Užduotis. Remdamiesi pateikta George’o Orwello romano „1984-ieji“ ištrauka ir savo kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimą „Ar laisvei reikia galimybės abejoti?“ Išplėtokite dvi skirtingas argumentavimo kryptis, aiškiai susiedami pavyzdžius su svarstoma laisvės sąlyga.

— Kaip einasi žodynas? — paklausė Vinstonas, pakėlęs balsą, kad būtų išgirstas.

— Lėtai,— atsakė Saimas. — Dabar tvarkau būdvardžius. Nuostabus dalykas.

Paminėjus naujakalbę, jis bemat prašvito. Nustūmė į šalį dubenėlį, vienon gležnon rankon pasiėmė duonos gabalą, kiton sūrį ir palinko ant stalo, kad nereikėtų šaukti.

— Vienuoliktas leidimas bus galutinis,— paaiškino jis. — Mes baigiam suteikti kalbai tobulą formą — tokią, kokią ji turės, kai bus visuotinė. Kai užbaigsim, visi tokie žmonės kaip tu turės ją išmokti. Tu tikriausiai manai, kad pagrindinis mūsų darbas — tai kurti naujus žodžius. Nieko panašaus! Mes naikiname juos — dešimtimis, šimtais, kiekvieną mielą dieną. Mes iki kaulų apipjaustome kalbą. Vienuoliktasis leidimas neturės nė vieno žodžio, kuris pasentų iki 2050 metų.

Jis godžiai atsikando duonos ir nurijo keletą kąsnių, paskui su savotiška pedanto aistra kalbėjo toliau. Jo prakaulus tamsus veidas pagyvėjo, akys neteko pašaipios išraiškos ir pasidarė beveik svajingos.

— Žodžių naikinimas — nepaprastai gražus dalykas. Žinoma, daugiausiai balasto yra tarp veiksmažodžių ir būdvardžių, bet yra ir šimtai daiktavardžių, kuriuos galima išmesti. Ir tai ne vien sinonimai, yra ir antonimų. Kam palikti žodį, kurio reikšmė yra priešinga kito žodžio reikšmei? Juk kiekvienas žodis savaime turi savo priešybę. Paimkime, pavyzdžiui, „geras“. Jeigu jau turime jį, tai kam dar reikalingas žodis „blogas“? Puikiausiai galim apsieiti su žodžiu „negeras“, beje, jis dar geresnis, nes yra tiksli priešybė, ko nepasakysi apie „blogas“. Toliau — jeigu prisireikė stipresnio laipsnio negu geras, tai kokia prasmė apsikrauti visa ta virtine tokių neaiškių, beverčių žodžių kaip „puikus“, „nuostabus“ ir visi kiti? Tą reikšmę puikiai nusako „pliusgeras“, o jeigu nori dar stipriau — „dupliusgeras“. Žinoma, mes jau ir dabar vartojame šias formas, bet galutinėje naujakalbės versijoje daugiau nieko nebebus. Galų gale visos gerumo ar blogumo reikšmės bus nusakomos tik šešiais žodžiais; faktiškai vienu žodžiu. Argi tu neįžvelgi čia grožio, Vinstonai? Žinoma, ta mintis pirmiausiai atėjo D. B., — pridūrė jis pagalvojęs.

Paminėjus Didįjį Brolį, Vinstono veide šmėstelėjo prėskas pritarimas. Bet Saimas iškart pastebėjo entuziazmo stygių.

— Tu nemoki įvertinti naujakalbės, Vinstonai,— tarė jis kone liūdnai. — Net rašydamas ja, tu galvoji senkalbe. Esu skaitęs kai kuriuos tavo rašinius „Taimse“. Jie gana geri, bet vis dėlto vertimai. Širdyje tu linkęs laikytis senkalbės su visu jos miglotumu ir nenaudingais prasmės atspalviais. Tau nesuvokiamas žodžių naikinimo grožis. Ar tau žinoma, kad naujakalbė — tai vienintelė kalba pasaulyje, kurios žodynas kasmet mažėja?

