo ištrauka.

Žodžiai ir vaizdai. Parlatoriumas – svečiams priimti skirtas kambarys; prikli – nemaloni, atstumianti; aptieka – vaistinė; ražančius – rožinis, malda; pjedestalas – pakyla, čia išaukštinimo vaizdas. Prizma šiame leidime reiškia prizmę: santykį tarsi pakeičia tarp artimųjų atsiradęs šviesą laužiantis kūnas.

Šiame mokomajame rinkinyje pateikta vientisa Antologija.lt ištrauka su pasisveikinimo scena. Jos pagrindinis pokalbis yra ir 2026 m. B kurso pagrindinės sesijos užduotyje; egzamino ištrauka prasideda vėliau. Teksto leidimai nesuplakti. Citatos kabutės pakeistos į lietuviškas; žodžių formos išlaikytos.

Ar lengva žmogui keisti savo įsitikinimus?

Įsitikinimai padeda greitai suprasti pasaulį, bet kartais trukdo pastebėti žmogų, kuris netelpa į įprastą vertinimą. Kitokia nuomonė gali atrodyti grėsminga, ypač jeigu paliečia mums brangias viltis ar gerą savęs vaizdą. Todėl pakeisti požiūrį dažnai sunku. Vis dėlto tiesioginis susidūrimas su kito skausmu ir atsakomybė už savo veiksmus gali priversti sustoti. Toks pasikeitimas reikalauja jautrumo ir drąsos pripažinti, kad ankstesnis sprendimas buvo per siauras.

Ankstesniu įsitikinimu suabejojama, kai žmogus pamato tai, ko įprastas aiškinimas neaprėpia. Jurgio Savickio novelėje „Vagis“ vaikas iš pradžių domisi sugautu vagimi, net jį erzina šiaudu. Tačiau tėvo mušamas surištas žmogus sukelia visai kitą reakciją. Vaikui tampa neaišku, kaip geru laikomas tėvas gali taip žiauriai elgtis. Jis pradeda spręsti iš konkretaus matomo skausmo ir ryžtasi vagį išlaisvinti. Taigi jo pasikeitimas atsiskleidžia veiksmu, kuriam reikia nepaklusti namų autoritetui. Šią galimybę iš kitos pusės parodo pateikta Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ ištrauka. Liudas mėgina tėvams paaiškinti, kad žmogus gali neturėti kunigystės pašaukimo ir vis tiek būti geras. Tačiau tėvas prisimena vieną skaudžią kitos šeimos istoriją ir padaro visiems išeinantiesiems pritaikytą išvadą. Jo matymas lieka uždaras galimybei, apie kurią kalba sūnus. Abu kūriniai leidžia suprasti, kodėl svarbu pamatyti konkretų žmogų. Savickio vaikas ima abejoti gero tėvo įvaizdžiu, nes šis nedera su matomu elgesiu. Liudo tėvas, priešingai, naują atvejį įtraukia į jau turimą schemą. Todėl susidūrimas su kitoniška patirtimi pats savaime dar negarantuoja pasikeitimo: svarbu leisti jai paveikti savo sprendimą. Kitaip išgirsta žinia tik patvirtina tai, kuo žmogus ir anksčiau buvo tikras.

Keisti įsitikinimą dar sunkiau, kai tenka pripažinti savo paties kaltę. Jono Biliūno „Kliudžiau“ berniukas įsivaizduoja esąs stiprus medžiotojas ir nusilpusią katytę paverčia taikiniu. Šūvis iš pradžių priklauso jo susikurtam drąsaus veikėjo vaidmeniui. Tačiau sužeisto gyvūno skausmas šį vaizdą sugriauna: berniukas pajunta šaltį, nusimena, pabėga. Trečią dieną grįžęs randa katytę negyvą ir sulaužo lanką bei strėlas. Jo ankstesnį pasididžiavimą pakeičia atsakomybės išgyvenimas. Suaugusio pasakotojo prisimenamas šūvis rodo, kad ši pamoka neišnyko kartu su vaikystės žaidimu. Vis dėlto katytės išgelbėti jau negalima. Todėl pasikeitimo vertė kyla iš sąžinės, o ne iš laimingo padarinių panaikinimo. Putino ištraukoje Liudui irgi skaudu pripažinti, kad mylimų tėvų supratimas ribotas. Jis dar nesugeba aiškiai pasakyti net paprasto prašymo vadinti jį vardu. Brangus santykis apsunkina atvirumą, nes kitoks požiūris gali būti palaikytas nedėkingumu. Šiuos pavyzdžius sieja vidinė pasikeitimo kaina: reikia atsisakyti patogaus savo arba artimo žmogaus vaizdo. Kai toks vaizdas peržiūrimas, atsiranda galimybė spręsti atsakingiau. Biliūno pasakotojas šią kainą išsaugo atmintyje, o Liudo šeimos scenoje atviras jos aptarimas dar neįvyksta. Taip literatūra leidžia matyti ir pokyčio pradžią, ir jam pasipriešinančias jausmų kliūtis.

Taigi keisti įsitikinimus paprastai nelengva, nes jie susiję su autoritetais, artimais ryšiais ir savęs vertinimu. Savickio vaikas pradeda matyti nukentėjusį žmogų, o Biliūno berniukas pripažįsta savo sukeltą skausmą. Putino šeimos scena parodo, kaip kategoriškas tikrumas gali tokį svarstymą sustabdyti. Pasikeitimas tampa galimas, kai žmogus leidžia konkrečiai patirčiai patikrinti jo nuostatą ir sutinka atsakyti už naujai pamatytą tiesą net tada, kai ją priimti skaudu.

Ar lengva žmogui keisti savo įsitikinimus?

Žmogus gali ilgai laikytis įsitikinimo, kuris suteikia jo gyvenimui aiškią tvarką. Suabejoti juo reiškia rizikuoti prarasti pasitikėjimą ankstesniais pasirinkimais ar artimųjų pritarimą. Vis dėlto požiūrio keitimas gali prasidėti tada, kai pastebimos turimo supratimo ribos ir imama galvoti apie kitą žmogų. Toks kelias reikalauja darbo: reikia įvardyti, kas nebeatitinka patirties, ir išgirsti, kam senas sprendimas trukdo. Vien stipresnio raginimo ar gėdinimo tam gali neužtekti.

Svarbi pasikeitimo pradžia yra gebėjimas pripažinti savo žinojimo ribas. Johano Volfgango Gėtės „Fausto“ pradžioje veikėjas nusivylęs, nors studijavo įvairius mokslus ir turi mokytojo padėtį. Sukauptos žinios nesuteikia jam trokštamo pasaulio esmės supratimo. Šis prieštaravimas skatina ieškoti kitokio pažinimo, net peržengti įprastas studijų ribas. Tačiau ir Žemės dvasios pasirodymas nepatvirtina Fausto sau priskiriamos didybės. Vadinasi, stiprus noras sužinoti dar nereiškia, kad žmogus jau tiksliai supranta savo galimybes. Tokio ribų pripažinimo stinga Liudo tėvui pateiktoje Putino ištraukoje. Jis tiki galįs numatyti kiekvieno seminariją paliekančio žmogaus dorovinę ateitį. Sūnaus mintis apie skirtingą pašaukimą neatveria jam naujo klausimo, nes atsakymas jau laikomas žinomu. Fausto nerimas ir tėvo tikrumas leidžia įžvelgti du santykio su nežinojimu būdus. Pirmasis žmogų išjudina, antrasis saugo esamą tvarką. Vis dėlto abejoti gali būti sunku ir dėl ilgai atlikto darbo: Faustui tenka vertinti ilgas studijas, Liudo tėvams – brangias šeimos viltis. Požiūrio kaita paliečia tai, į ką jau daug sudėta. Todėl naujas argumentas turi įveikti ir žmogaus prisirišimą prie jo ankstesnio gyvenimo prasmės. Šis prisirišimas paaiškina pasipriešinimą, bet dar neįrodo senojo įsitikinimo teisingumo.