Vinstonas, be abejo, to nežinojo. Nesiryždamas kalbėti, jis pritariamai nusišypsojo; bent manė šypsosis. Saimas vėl atsikando pilkšvos duonos, greitai sukramtė ir kalbėjo toliau:

— Ar tu nesupranti, kad pagrindinis naujakalbės tikslas — susiaurinti minties rėmus? Galų gale mes padarysime minčių nusikaltimą tiesiog neįmanomą, nes nebebus žodžių jam išreikšti. Kiekviena sąvoka, kurios gali prireikti, bus išreiškiama vienu vieninteliu žodžiu su griežtai apibrėžta reikšme, o šalutinės jo reikšmės bus ištrintos ir pamirštos. Ir vienuoliktame leidime mes jau esame netoli nuo to. Bet šis procesas tęsis dar ilgai po to, kai mudu būsim mirę. Žodžių kasmet vis mažės ir mažės, mažės ir minties erdvė. Žinoma, net ir dabar nebėra priežasčių arba pateisinimo minčių nusikaltimui. Tai paprasčiausiai vidinės drausmės, realybės valdymo klausimas. Bet ateis laikas, kai net ir to visiškai nebereikės. Revoliucija bus užbaigta tada, kai kalba taps tobula. Naujakalbė yra angsocas, o angsocas yra naujakalbė,— pareiškė jis su kažkokiu paslaptingu pasitenkinimu. — Ar tu kada nors pagalvojai, Vinstonai, kad vėliausiai 2050 metais nebebus nė vieno gyvo žmogaus, kuris suprastų tokį pokalbį kaip mūsų dabar?

—Išskyrus... — neryžtingai pradėjo Vinstonas ir nutilo. Jis buvo besakąs „Išskyrus prolius“, bet susilaikė, nes nesijautė tikras, ar jo pastaba nebus kiek neįprasta. Bet Saimas vis dėlto atspėjo, ką Vinstonas norėjo sakyti.

— Proliai — tai ne žmonės,— abejingai tarė jis. — 2050 metais, o gal ir anksčiau, visos realios žinios apie senkalbę bus dingusios. Visa praeities literatūra bus sunaikinta. Coseris, Šekspyras, Miltonas, Baironas egzistuos tik naujakalbės versijose; šie autoriai bus ne šiaip kiek pakeisti, o perdirbti taip, kad taptų savo priešingybėmis. Net partijos literatūra pasikeis. Netgi šūkiai. Argi bus įmanomas šūkis „Laisvė — tai vergija“, kai laisvės sąvoka bus panaikinta? Visas mąstymo klimatas bus kitoks. Tiesą sakant, tokio mąstymo, kaip mes dabar suprantam, nebeliks visai. Lojalumas — tai ne mąstymas, tai — nebuvimas būtinybės mąstyti. Lojalumas — nesąmoningas.

Kada nors greit, pagalvojo Vinstonas, Saimas bus išgarintas. Jis per daug protingas. Jis per gerai viską supranta ir per aiškiai kalba. Partija tokių žmonių nemėgsta. Vieną dieną jis dings. Tai parašyta jo veide.

Šaltinis: George Orwell, „1984-ieji“, lietuviškas vertimas, siejamas su Virgilijaus Čepliejaus vertimu pagal leidėjo ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos duomenis. Pateikta EPUB kopija: I dalis, 5 skyrius; spausdintas leidimas, leidykla, metai ir puslapiai kopijoje nenustatyti.

Apie ištrauką. Distopiniame romane Vinstonas Smitas su naujakalbės specialistu Saimu kalbasi valgykloje. Saimas aiškina, kam kuriamas naujas žodynas, o Vinstonas ne viską išdrįsta pasakyti.

Žodžiai. Naujakalbė – romane kuriama kalba; senkalbė – įprasta anglų kalba. Angsocas – romano valdančiosios partijos ideologijos pavadinimas. Proliai – romane taip vadinami partijai nepriklausantys darbo žmonės. D. B. – Didysis Brolis.

Kopijos rašyba. Išlaikytos pateiktos skaitmeninės kopijos formos „bent manė šypsosis“ ir „Coseris“. Sutvarkytos tik kabutės ir maketavimo tarpai.

Ar laisvei reikia galimybės abejoti?

Laisvė dažnai siejama su galimybe rinktis, tačiau pasirinkimas menkas, jeigu iš anksto uždrausta svarstyti kitokį atsakymą. Abejonė leidžia patikrinti tai, kas skelbiama savaime suprantama. Ji gali būti nukreipta ir į autoritetą, ir į savo paties įsitikinimą. Vis dėlto neužtenka vien viskuo nepasitikėti: svarbu mokėti klausimą pagrįsti ir priimti jo padarinius. Todėl laisvei reikalinga galimybė abejoti, lydima atsakomybės už savo svarstymą.

Pirmiausia abejonės stoka gali paversti išmanymą svetimos valios įrankiu. Džordžo Orvelo romane „1984-ieji“ žodyno rengėjas Saimas puikiai supranta naujakalbės mechanizmą: mažinant žodžių ir reikšmių skaičių, siekiama siaurinti galimas mintis. Jis pasakoja apie tai su pasitenkinimu ir nesvarsto, ar žmogui turėtų likti teisė pasakyti ką nors nepatogaus partijai. Taigi profesinis išmanymas čia neapsaugo nuo paklusnumo. Jo klausimai Vinstonui daugiausia reikalauja pripažinti sumanymo grožį. Pastebėjęs menką pašnekovo entuziazmą, jis aiškina, ko šis neįstengia įvertinti. Taip skirtumas paverčiamas klausytojo trūkumu, o galimybė tikrinti patį sumanymą lieka nuošalyje. Johano Volfgango Gėtės dramos „Faustas“ „Nakties“ pradžioje mokslininkas, priešingai, nepasitenkina savo titulais ir ilgomis studijomis. Jis abejoja sukaupto mokslinio žinojimo pakankamumu ir nebenori apsimesti, kad gali paaiškinti tai, ko nesupranta. Tačiau jo siekis susilyginti su Žemės dvasia atmetamas: pats klausimų kėlimas dar nesuteikia neriboto pažinimo. Ši riba svarbi ir vertinant Saimą. Laisvam mąstymui reikėtų atskirti išmanymą nuo galutinės tiesos turėjimo, o jis jau žada galutinį žodyno leidimą ir užbaigtą revoliuciją. Kita vertus, jo pažadai priklauso ateičiai, ne viskas jau įvykę. Vinstonui dar kyla išimtis dėl prolių. Vadinasi, išlieka mintis, kuri netelpa į specialisto uždarą aiškinimą, nors ją išsakyti veikėjas nedrįsta.

Be to, laisvei svarbi abejonė savo paties neklaidingumu. Kitu atveju kritiškas žmogus galėtų tik pakeisti vieną neliečiamą autoritetą kitu – savimi. Seneka šeštajame „Laiškų Lucilijui“ laiške praneša apie savo kaitą, bet iš karto pripažįsta, kad dar turi ką taisyti. Savo trūkumų atpažinimą jis laiko pažangos ženklu. Tai skiriasi nuo Saimo pasitenkinimo būsima kalba, kurioje šalutinės reikšmės turės išnykti. Senekai tobulėjimas neleidžia paskelbti savęs jau baigtu. Jis taip pat kviečia Lucilijų atvykti ir pabrėžia, kad naudos gautų abu. Kitam žmogui paliekamas ne vien klausytojo vaidmuo: bendravimas galėtų papildyti ir paties laiško autoriaus patirtį. Laiške minimas Kleantas stebėjo, ar pats Zenonas laikosi savo taisyklių. Todėl autoritetas neatleidžiamas nuo patikros vien dėl gebėjimo įtaigiai kalbėti. Kvietimas dar nėra įvykęs susitikimas, tačiau jo abipusiškumas nusako atvirą santykį. Tokia laikysena padeda suprasti, kodėl abejonė nėra vien prieštaravimas. Ji gali reikšti pasirengimą išklausyti atsakymą, po kurio reikės koreguoti savo nuomonę. Laisvė tuomet siejama su gebėjimu mokytis, o ne su reikalavimu, kad kiti tik patvirtintų jau pasirinktą išvadą. Šitaip savo mąstymo savarankiškumą žmogus saugo ne atsitverdamas, bet sutikdamas būti pagrįstai pataisytas.