Kitokį požiūrį lengviau svarstyti, kai dėmesys krypsta į tuos, kuriems mūsų pasirinkimas turi padėti. Mikalojaus Daukšos „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ aiškinama pamokslų vertimo į lietuvių kalbą paskirtis. Autoriui svarbu, kad tikėjimo mokymas pasiektų žmones, kuriems kita kalba lieka nesuprantama. Įprastas kalbos vartojimas todėl vertinamas pagal jo poveikį konkrečiam klausytojui ar skaitytojui. Gimtosios kalbos puoselėjimas siejamas su atsakomybe bendruomenei, o vertimo darbas tampa apčiuopiamu atsaku į matomą poreikį. Toks argumentas nereikalauja atmesti kitų kalbų: jis kviečia pastebėti, kam turima praktika nepadeda. Šią mintį galima taikyti ir Putino šeimos scenai. Tėvai kreipiniu „jūs, kunigėli“ išreiškia pagarbą, tačiau sūnui ji skaudi. Jeigu šis poveikis būtų išgirstas, atsirastų pagrindas patikslinti įprastą bendravimą, išsaugant pačią meilę. Tekste to neįvyksta: Liudas prašymo neišsako, o tėvai jo vidinės reakcijos nežino. Todėl įsitikinimų kaita priklauso ir nuo galimybės kalbėtis apie tikrą santykio poveikį. Daukšos kreipimasis rodo pastangą tokį poreikį viešai paaiškinti. Jis neįrodo, kad visi skaitytojai iš karto pakeitė nuomonę, bet suteikia jiems konkretų pagrindą ją peržiūrėti. Kartais būtent šio tarpinio darbo labiausiai trūksta: nepareikštas skausmas ar neįvardyta kliūtis kitam taip ir lieka nematoma, o geras ketinimas laikomas pakankamu.

Vadinasi, įsitikinimus keisti nelengva dėl į juos sudėtų vilčių ir pastangų. Pokytį gali pradėti savo supratimo ribų pripažinimas bei dėmesys tam, kaip mūsų pasirinkimas veikia kitus. Fausto nepasitenkinimas išjudina pasitikėjimą vien sukauptu mokslu, o Daukšos vertimo paskirtis leidžia pagrįsti pokytį konkrečiu žmonių poreikiu. Putino ištrauka primena dar vieną sąlygą: kitokia patirtis turi būti išsakyta ir išgirsta. Be šio žingsnio net artimi žmonės gali likti kiekvienas savo tikrume.

Pirmas variantas aptaria tiesioginės patirties ir sąžinės poveikį. Antras aiškina žinojimo ribas bei dėmesį pasirinkimo gavėjui. Abu pateikia atsakymo sąlygas ir remiasi pačiu šeimos pokalbiu.

Kultūrinio argumento darbas. Savickio vaikas keičia elgesį išvydęs skriaudą. Biliūno berniukas pripažįsta savo kaltę, tačiau katytės nebeišgelbsti. Faustas nėra nesimokęs tinginys: jis nusivilia po ilgų studijų, o Žemės dvasia nepripažįsta jo sau priskiriamo pranašumo. Daukšos vertimas skirtas suprantamam tikėjimo mokymui ir gimtosios kalbos puoselėjimui; jis nereiškia kitų kalbų draudimo.

Pasirinkta riba. Galima aiškinti, kas pokytį skatina, ir kartu pripažinti, kad žmogus ne visuomet pasikeičia. Šioje scenoje Liudas neįtikina tėvų. Vienas privalomas ir vienas kitas autorius yra bibliotekos mokymosi modelis; keturios pastraipos čia padeda aiškiai išplėtoti du argumentus.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: iki 42 taškų. Kalbai skiriama iki 28: stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai – po 7. Iš viso – iki 70. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Konteksto paminėjimas be jo reikšmės paaiškinimo nepakeičia argumento.