Taigi galimybė abejoti padeda išsaugoti pasirinkimą ten, kur primetamas vienintelis atsakymas, ir saugo nuo savo neklaidingumo iliuzijos. Išmanymas be klausimo apie jo paskirtį gali tarnauti nelaisvei, o klausimas be atvirumo kitam gali likti savęs patvirtinimu. Laisvas svarstymas reikalauja abiejų dalykų: teisės tikrinti siūlomą tiesą ir valios prireikus keisti savo poziciją.

Ar laisvei reikia galimybės abejoti?

Abejonė gali pasirodyti nepatogi, ypač kai bendruomenėje labai vertinamas vieningumas. Vis dėlto be jos sunku atskirti tikrą sutarimą nuo prisitaikymo. Laisvei svarbu, kad žmogus galėtų kelti klausimą ir nebūtų verčiamas apsimesti įsitikinęs. Ne mažiau svarbu, ar aplinkiniai sutinka išgirsti kitokį atsakymą. Todėl abejojimo galimybė priklauso ir nuo santvarkos, ir nuo kasdienių bendravimo įpročių.

Klausimo užgniaužimas leidžia valdžiai pateikti savo tvarką kaip vienintelę įmanomą. Džordžo Orvelo romano „1984-ieji“ ištraukoje Saimas sieja lojalumą su poreikio mąstyti išnykimu. Jam idealus žmogus neturėtų ieškoti kitos reikšmės ar kitos išvados. Vinstonas dar turi savą pastabą apie prolius, bet nebaigia jos sakyti, nes nėra tikras, kaip ji bus suprasta. Šis nutylėjimas parodo, kad minties galimybė ir galimybė ją viešai tikrinti nėra tas pats. Saimo žadamas visiškas minčių apribojimas dar neįgyvendintas, tačiau kasdienė baimė jau skatina žmogų atsisakyti paaiškinimo. Prievartos sąlygomis išlaikomas vertinimo savarankiškumas matomas ir Balio Sruogos „Dievų miško“ epizode apie Švarcbarto globojamus lietuvius. Juliaus įtaka iš dalies sulaiko Vacelio smurtą, tačiau pasakotojas pastebi, kad smūgiai tenka kitiems, nieko nelaukiantiems kaliniams. Jis taip pat pripažįsta, kad ir saugomieji kartais mušami. Tokios išlygos neleidžia savo patirto palengvėjimo paversti bendros padėties pagerėjimu. Pasakojimas išsaugo gebėjimą matyti tai, kas netelpa į patogią išsigelbėjimo istoriją. Orvelo veikėjas panašiai dar suvokia Saimo aiškinimo spragą, nors jos neišplėtoja garsiai. Abu tekstai atskleidžia ribotą, bet reikšmingą žmogaus galimybę vertinti aplinkybes savo galva. Ji nepanaikina prievartos ir negarantuoja fizinės laisvės, tačiau išlaiko skirtumą tarp patirto fakto ir reikalaujamos išvados.

Kasdieniuose santykiuose abejonės galimybę gali palaikyti toks klausimas, kuris leidžia tikslinti bendrą teiginį. Vandos Juknaitės pokalbyje su Elze mergaitė iš pradžių sako, kad vaikai nemąsto ir sako tiesą. Paklausta, ar ir ji nemąsto, atsako mąstanti. Jos pačios patirtis pasirodo platesnė už pirmą apibendrinimą. Toliau pokalbis atveria ir norą būti rimtai kalbinamai, ir ankstyvo brandumo naštą: aplinkiniai iš jos pernelyg daug tikisi. Taip vienas klausimas nepaverčiamas galutiniu žmogaus apibūdinimu. Svarbu ir tai, kad kalbinančioji pati pasako, kokio atsakymo apie gyvenimą buvo laukusi. Vadinasi, net atvirame pokalbyje esama lūkesčių, su kuriais kalbančiajam tenka susidurti. Elzė bijo atsakyti kvailai, todėl jos balsas nėra visiškai laisvas nuo rūpesčio, kaip bus įvertintas. Tačiau tekstas leidžia tą nerimą išsakyti ir apie jį paklausti. Sąlyginis jos pasakymas apie vaikiškesnę save leidžia suprasti, kad aplinkinių nuostaba dėl klaidų jai virsta papildomu reikalavimu. Šis bendravimas parodo kitokią kryptį negu Saimo reikalaujamas vienodas mąstymas: atsakymas gali išlaikyti prieštaravimą ir paskatinti naują klausimą. Taip žmogui paliekama erdvės save aiškinti, užuot iš anksto priskyrus jam vieną viską užbaigiantį vardą. Tokia erdvė svarbi ir tam, kuris kalba, ir tam, kuris jo klausosi.

Vadinasi, laisvei reikia galimybės abejoti, nes ji saugo skirtumą tarp žmogaus patirties ir jam primetamo paaiškinimo. Prievartos aplinkoje šis skirtumas gali išlikti tik mintyse, o atviresniame pokalbyje jį galima svarstyti drauge. Abejonė savaime neišsprendžia nelygių santykių. Vis dėlto ji leidžia pastebėti jų ribas ir išgirsti tai, ko vieningas, iš anksto numatytas atsakymas nepasako.

Klausimas leidžia atskirti kelias laisvės sąlygas: žodžių ir alternatyvų prieinamumą, galimybę patikrinti autoritetą, pasirengimą peržiūrėti savą nuomonę ir aplinkinių reakciją į klausimą.

Pirmas variantas sieja abejonę su išmanymo ribų atpažinimu ir galimybe būti pataisytam. Gėtės mokslininkas nepasitenkina titulais, bet Žemės dvasios atsakymas sugriauna jo pretenziją jai prilygti. Seneka pripažįsta dar turįs ydų ir numato abipusę bendravimo naudą. Taigi abejonė neperrašoma kaip automatinė tiesos ar laisvės garantija.

Antras variantas aiškina kritinį atstumą ir klausymąsi. Sruogos pasakotojas neištrina kitiems kaliniams nukreipiamų smūgių bei savųjų apsaugos ribų; tai nėra pasakojimas apie pasibaigusį smurtą. Juknaitės ir Elzės pokalbyje matyti ir klausimo atveriama galimybė, ir kalbinančiosios lūkestis, ir mergaitės nerimas dėl atsakymo. Elzei nepriskiriamas jau suteiktas leidimas visada būti vaikiškai.

Rašydamas gali pagrįsti ir kitą atsakymą. Kiekvienu atveju parodyk, apie kokią laisvę kalbi, ką konkrečiai tikrina abejonė ir kur išlieka jos riba.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Lentelė rodo didžiausius taškus; pavyzdžių įverčiai nenustatyti.

Keturios pastraipos ir A kurso privalomo autoriaus palyginimas pirmoje dėstymo pastraipoje bei kito autoriaus antroje yra šios bibliotekos mokymosi atramos. Oficialūs kriterijai tokios kontekstų kvotos ir eilės nenustato. B kurso nukreipiamieji klausimai yra pasirenkami ir pradžioje suskleisti.

Patikrink kiekvieną žodį „gali“, „turėtų“ ir „bus“: ar sąlygos, lūkesčio arba prognozės nepavertei įvykusiu faktu?